Kaip suprasti A. Šliogerį?

Devintas „Filognozijos pradmenų“ tomas daugiausiai remiasi juodosios liepsnos teorijos pirmtaku Lietuvoje, kuris yra iškiliausias nepriklausomos respublikos filosofas A. Šliogeris, ypač savo knyga „Niekis ir esmas“ (2005). Savo filosofijoje jis naudoja Niekio sąvoką, kuri filognozijoje perinterpretuojama kaip juodoji liepsna, bet nurodo tą pačią metafizinę realybę ir kryptį. A. Šliogeris knygoje kuria metafizinę žmogaus teoriją, kurioje aiškina „sąmonės“ prigimtį kaip dviejų realybių sandūrą, vadinamų Niekis ir Esmas. Ši sandūra apvelkama psichologiniais ir fenomenologiniais sluoksniais, tačiau pro jų šydą, filosofo manymu, galima pamatyti giluminę klepsidros sandarą, ypač filosofinėje būsenoje, pro kurią prasišviečia niekingojo Niekio ir esmingojo Esmo nuojautos. Šie terminai gali būti neįprasti kasdienybėje, nes ji skendi psichologinėse miglose ir iliuzijose; jie taip pat gali būti nepriimtini mokslui, nes neįeina į konvencinių terminų sąrašą, kuris diegiamas švietimo programose mokyklose; tačiau tiems, kas turi atsivėrusią filosofinę regą, kuri sugeba matyti pačią tikrovę, tokią kokia ji yra iš tikro, tai ne kliūtis, nes jų patirtis ne kalbinė, o tiesioginė ir žodžiai nėra neperšokamas barjeras, nes susiję su filosofinei sąmonei akivaizdžia realybe.

Jeigu A. Šliogerio filosofija atrodo sunkiai įkandama ir mistiška, tai tik todėl, kad sąmonė nepasiekusi pakankamo išsivystymo lygio ir nėra inicijuota į reginčių filosofų bendruomenę. Tie, kam tai svarbu, kas nori vystytis ir augti, pakilusieji siūlo savo pagalbą, kad filosofinė kelionė būtų trumpesnė ir greičiau būtų norimas rezultatas. Gali atrodyti, kad klepsidros teorijoje, kurią aš vadinu sievos teorija, mįslingiausia sąvoka yra Niekis, tačiau ji nesunkiai išišifruojama pamačius kokia tikra, pilna klepsidros sandara. Klepsidra iš tikro yra Uroboro dalis, tai yra žiedu susisukusios gyvatės, įsikandusios savo uodegą, kuri yra senas okultinis simbolis, naudojamas žmogaus paslaptį aiškinančiose teorijose. Ta dalis yra galvos ir uodegos junginys, kur galva rodo dvasinį pasaulį, kuris tarsi koks indas priima materiją ir iš jos dvasioje sukuria materialios tikrovės atvaizdą. Klepsidroje A. Šliogeris rodo šią svarbiausią dalį, kuri yra žmogaus viduje atsiveriančios realybės paslaptis. Anapus klepsidros yra transcendencija, kaip didžioji sieva, kuri yra šios tikrovės kūrėja, vadinama asmeniniu ar beasmeniu Dievu.

Kaip matome pateiktame paveiksle, dvasinė dalis yra gyvatės galva, kuri savo fundamente turi giliausią tikrovės sluoksnį, kuris tiesiogiai susijęs su dieviška realybe ir A. Šliogerio vadinama Niekiu. Kodėl jis juodąją liepsną vadino niekiu, suprasti nesunku: todėl, kad ji atsiveria tada, kai pradeda nykti žmogiškumo miražas, po visais psichologiniais ir sąmoningumo sluoksniais, ir kol gyvenimo slenkstis neperžengtas, atrodo kaip tuštuma, niekas ir tamsa. Tačiau pasiekus aukštesnę būseną, peržengiančią gyvūninę sąmonę, tas Niekis pasirodo kaip aukštesnis sąmoningumas ir dvasia, kuri persmelkia visą vidinę tikrovę: žmogaus subjekto ir pasaulio objekto hologramą, gali ją stebėti atsitapatinimo būsenoje, kuri sutampa su filosofine būsena. Šis atsitapatinimas nuo subjektyvios ir objektyvios hologramos, vadinamas savimone, įmanomas tik dėl dvasinės žmogaus dalies, kuri yra Niekio, arba juodosios liepsnos, dovana. Kita kryptis yra Esmas, kuris įtraukiamas kaip objektyvus pasaulis, gamta, gamtiniai ir žmogaus sukurti daiktai, ateinantys iš uodeginės Uroboro krypties, susijusios su grubia materija, gyvūniškumu, primityviais instinktais ir psichologija. Šis pasaulis yra į dvasią įtraukta informacija, dėl ko vadinamas esmo fenomenu, kuris tik reiškiasi kaip vaizdas, bet nėra pats daiktas savaime – su daiktu savaime tiesiogiai sąveikauja žmogaus pirmapradis kūnas.

