Lietuvos geopolitikos elementorius

Lietuva savo ilgoje istorinėje kelionėje turėjo dvi pagrindines santvarkas, kurios yra klasikinės Vakarų civilizacijoje: monarchiją ir respubliką. Monarchinė istorija yra senoji Lietuva, kuri šiuolaikiniame pasaulyje įdomi tik kaip istorijos objektas, nes jos luominė santvarka ir nedemokratiškumas nesuderinami su šiuolaikinėmis vertybėmis. Tad nesunku numanyti, kad demokratinė respublika yra neišvengiama ateitis, nes tauta rinksis geresnį ir priimtinesnį variantą. Lietuvos istorijoje buvo keturios respublikos, apimančios 20 ir 21 šimtmetį. Šiuo metu gyvename ketvirtojoje respublikoje, kuri yra sąjungoje su Vakarų Europa. Norėdami geriau suprasti geopolitinės situacijos vaizdą, turime suvokti didžiojo žaidimo šiame Pabaltijo regione loginį principą, kuris rodo koks sumanytas istorinis Lietuvos kelias.

Pagrindiniai žaidėjai šiame regione yra Vakarų Europa ir Slavų pasaulis, tarp kurių yra įterpta Lietuvos istorija. Šioje padėtyje yra galimi trys pagrindiniai istoriniai keliai, kurie paskui skirstosi į patikslintus variantus:

1 kelias: N – neutralitetas; A – Rytų imperija; B – Vakarų imperija; AB – Rytų ir Vakarų imperija.

2 kelias: A – stipri Slavų pasaulio respublika; B – silpna Slavų pasaulio respublika.

3 kelias: A – stipri Vakarų Europos respublika; B – silpna Vakarų Europos respublika.

Prisimenant visas keturias naujausioje istorijoje buvusias respublikas turime tokias klasifikacijas:

Pirmoji respublika: 1N;

Antroji respublika: 2A;

Trečioji respublika: 1N;

Ketvirtoji respublika: 3A.

Tai reiškia, kad nepriklausomai respublikai patogiausia laikytis neutraliteto, užsiimti ekonomikos ir kultūros vystymu, turėti savo valiutą ir pilnai kontroliuoti ekonomiką finansinėmis priemonėmis. Toks kelias panašus į Šveicarijos, ir buvo nemažai norinčių rinktis tokią kryptį Lietuvai, tačiau jos geopolitinė padėtis daug prastesnė už Šveicarijos, todėl ji daug daugiau būtų priklausoma nuo Vakarų Europos ar Slavų pasaulio malonės. 1A, 1B ir 1AB kelias būtų Lietuvos imperijos ambicija, kuri renkasi kryptį į Rytus, į Vakarus arba į abu vienu metu. Tam, be abejo, reikėtų tokio didelio protinio ir technologinio išsivystymo, koks sunkiai pasiekiamas, todėl pirmas kelias laikinai įmanomas tik kaip neutralitetas, bet kaip imperinė ambicija vargu ar pasiekiamas. Antras kelias yra integracija į Rytų Slavų pasaulį, turint stiprią arba silpną respubliką, siekiant kuo ilgiau išlaikyti tautiškumą ir savarankišką kultūrinį projektą. O tai pirmiausiai priklauso nuo imperijos centro projekto – ar jiems tai priimtina, ar ne ir kiek respublika atspari asimiliacijai. Sovietų sąjungos sudėtyje buvusi Antroji Tarybinė respublika buvo trumpalaikis istorinis tarpsnis, kurio metu Lietuva buvo pakankamai stipri, iki tokio lygio, kad sugebėjo išsivaduoti iš imperijos ir pasiekti nepriklausomybę. Trečioji respublika sugrįžo prie pirmojo kelio, 1N varianto, kuris buvo nepriklausomybė ir neutralitetas, turint savo ekonomiką, valiutą ir savarankišką politinę sistemą. Tačiau geopolitinė logika diktavo, kad norint išsivaduoti iš Slavų pasaulio įtakos, reikia integruotis į Vakarus, pirmą kartą istorijoje gavus galimybę rinktis 3A geopolitinį variantą. Įstojus į Europos sąjungą buvo tikimasi, kad respublika gyvuos ilgą laiką ir išliks stipri kultūriškai ir dvasiškai. Tačiau, kaip buvo sakyta, tai priklauso nuo to, koks imperijos centro projektas ir kokiu laipsniu siekiama užgrobti ir asimiliuoti mažas ir silpnas tautas. Sukūrus federacinę valstybę ir įvedus administracines reformas, Lietuvos Respublikos padėtis labai susilpnėtų ir rodytų tendenciją 3B kryptimi. Tai yra trečio kelio blogasis variantas, kuris yra judėjimas išnykimo link.

Pasirinkus integracijos kelią į Vakarus, Lietuvos ketvirtosios respublikos istoriją lemia dvi tendencijos: Europos sąjungos centro politika mažų ir silpnų respublikų atžvilgių ir Vakarų-Rytų imperijų geopolitinės varžybos. Logikos galimos tokios:

I: pusiausvyra ir neutralumas vienas kito atžvilgiu, ilgalaikė taika ir bendradarbiavimas.

II: Vakarų dominavimas; ekspansija į Rytus; savo galios nestabdomas plėtimas.

III: Rytų dominavimas; ekspansija į Vakarus; savo galios nestabdomas plėtimas.

