Juodosios liepsnos sieva

Pagrindinė žmogaus teorijos koncepcija filognozijoje susijusi su juodosios liepsnos teorija, paaiškinančia metafizinio žmogaus principą vidinėje, psichinėje realybėje, iš kurios perspektyvos suvokiama transcendencija. Ontologine prasme žmogus yra save pačią suvokiančios būties sutelkimas, kuriame vienas būties polius – tarsi priimantis indas, o kitas – turinį duodantis šaltinis. Okultizme šią struktūrą įprasta vaizduoti kaip Uroborą, kuris yra sau uodegą įsikandusi gyvatė. Truputėlį modifikavę šį simbolį, gauname U raidę, kuri yra sumatoriaus kaip antitezės ženklas, turintis subjektyvų ir objektyvų polių, subjektyvią ir objektyvią būtį. Dėl šios priežasties žodžiai „būti“, „buvinys“ nurodo transcendencijos objekto padėtį, kuri atsiranda šioje sankirtoje, Uroboro „galvos“ mazge, kuris yra žmogaus sąmonė, vadinama šviesos arka. Tokią būties formą įprasta vadinti „būties fenomenu“ (kaip A. Šliogerio filosofijoje), su kuriuo siejama buvimo, buvinio kategorija.

Vėlesnėje savo filosofijoje A. Šliogeris išplėtė šią koncepciją, šviesos arkoje įvesdamas Niekio ir Esmo polius, taip atskirdamas galvinę ir uodeginę uroboro dalį žmoguje, kurie supriešinami ir sukonfliktinami į vidinę žmogaus metafiziką įvedant dramatizmo. Niekis yra priimanti galva, kuri suvokiama kaip metafizinė antisubstancija tikrovėje kurianti ir grindžianti sąmoningumą ir žmogiškumą, o pasaulis yra materiali substancija, kuri sukuria tikrovės fundamentą ir sąlygas vystyti gyvybės proceso veiklą kosminiame vandenyne. Niekis yra laisvės erdvė, kurioje tikrovės esinys, būties fenomenas renkasi savo trajektoriją ir kuria savo unikalų likimą begalybės stichijoje. Pasak A. Šliogerio galimas polinkis tiek į vieną, tiek į kitą pusę, gaunant arba gyvūninį laukinį, gyvenantį natūralioje ar dirbtinėje gamtoje, arba metafizinį žmogų, kuris linkęs į magiją, mitologiją, religiją ir filosofiją. Metafizinis žmogus yra dvasinio žmogaus forma, atsitapatinanti nuo savo gyvūninės psichikos ir į pasaulį žiūrinti dievišku žvilgsniu, kaip teoras.

Filognozijoje šis principas įgyja tokią formą:

[Alfa] [Juodoji liepsna] [Blyksnis] [Žiūronas] [Omega]

Tai metafizinio žmogaus sandaros formulė, kur viena dalis dieviška, tai yra kylanti iš Alfa tikrovės, o kita dalis – gyvūninė, kylanti iš Omega tikrovės. Alfa kryptis yra galvinė Uroboro dalis, kuri atitinka niekingąjį A. Šliogerio teorijos sąmonės polių ir Omega kryptis yra uodeginė, atitinkanti esmingąjį sąmonės polių. Savo gyvenimo pradžioje dauguma žmonių gyvena Niekio „užmarštyje“, tačiau bėgant laikui, augant ir vystantis sąmonei, žmogaus žvilgsnis į pasaulį darosi vis gilesnis, metafiziškesnis, o tai suformuoja religinius arba filosofinius polinkius bei interesus, žmogaus gyvenimą padarant dvasingu. Žmogus paprastai gyvena savo įprastiniame „žiūrone“, kuris yra sąmone vadinama bendroji gaublė, palinkusi link rodomosios substancijos, link sumatų, informacijos ir rodomo turinio, susitapatina su fenomenologine ir lingvistine holograma. Ši holograma rodo tik nedidelį visos metafizinės tikrovės procentą, taip sukuriant gyvūninę tikrovės imitaciją, kuriai daiktas savaime nepasiekiamas, dėl to labai lėtas technologijų ir civilizacijos vystymasis. Žmogui atsitolinus nuo šio vaizdo į savo giliąją savasties dalį, vadinamą juodąja liepsna, jis pradeda abejoti žiūrono rodomo pasaulio vaizdu, įeina į filosofinio netikrumo būseną, kaip savo apmąstymuose R. Dekartas.

Ši būsena yra filosofijos pagrindas, kuris buvo parodytas A. Šliogerio filosofijoje, kur jis teigia, kad tikrovę kaip būties fenomeną galima pamatyti tik retomis akimirkomis, turinčiomis praregėjimo blyksnių formą, kurie gyvenime sudaro filosofinių tyrinėjimų ir ieškojimų pagrindą. Mano parodytoje formulėje blyksniai kyla atsiskyrus nuo žiūrono, įėjus į savo sumatoriaus juodosios liepsnos būseną ir žiūrono objektus suvokiant ne kaip „tikrą pasaulį“, bet tik kaip tam tikro gyvūninio ir metafizinio įtaiso rodoma holograminį paveiksliuką. Kita vertus, suvokus, kad šis paviršius nėra tikrovė, o tik tikrovės fenomenas, kyla kita mintis, kad už vaizdo yra gilesnis pasaulis, kuris yra šio vaizdo pamatas. Ši A. Šliogerio teorija yra visų filosofijų pamatas, kuris atsiveria visuose pirmapradžiuose žmonėse, bandančiose apmąstyti savo metafizinę būklę. Tai vadinama dvasiniu augimu ir sąmonės plėtimusi, kuri iš tikrovės 2 proc. perauga į tikrovės 20 proc. su gyvūno žiūronu suaugusioje juodojoje liepsnoje, A. Šliogerio vadinamoje Niekiu. Gyvendamas savo mažojoje sievoje žmogus tapatinasi su gyvūniniais savo sumatais, paimtais iš pirmapradžio kūno psichologinio ir lingvistinio supratimo. Tuo tarpu dvasinis žmogus turi savo juodosios liepsnos sievą, kuri yra anapusžiūroninė ir pilnai atsiveria tik gyvūno ir dvasios atsiskyrimo įvykyje.

