Planetinių civilizacijų istorijai analizuoti reikalingas žemėlapis buvo pateiktas „Angelų dienoje“, kur išvardinau visas pagrindines metafizinės santvarkos zonas. Jos spektras yra nuo labiausiai išorinės, MZ1, iki labiausiai vidinės, MZ6, kur pastaroji yra perspektyvos ir išeities taškas. Žmogus į tikrovę žiūri iš MZ6 ir čia tiria, apmąsto, suvokia, kontempliuoja, medituoja išorinę realybę. Mąstymas gali plėstis į išorę, atsigręžti į save, taip sukurdamas vieno ar kito stiliaus religinę, filosofinę ar techninę sistemą. Ieškoti galima toli ir giliai arba čia pat, tai, kas pasirodo „po ranka“, taip sukuriant metafizinę arba empirinę perspektyvą. Vidinėje žiūroje matomi vaizdiniai ir konceptai sudaro drakono akies turinį, kuris įeina į metafizinės arba empirinės teorijos pagrindą. Pradžioje turime tik gebėjimą, po to gauname užbaigtą struktūrą, kuri vadinama rišliu. Šis gali būti užpildomas trimis būdais: mokymusi, perimant svetimas mintis ir idėjas iš knygų ar pasakojimų, dedantis informaciją į atmintį; pačiam tiriant, bet tyrimui naudojant tik fantaziją ir vaizduotę, savo hipnogoginių būsenų turinį, iliuzijas ir deliuzijas, kūrybą; ir tiriant racionaliu protu, kuriame mintys loginės, struktūrinės, remiamasi argumentais ir faktų analize. Akivaizdu, kad civilizacijų priešaušryje žmogus buvo tik gyvūnas, kurio drakono akis buvo užmerkta ir jo gyvenimas nesiskyrė nuo bet kokio kito aukštesniojo gyvūno. Tada prasidėjo laipsniškas drakono akies atsimerkimas, kuriant vaizduote pagrįstą tikrovės kosmologiją, kuri buvo pirmų civilizacijų mitologinių ir herojinių religijų pagrindas. Taip ilgainiui drakono akis atsimerkė pilnu atsimerkimu, pradėjus suvokti pilną tikrovės gelmę iki pat jos fundamento. Tai buvo judėjimas nuo MZ6 prie MZ1, kuris vadinamas pirmu atsimerkimu, į kurį įeina visos pirmos civilizacijos: maginė, mitinė ir religinė.

Tačiau bėgant laikui buvo sukurtos sąmonės formos, ypač filosofiniame judėjime, kur šiuo metafiziniu pasauliu buvo pradėta abejoti, siekti jo apvalymo nuo antropomorfinių ir sociomorfinių vaizdinių, pradedant atsitraukimo etapą: nuo MZ1 prie MZ6. Šis procesas, lygiagrečiai su kitais procesais, tęsėsi 2500 metų ir apogėjų pasiekė mokslo iškilime ir istorinio planetos modelio atsiradime bei išsivystyme. Tai buvo sugrįžimas iš MZ1 gylinio teoretizavimo į MZ6 ir MZ5, kur gyvenimo pagrindu buvo padarytas elementarus empirinis pasaulis, duotas tiesioginiam suvokimui. Šis laikotarpis žymėtinas pirmuoju užsimerkimu, nusisukimu nuo pirmo fundamento, atsigręžiant į gyvybę, gyvenimą ir istoriją. Suklestėjo fenomenologija, egzistencializmas, istorizmas, scientizmas, pragmatizmas ir panašūs filosofiniai judėjimai, kurių idėjos buvo naudojamos bendruomenių valdymui racionaliu, utilitaristiniu, sekuliarizuotu būdu. Tačiau optimizmas greitai išblėso, idėjinis turinys pradėjo degraduoti ir šio dekadanso maksimumas buvo pasiektas postmodernizme. Ši filosofija kurta paviršininkų, kurie idėjas sėmėsi tik iš MZ5 ir MZ6 tikrovės zonų, kurias galima įvardinti kaip žmogų ir žmogaus pasaulį. Tai lėmė didelį polinkį į psichologizmą, kultūrologiją, ekonominį ir politinį pragmatizmą, polinkį į sekuliariaja sociologiją, biologizmą. Iškyla tokie mąstytojai kaip Z. Froidas, C. Jungas, F. Nietzsche, K. Marksas, Č. Darvinas, M. Heideggeris. Visų jų pagrindinis bruožas – pilnas pasinėrimas į žmogų ir žmogaus pasaulį, kuris yra MZ6 ir MZ5 kategorijos. Visą šį judėjimą vainikavo scientizmas, kuris kėlė tik pragmatinius, technologinius tikslus, vykdė matematika ir faktais paremtus eksperimentus. Šiam judėjimui sustiprėjus ir pasiekus apogėjų, dėmesys vėl nukrypo į anapusinę realybę, tačiau dabar jau turint tikslą ne garbinti ir dėkoti, bet užkariauti.

