Filognozijos tikslas – tapti 4 kategorijos civilizacijos centrine doktrina, kuri būtų post-scientistinio stiliaus, įveikusi 3 kategorijos mokslinę civilizaciją, pasukusią žmoniją neteisinga kryptimi, grasinančią sunaikinti Žemę, plečiančią vargo pasaulį. Propaganda yra graži, bet ji nerodo tikro vaizdo, kuris šiuo metu net neįsipavidalinęs ir visos problemos nukeltos į ateitį, kol šiandien iš technologijų grobstomi pasakiški pelnai. Filognozija gali daryti analitinės loginės sistemos įspūdį, kuris niekuo nesiskiria nuo mokslo, tačiau toks įspūdis tik fasadinis, savo gelmėje slepiantis pasipriešinimą matematizacijos ideologijai. Taip gali atrodyti ir dėl to, kad filognozijos teorija yra ieškojimų kelyje, ieškant patobulinimo jau esamam principui arba alternatyvų. Kad būtų aiškiau, koks šios 4 kategorijos civilizacijos pagrindinis principas, pateikiu tikrovės kaip didžiosios sievos teoriją, kurioje žmogaus psichovektorius – tik maža inkrustacija globalinėje sistemoje.
Gajos teoriją girdėjome visi, kurioje Žemė laikoma personifikuota būtybe, kuri yra gyvybę kurianti ir palaikanti jėga, įsikūnijanti gamtinio pasaulio reiškiniuose. Šioje teorijoje siekiama ekosofinės išminties, sprendžiant gamtosaugos problemas, kurias sukėlė pramonės ir technologijų suklestėjimas. Savo knygose naudoju panašų principą, kur Gaja yra vadinama Rea ir turi paaiškintą prasmę – ekosofinį tikrovės traktavimą, kuriame raginama riboti technologijų invaziją, nenaikinti planetos gyvybės sferos. Šis principas sujungiamas su sievos teorija, kuri yra ne tik žmogaus psichovektoriaus struktūra, bet ir priešpriešinė, iš tikrovės centro ateinanti perspektyva, kuri tokia pati „vektorinė“. Žmogus, kaip sakiau, sudarytas iš sumuojančios, veikiančios ir sumuojamos dalies, kurių visuma yra žmogaus valinga energija, nukreipta į išorinį pasaulį. Iš priešingos pusės, D stielio kryptyje, tariama, kad veikia tokia pat struktūra, kuri yra tikrovės sieva, kaip geometrinis simetronas, sukuriantis žmogų veikiantį daiktovektorių, kurio hipostratoje taip pat yra globalinio plotinio sumavimo sistema.
Ši Rėjos sumavimo galimybė suvokiama dviem būdais: rėizolinės sievos prasme – kuri yra tik energetinių simetrijų dėsningo veikimo išraiška; ir eiolinės sievos prasme – kurios fundamente yra personalizuota valia, kuri gali peržengi dėsnius, laisvai kurti. Manau, kad Žemės sieva turi du tokius sluoksnius ir paviršutinis, išorinis, daiktiškasis sluoksnis yra rėizolinis vektorius, tačiau gelmėje, kurioje yra subtiliosios ir silpnosios, hipostratinės, eterinės struktūros, veikia valingoji dalis, kuri yra „plotinė“, tad geba rinktis ir kurti. Kad būtų aiškiau – kas yra „rėizolas“? Tai mano naujadaras, kuriuo žymiu substanciją, turinčią geometrinę ir simetrinę struktūrą, kuri veikia, transformuojasi tik apibrėžtu deterministiniu veikimu, kurį galima aprašyti proporcinėmis formulėmis. Eiolinė substancija yra tokia, kurios vektorius neapibrėžtas, ir kuris apsibrėžia valingu pasirinkimu, tai yra, veikia kūrybinių trajektorijų principu. Pavyzdžiui, žmogaus psichovektoriaus sieva yra eiolinė, nes ją valdo norų, valios psichologija, kuri turi sugebėjimą rinktis tarp galimybių. Kad tai būtų įmanoma, reikia suvokti tų galimybių visumą, kuri atveriama bendrojoje gaublėje, vadinamoje šviesos arka.
Taigi, iš vienos pusės turime žmogaus asmenvardinį centrą A, ir iš kitos pusės, D sumatų kryptimi, turime Rėjos sievą, kuri savo fasadine dalimi pasireiškia kaip daiktiškasis pasaulis, kurio dalis yra kiti žmonės, suvokiami pirmiausiai kaip kūnai, bet turintys vidinę erdvę, kurioje įkūnyta veikianti asmenybė. Anapus daiktiškojo pasaulio galime suvokti tokią pačią erdvę, kuri turi savo energetinę ir valios struktūrą, kuri sukuria tikrovės veikimo vektorių, nukreiptą į žmogų. Ši struktūra, žinoma, kol kas tėra gnostinis implantas, kuris turėtų būti 2 versijos gnostinio implanto užuomazga, reikalingo 4 kategorijos ekosofinės civilizacijos sukūrimui, kurios svarbiausias tikslas – gyvybinio proceso saugojimas nuo beatodairiško niokojimo. Žinojimo atsisakyti nesiūlau, tačiau taip naikinti planetą, kaip ji šiuo metu yra naikinama – neleistina. Naikinimo logika pagrįsta utilitarine, kuo-centrine ideologija, kuri į visą realybę lyderių galvose žiūri tik kaip į išnaudojimo resursą, priemonę. Šis principas, kuris yra ekonomikos pagrindas – neišvengiamas ir jo pašalinti neįmanoma, tačiau eikvojimas privalo būti grąžinantis, atstatantis, kompensuojantis. Pagrindinis principas, priešingas kuo-centriniam resursinimui, yra kas-centrų įsteigimas, kuriuose sąveikia yra ne įnaginė, vartotojiška, bet esminė, sugebanti pamatyti kas yra sumatoriuje stebimas objektas kaip duotas savyje ir sau.