Per ilgą sąveikos tarp Rytų ir Vakarų istoriją I geopolitinės logikos beveik nebuvo, turėjome arba II arba III variantą. Pavyzdžiui, 20 šimtmetis turėjo Tarybų Sąjungos ekspansinį projektą, socialistinių revoliucijų metodu ir okupacijomis; antras pasaulinis karas buvo Vakarų ekspansija į rytus rodant II geopolitinę logiką. Tokiose istorinėse variacijose Lietuvai nenukentėjusiai išlikti labai sunku ir ji neišvengiamai tampa arba II, arba III geopolitinio projekto auka. Geriausiais variantas, žinoma, būtų pusiausvyra ir neutralumas, kurio metu, jeigu jis truktų pakankamai ilgai, Lietuva pasirinkusi 1N kelią galėtų sukurti klestinčią valstybę ir ilgą laiką neniokojama karų bei okupacijų galėtų turėti didelį augimą. Mano manymu, ilgalaikėje perspektyvoje nusimato toks geopolitinis variantas: po trumpalaikio karinio konflikto, ilgesnio ekonominio karo seks pusiausvyros atsistatymas ir Lietuva galės gyventi I-3A logikoje. Tam reikia, kad tarp Slavų pasaulio ir Vakarų Europos nusistovėtų taika ir neutralitetas ir Rytų imperija atsisakytų III geopolitinės strategijos Vakarų Eurazijoje. Jeigu taip neatsitiks, pusiausvyrai atstatinėti reikės daugiau pastangų ir tai kainuos daugiau gyvybių ir gerovės. Kodėl Rytų Slavų pasaulio civilizacija kontratakuoja suprasti nesunku: todėl, kad buvo gana ilgas II geopolitinės fazės vyksmas Vakarų Europoje ir Slavų pasaulis jaučia per didelį savo interesų peržengimą, kuris yra gynybinio prevencinio smūgiavimo priežastis. Jeigu Vakarų Europa ir Amerika būtų laikiusis I strategijos, būtų galimi du variantai: Slavų pasaulis mėgautųsi klestėjimu, plėtra ir taika arba bandytų įgyti persvarą ir dominavimą Vakarų atžvilgiu.

Geopolitinis žaidimas yra gana elementarus, ir „Putino Rusija“ neiškrenta iš šios paprastos schemos jokiu iškritimu. Tokiame lygmenyje imperinė geopolitika yra aritmetikos uždavinio lygio ir jo logika tokia, kokia parodyta schemoje. Vakarai, bandydami dominuoti Slavų pasaulio atžvilgiu, visą laiką žaidė su ugnimi, nes buvo akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau bus atsakomasis smūgis Vakarų ekspansijai, nes imperiją taip paprastai pasisavinti, be jokio gynybinio pasipriešinimo prirėminėjimui – neįmanoma. Ši vieta, Vakarų Eurazija, svarbi tuo, kad ta struktūra, kuri taps dominuojančia šioje geopolitinėje šachmatų lentoje, taps pirmąja civilizacija planetoje ir bus globalinis geopolitinis centras. Dėl šios pozicijos konkuruoja Vakarų civilizacija, Slavų pasaulis ir Kiniečių drakonas. Pirmi du kovoja dėl pirmos vietos, o Kiniečių drakonas augina raumenis. Šis samprotavimas rodo, kad įmanoma Europiečių planeta, Slavų planeta ir Kiniečių planeta. Lietuvai galima būtų pasvajoti apie 1AB variantą, bandant tapti civilizaciniu centru, nurungiančiu ir Vakarų, ir Rytų konkurentus, tačiau tokiam proveržiui reikia galimybių, kurios neįmanomos jokioje tikrovėje – materialus ir intelektinis turtas bus periminėjamas arba rusų, arba amerikiečių, bus neišvengiamas „smegenų nutekėjimas“ į Vakarų mokslinius centrus, kurie dirbs ne Lietuvos, bet Vakarų imperijos plėtrai. O nuo to, kokio lygio bus intelektinis turtas, priklausys tik respublikos materialinė ir dvasinė gerovė.

Šioje vietoje dera paminėti, kad naujausi proveržiai civilizacijoje – tiek jos stipriojoje, tiek silpnojoje kryptyje – priklauso Vakarų civilizacijai, o kitos civilizacijos yra tik kopijuotojai. Dėl šios priežasties, Europietinė planeta vaizduojama kaip teisėta pretenzija, nes Europa yra dvasinio ir materialinio turto, sukūrusio naują erą planetoje, savininkai. Tačiau užmigus ant laurų ši pirma vieta iš jų gali būti atimta, parodant kokios būna ekspansijų į svetimas teritorijas pasekmės; kad norint, jog jos būtų sėkmingos, lygių skirtumas turi būti daug didesnis. Tai, kad Lietuva nori į pirmą lygą, o ne į antrą – nenuostabu, tačiau kiek rizikingas toks sprendimas, parodys ateitis. Jeigu Vakarų pasaulis per daug energingai varžysis su „Putino Rusija“, Lietuva gali smarkiai nukentėti. Valdžios noras būti ekspansijos į Rytus forpostu yra visiška beprotybė, turint omenyje, kad Slavų pasaulis nesilpnėja, bet stiprėja; ne silpninasi, bet stiprinasi, įvedant pseudomonarchijas ir diktatūras.

Ką galima šiose geopolitinėse varžybose patarti Lietuvai? Niekada neatsisakyti ambicijos istorijoje ir turėti omenyje, kad 1AB kelias visada lieka įmanomas, neužmirštant, kad veiklos mastas pirmiausiai priklauso nuo sąmonės kokybės, kurią, norint būti lyderiais, reikia gerokai pagerinti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s