Sakiau, kad pasak A. Šliogerio Niekis ir Esmas yra dviejų metafizinių realybių sandūra, kuri pavirsta į fenomenologinį ir psichologinį žmogų. Tačiau filosofas nerodo kaip šios realybės vystosi toliau nuo klepsidros. Tačiau tai parodo pilnas Uroboro vaizdas, pagal kurį Niekis ir Esamas susijungia transcendencijoje, Kūrėjo idėjoje. Tačiau jo manymu, apie Dievą galima kalbėti tik nuojauta arba tikėjimu, tačiau tiesiogiai ši realybė nepasiekiama, o jeigu vis dėlto norisi ieškoti Dievo, tai geriausia jo ieškoti Esmo kryptyje, gamtoje ir paprastame žmogaus sukurtame daiktiškame pasaulyje, dar nepasiekusiame technologijų lygio. A. Šliogeris norėjo, kad filosofas užgesintų savo vidinę, psichologinę realybę, trukdančią matyti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikro, ir visą savo dvasinį potencialą filosofinėje būsenoje sutelktų į esmo fenomenus, kurie kaip tikrovė pasirodo tik paviršiuje, ir patyrę minties, arba juodosios liepsnos, blyksnį pajaustų visą jo gelmę ir būties prasmę. Eidamas į grynąjį Esmą, žmogus kuria jo imitaciją iš savo psichinių substancijų, todėl iš tikro gelmėje randa tik tai, ką ten įdeda, arba save patį. O Niekio kryptyje, jo manymu, filosofas ištirpsta tamsoje, tuštumoje, nebūtyje, kuris priešingas žmogiškumui, todėl čia jis prasmę ne atranda, bet praranda.

Labiau išplėsta teorija turi platesnį variantą, kur visas Uroboras dalinamas į keturias dalis, susikryžiuojančių horizontalios ir vertikalios ašies, kurios filognozijos interpretacijoje yra istorijos ir mito kryptis: vertikali – ryšys su transcendencijos centru, kuris aiškinama didžiosios kelionės mito priemonėmis; ir horizontali –  istorinis procesas, kaip gyvenimų seka išoriniame pasaulyje, kuri susideda į laiko liniją, surenkančią visų civilizacijų visus istorinius įvykius ir formuoja planetos istorijos iliuziją. Ten kur susikryžiuoja vertikali linija su horizontalia, yra žmogaus įėjimo arba išėjimo iš istorijos įvykiai, rėminami gyvenimo pradžios ir pabaigos. Centras yra pusiausvyros tarp didžiosios sievos (DS) ir mažosios sievos (MS) taškas, kuris paslinkus į klepsidrą, tampa jos centrine pusiausvyros vieta, kuri yra etinio principo pagrindas: gyvenimo pusiausvyra tarp vidaus ir išorės ir transcendencijos pusiausvyra tarp žmonijos ir Dievo.

Religijose ir ezoterikoje įprasta daug kalbėti apie dvasinį augimą ir dvasingumą, tačiau tai aiškintojų skirtingai suprantama ir aiškinama iš skirtingo dvasinio lygio skirtingo lygio žmonėms. Kadangi šis Uroboro kryžius turi keturis segmentus, kurie žymi keturias realybes, klepsidra turi keturis sluoksnius, kurie išsidėsto sąmonėje kaip gylinė struktūra, nuo žemiausio ketvirto sluoksnio, iki aukščiausio pirmo sluoksnio. Kitaip sakant, per šiuos vertikalius sluoksnius, augdamas dvasiškai, žmogus nuo Esmo artėja prie Niekio arba nuo materijos prie dvasios, o tai reiškia, kad nuo grubiosios psichikos atsitapatina ir prieina prie subtiliosios, filosofinės arba religinės būsenos, kuri atstovauja centrinę transcendencijos dalį, įsikūnijančią ir į žmogaus sąmonės sandarą. Tai galima pažymėti taip:

Uroboras [Niekis – 1-2-3-4 – Esmas]

A. Šliogerio manymu, žmogus turi siekti pusiausvyros tarp šių dalių, anuliuojant centrinę 2-3 dalį, kuri yra psichologinė ir neuropsichologinė ir sujusi su gyvūnu, o ją anuliavus, sujungti tuščią Niekio indą su pilnatvišku Esmo turiniu (1-4) ir patirti filosofinio blyksnio stebuklą. Jo manymu pirmapradė filosofija įmanoma tik kaip tokia būsena, o visa kita yra tik racionalaus gyvūno psichologinių iliuzijų pasauliai, kuriuose jis siekia savo valią išplėsti iki begalybės, paimdamas į savo instinktų valdžią žemę ir dangų ir sukurdamas ten savo hoministinį dirbtinį pasaulį. Šis principas yra juodojo drakono principas, kuris nesiekia žmogiškos dalies plėsti iki begalybės, tik stovėti pusiausvyrų centre, tarp savęs ir kito, tarp žmogaus ir Dievo. Tokia A. Šliogerio logika tiek istorijos horizontalėje, puoselėjant pirmaprades bendruomenes, tiek metafizikoje, žmogaus santykyje su transcendencija, atsisakant beprotiškos mokslo ir technologijų plėtros. Pagrindinis sindromas vedantis prie pažeidimo yra globalizmas istorijoje ir technologinis progresas mitinėje transcendencijoje. Galima paklausti, kam reikalinga juodoji liepsna, arba juodosios liepsnos būsena? Tik atsikratyti savo gyvūniškumo ir begalinės valios viešpatauti psichopatologijos. Apsiribojimas iš priekio ir iš gelmės, pagrindinis juodosios liepsnos etikos priesakas.