Mažoji ir didžioji sieva yra du vienas prieš kitą stovintys kas-centrai, kuriuose svarbiausia yra asmeninė dalis, kurią kiekvienas turi įrodytą savyje, o Žemėje sukuria personifikaciją, kuri palengvina sąveiką su gamtine svetimybe, padaro ją pažįstama ir palankia. Energetinė sieva, vadinama rėizoline, hipostratoje paslėptu būdu kuria gyvybinį procesą ir sąlygas reikalingas jo gyvavimui; o valingoji sieva reiškia, kad jeigu įmanoma Žemės personifikuota dalis, tai ji galėtų būti analogiška žmogaus bendrosios gaublės struktūrai, valdomai „noro“, kurios per tą pačią bozoninę-eterinę substanciją, kuri yra tikrovės spektro nepasiekiamoje gelmėje, sujungtos į vieną audinį. Ši sistema veikia nematomo pirmapradžio kūno lygyje, kuris turi žmogų palaikantį tinklinį energetinį darinį, vadinamą sietynu. Aišku, lygybės dėti tarp žmogaus valios ir tikrovės valios – negalima, nes iš esmės tai skirtingo masto esybės, tačiau toks sužmoginimas palengvina sąveiką ir supratimą. O jeigu norisi nepersonifikacinių projekcijų tokių, kaip fizikos formulės, tai reikia suprasti, kad realybės rodomos formulėse tikrovėje neegzistuoja. Pavyzdžiui, nėra akivaizdu, kad, kalbant apie gravitaciją, teisingesnė penkių Niutono raidžių, o ne mago „gravitacijos demono“ teorija.
Galima iškelti klausimą, ar Niutono gravitacijos formulė yra tiesa ar melas? Akivaizdu, kad joje yra tam tikras pragmatinis efektyvumas, tačiau iš šių proporcinių kombinacijų tikrai nesimato, kas ji yra savo savarankiškoje esmėje. Sakoma, kad ji yra tam tikra „jėga“, tačiau kiek galime būti tokia interpretacija tikri? Pavyzdžiui, kai žmogus smogia į sieną, jis taip pat parodo „jėgą“, bet kokį procentą apie jį tiesos pasako ši interpretacija. Pagal žmogaus rankos smūginį ištiesimą žmogų galėtume apibūdinti kaip F = ma, tačiau ši „tiesa“ nepasako apie jį net 1 proc. tikrovės. Todėl, žvelgdami į tikrovę ir norime veikiau personifikuoti negu matematizuoti, nes matematikos tiesa yra žmogaus sąmonę iš kelio iškreipianti perspektyva, kuri rodo nepalankų žmonijos vystymuisi vaizdą. Taigi visas gyvybės procesas tikrai nėra kažkokia „jėga“, kurią būtų galima išreikšti kaip G = ma. Pradžiai tariame, kad tai „asmens“ valdoma energetinė struktūra, kuri geba kurti gyvybę. Šis asmuo – nėra žmogaus asmens veidrodinis atspindys, tokiu principu naudojami tik patys svarbiausi terminai. Tai tikrovės gnostinė dalis, iš kurios gyvos būtybės semia savo psichikos substanciją, kuri turi būti kosminių mastelių laukas. Gyvybės sąmoningoji dalis iš šios tikrovės išeina į individualią egzistenciją ir į ją sugrįžta, susiliedami su didžiąja Žemės sieva.
Tokia yra filognozijoje atskleistos žinios svarbiausio principo santrauka, kurioje matome kryptį, kurią filognozija siūlo žmonėms. Toks principas propaguoja gerovę ir Žemei, ir žmogui per maksimalų laisvaveikos mastą, kuris yra teisė pasirinkti savo žemėje laisvą gyvenimo trajektoriją, kuri yra gerovės matas. Laisvė ir gerovė sukuria laimės pojūtį, kuris pagrįstas ekosofiniu gyvenimo būdu, sudarančiu sąlygas gyvybės klestėjimui tam tikroje vietovėje. Tai „Filognozijos pradmenų“ tomuose buvo vadinama „gyvybės magija“, kuri sudarytų sąlygas aukščiausiam reikalingam klestėjimo taškui bendruomenėse.
Scientizmas dangstosi tuo, kad „tiesa“ neva svarbiau už viską, tačiau pirma tegu parodo, kur ji moksle yra, ši „tiesa“…
Filognozijos pradinė mokykla 