Įvairiuose tekstuose sutinkame žodžius „sąmonė“, „psichika“, „siela“, „dvasia“, tačiau neretai jų supratimas ne visai tikslus arba iš viso neteisingas. Teisingą supratimą galima įgyti tik žinant fundamentalią struktūrą, kuri apima visą žmogaus spektrą. „Sąmonė“ yra žiūrono substancija, bendroji gaublė, palinkusi į pasaulį, materiją, istoriją. „Psichika“ yra gyvūninio organo, vadinamo smegenimis, sumavimo forma, įtraukiama į bendrąją gaublę. „Siela“ yra juodosios liepsnos dalis, kuri yra suaugusi, susijungusi su gyvūnine substancija ir žmogui mirus inkorporuojama į juodąją liepsną, su gyvūninės individualybės imprintu. „Dvasia“ yra juodoji liepsna, kaip amžinoji žmogaus dalis, kuri sujungia gyvūninius psichinius komponentus, žiūroną ir yra suvokimo žiūrone pagrindas, apaugantis grubia substancija. Dvasia atsiskiria nuo gyvūno jam mirus ir galima manyti, toliau gyvena savarankišką gyvenimą. Žmogaus gyvenimas yra gnostinis kryžius, kur susikryžiuoja istorinis ir mitologinis komponentas, ir pirmas atstovauja empirinį, žiūroninį pasaulį, kuris turi savo projektą, vadinamą tautos kova ir išlikimu, o antras atstovauja metafizinę gyvenimo kryptį, kurioje vyksta įėjimo ir išėjimo iš istorijos ir gyvenimo misterija, didžiojoje žmogaus kelionėje, kurioje dalyvauja dvasinė dalis. Apskritimas yra gyvenimas, kurio centras yra istorinės ir mitinės realybės susikryžiavimo taškas, sukuriantis pusiausvyrą tarp žiūroninės ir dvasinės dalies, nesiekiant ištirpti gyvybiniame procese, istoriniame tapsme arba nirvaninėje transcendencijoje.

Apsigyvendamas savo aukštojoje juodosios liepsnos sievoje, žmogus turi polinkį susidievinti, ir kadangi negali tapti tikru Alfa, jis tampa įsikūnijusiu dievu, tai yra Alfa-Omega, savo psichovektoriuose labiau pasviręs į dvasinę realybę, metafiziką transcendenciją, religiją, kurdamas savo didžiosios kelionės mitą. Kitaip sakant, pasiekus tokį dvasinį lygį, yra keli elgesio stiliai: ieškoti gyvenime prasmės, paskirties ir misijos, kuri aukštesnė už šį gyvenimą; stovėti centre dvasinės ataraksijos būsenoje, renkantis filosofo gyvenimą; arba įsilieti į istoriją, susitapatinti su savo gyvūnine dalimi, žiūronine sąmone ir kurti šio pasaulio karalystę, naudojant kaip ideologiją metafizinius įrankius. Joks iš šių pasirinkimų nėra privalomas ir kiekvienas žmogus yra laisvas savo mažąją kelionę keliauti tokią, kokią nori. Kai kurie Alfa-Omegos tampa istorinėmis asmenybėmis, tapę istorinę reikšmę turinčių religijų pradininkais, kaip Buda, Jėzus ir Muhamadas. Tai budizmo, krikščionybės ir islamo pradininkai, kurių pasekėjai ilgą laiką planetoje siekia užvaldyti istorinį procesą ir tapti centrine planetos doktrina bei gyvenimo būdu. Kita vertus, išsivysčius scientizmui, buvo sukurtas sekuliarus Vakarų Europos civilizacijos variantas, kuris taip pat kovoja už planetinį dominavimą ir turi dvi formas: transhumanizmą bei genderizmą.

„Filognozijos pradmenų“ I dalis užsibaigia 9 tomu, kuris skirtas juodosios liepsnos temai, pilnai užbaigiančiai programos įvadine dalį. Jos svarbiausia koncepcija yra juodosios liepsnos sieva, [JLS], kuri yra aukštosios, metafizinės psichologijos pagrindas, skirtas dvasiškai pažengusių žmonių ugdymui ir lavinimui. Kokia jos konkreti struktūra bus pateikta tolesniuose skyreliuose. Ši tema savo ištakomis susijusi su A. Šliogerio veikalu „Niekis ir esmas“ (2005), kuriame išdėstyta Niekio-Juodosios liepsnos koncepcija, esanti filosofinės būsenos pagrindu.