Tai buvo pradžia naujo etapo, kuris vadinamas antruoju drakono akies atsimerkimu, kuriame apžvelgiamas visas ankstesnis metafizinis paveldas, pradedant magija, okultizmu, ezoterika ir baigiant religija. Tačiau dabar asmuo jau sustiprėjęs, įgijęs istorinio veikėjo, užsiimančio istorinio proceso formavimu, pavidalą, kuris pasiruošęs mesti iššūkį transcendencijai. Tam turimos teorijos, metodikos, technika, tyrimų centrai, institutai ir laboratorijos. Transcendencija tyrinėjama, preparuojama, analizuojama, supratinėjama, kuriami jos veiksmingi modeliai, kurie pagrįsti „faktais ir įrodymais“. Šiuo metu šis judėjimas įsibėgėja, atsimerkimas įgyja vis didesnį pagreitį pasiūlant vis labiau stulbinančių mokslinių proveržių ir technologijų. Tai optimistinis, naivus ir romantinis etapas, kuris nesupranta ir neanalizuoja tokios civilizacijos krypties visų pasekmių, jeigu nebus paruoštas pakankamas ideologinis pagrindas, kuris turi apsaugoti ir pasaulį nuo beprotiško jo išdarkymo, ir žmogų nuo vergovės, degradavimo bei žlugimo. Šią civilizaciją vadinu baltojo drakono civilizacija, nes ji pagrįsta pilnu transcendencijos inkorporavimu į sąmonę, tai vadinant „atsimerkimu“. Šitaip inkorporavus anapusinę tikrovę, ji tampa jau ne garbinimo, bet išnaudojimo objektu, begaliniu išplėtimu išplečiant žmonijos galią. Antras atsimerkimas jau susiduria su dideliu pasipriešinimu ir problemomis, nes kelia ekologines, humanitarines, etines ir kitas problemas, kurios ateityje tik didės. Vadinasi bus pereita iš optimistinio į realistinį etapą, po kurio, galima tikėtis, seks pesimistinis etapas, kurio praėjimui reikės daug intelektualinių pastangų. Filognozijos teorijos reikalingos realistinio etapo įtvirtinimui, siekiant kelti mokslininkų ir kitų žmonių sąmoningumą, supažindinant su technologijų pasekmėmis, ir kur jos nuves anarchokapitalistinėje plėtroje.

Ankstesnėje istorijoje matome, kad žmogų labiausiai domino mažoji kelionė, tačiau gyvenimas buvo gyvenamas paprastas, gyvūninis. Po to buvo susidomėta religinėmis temomis, pomirtiniu žmogaus likimu, kuris aiškinamas didžiosios kelionės koncepcijose. Susiformavo dvi metafizikos versijos: pirma – vienkartinio gyvenimo ir amžinos palaimos arba kančios po mirties; ir daugkartinių įsikūnijimų, reinkarnacijų rate. Pirmu atveju tikslas buvo pragyventi tokį gyvenimą, kad būtų galima išvengti pragaro kančių; o kitu – išsivaduoti iš įsikūnijimų rato per etinį gyvenimo būdą, pasiekiant amžiną nušvitimą. Prasidėjus užsimerkimui, visa tai buvo užmiršta, žmogus sugrįžo į savo gyvulinį būvį, gamtą, atsisakė metafizinių idėjų, tapo istoriniu veikėju ir istorinio proceso dalyviu, kuris buvo pilnai sekuliarizuotas ir ateistinis. Sąmonė buvo formuojama mokslo priemonėmis, remiantis faktais ir įrodymais, nesidomint kas bus po mirties, nes ši būklė mokslo neįrodyta. Tačiau prasidėjus antram atsimerkimui, vėl buvo pradėta domėtis didžiąja kelione, bet dabar jau transhumanistinėse vizijose apie sielos atskyrimą nuo kūno, technologinę amžinybę klonuojant ar perkeliant asmenybę į robotą. Siekiama ne tiek sužinoti žmogaus paslaptį, kiek tapti žmogaus didžiosios kelionės šeimininku, kad būtų galima pilnai technologiškai šį procesą kontroliuoti. Tai distopinis baltojo drakono civilizacijos variantas, kur didžioji kelionė pilnai technologiškai užgrobiama, ir žmogus tampa technikos vergu net savo amžinojoje formoje. Šio antro atsimerkimo tikslas – Dievas Dyson‘o sferoje, siekiant iš jo semti energiją, paversti žmonijos – naujo Dievo – begaliniu ištekliumi. Kaip jau sakiau, šis procesas, numatoma, turės tris etapus: optimistinį, realistinį ir pesimistinį, kuriuos perėję turėsime galimybę gyventi tikroje užbaigtoje baltojo drakono civilizacijoje, kurioje žmogaus kaip gyvūno egzistencija bus įveikta ir jis taps kosmoso šeimininku.

Po tokios plėtros antras užsimerkimas įmanomas tik vienu atveju: jeigu įvyks tikra kosminė katastrofa ir po jos išliks žmonių, kurie turės galimybę pratęsti žmonių rūšies egzistenciją. Kita vertus tai įmanoma ir padarius sąmoningą apsisprendimą, tačiau tokiu atveju atsiras konfliktuojančios stovyklos tų, kurie nori transcendenciją turėti kaip garbinimo objektą ir tų, kurie nori ją tik eksploatuoti ir išnaudoti. Renkantis gyventi realistinėje būsenoje, dabartinės tendencijos, kurios matosi valdžių politikoje – nieko gero nerodo, nes judama žmogaus padėties pabloginimo kryptimi, vietoj to, kad žmogų išlaisvintų ir padarytų savo egzistencijos šeimininku. Valdžios atsisako dalintis ir technologiją naudoja tik savo ego išaukštinimui.

Taigi naudojant metafizinę zonų schemą, istorijos trajektorija joje buvo tokia:

1) pirmas atsimerkimas (kultūrinis),

2) pirmas užsimerkimas (filosofinis, mokslinis),

3) antras atsimerkimas (techninis),

4) antras užsimerkimas (katastrofinis).

Tiek, kiek išliks žmogus, šis principas kartosis tol, kol žmogus peržengs save arba išnyks.

• juodoji liepsna