Skyrelyje „Psichodelinis pažinimas“ rašiau, kad filognozijoje siekiama naujo racionalumo. Tačiau gali būti neaišku kaip jį pasiekti, ypač kai tai kalbama psichodelinių haliucinacijų kontekste. Galima pagalvoti: naujas racionalumas – tai kažkokia psichodelika. Taip nėra ir kodėl paaiškinsiu netrukus. Yra netgi sukurti metodai, kaip toks naujas racionalumas kuriamas laikantis griežtų taisyklių. Kur link suku aiškiai galima iliustruoti Euklido geometrijos pavyzdžiu. Euklido geometrijos racionalumas pagrįstas pamatiniais teiginiais apie erdvę, kurie vadinami aksiomomis. Iš aksiomų išvedamos teoremos, kurios jų pagrindu yra įrodinėjamos. Euklido geometrijoje buvo 5 aksiomos, iš kurių jis konstravo erdvės dėmenį ir išvedinėjo visas jos savybes. Kitas žingsnis, norint suprasti naujo racionalumo idėją yra tezė, kad aksiomas galima keisti ir konstruoti naujus dėmens modelius. Tai buvo padaryta neeuklidinėje geometrijoje, tokioje kaip, pavyzdžiui, Lobačevskio geometrija ir kitos. Čia šiuos mokslus nagrinėti neturiu tikslo, noriu tik bendro pobūdžio argumentacija pagrįsti savo idėją.

Kitas mokslas, kur naudojamas toks pats metodas yra abstrakčioji algebra, kurioje yra vystoma teorija kaip naudojant pamatinį aksiomų rinkinį sukurti bet kokią algebrą. Kvantinėje mechanikoje, pavyzdžiui, naudojama Hilberto algebra, kvantinių laukų teorijoje – Fock‘o algebra ir pan. Jų esmė ta pati, kaip ir Euklido geometrijoje: iš aksiomų sukonstruojama kokia nors algebrinė erdvė, o tada toje erdvėje galima kurti modelius, aprašinėti struktūras ir pan. Esmė ta, kad gali būti labai daug algebrinių erdvių, nesuskaičiuojama begalybė, bet kiekviena erdvė savo viduje turi labai griežtą logiką, paremtą taisyklėmis, kurių privaloma laikytis. O tai yra provaizdis to, ką aš turiu omenyje sakydamas naujas, protu sukurtas laksatinis ekranas. Ekranas yra dėmenų rinkinys, kaip antai substancija, erdvė, laikas, kurie aprašomi pamatinių aksiomų rinkiniu. Kurti naujus dėmenis reiškia tam dėmeniui parašyti naują aksiomų rinkinį ir jo pagrindu sukurti naują to dėmens vidinę erdvę. Tai visai įmanoma, kaip rodo abstrakčiosios algebros teorija, ir tai nėra jokios haliucinacijos, nors įprastinis suvokimas gali būti pažeistas.

Šis momentas labai svarbus, nes aksiomos gal būti klasikinės, pagrįstos klasikinėmis sątvaro formomis, tuo kas atrodo savaime suprantama. Tokios yra euklidinės erdvės taisyklės, laiko suvokimo taisyklės, energijos tvermės aksiomos ir pan. Šios aksiomos įrašytos į sąmonės struktūrą ir jų teisingumą protas suvokia intuityviai. Jų poveikis toks stiprus todėl, kad šios pamatinės suvokimo intuicijos yra universalios ir jų pagrindu žmonėms lengva susikalbėti. Iš to išvedamas universalusis racionalumas, kuris bendras visiems žmonėms, nes paaiškinus esmę, su teiginiais galėtų sutikti beveik kiekvienas žmogus, nebent būtų apmokytas neklasikinio racionalumo principų. To, ką teigiu aš esmė ta, kad šis klasikinis sątvaro racionalumas išsisėmęs, ir anapusinių objektų jų pagrindu pilnai aprašyti neįmanoma. Norint aprašyti holoplastinę realybę, turime modifikuoti klasikinius aksiomų rinkinius, nes anapus sąmonės reiškiniai vyksta visiškai kitokiu būdu, negu matome sąmonėje. Tai savotiška psichodelika, kuri daro užuominą į netradicinį, egzotišką suvokimą. Manau, kad norint išplėsti tikrovės pažinimo galimybes, klasikinis suvokimas turi būti papildytas. Tam naudojama laksatinio (t.y., dirbtinio) suvokimo ekrano struktūra objektų suvokimui ir aprašymui.

Kokie kertiniai aspektai jau ne kartą minėjau:

1. dėmenų ekranai,
2. kontinuumai,
3. multipleksai
4. geometriniai simetronai.

Naujo ekrano dėmenys kuriami iš aksiomų, panašių į naudojamas geometrijoje ir abstrakčiojoje algebroje. Vadinasi kiekvienas dėmuo, nors jis yra neklasikinis ir egzotiškas, turi pamatinių taisyklių rinkinį, kurio viduje įmanomas racionalumas ir logika. Taip pat dėmens viduje konstruojami kontinuumai, kurie rodo tam tikrą vidinę logiką, kuri perkeliama į objektus, įstatytus į tą „erdvę“ (tai aišku nėra erdvė tiesiogine prasme, nes dėmenys turi būti visiškai nauji, su kitokia logika negu ta, kuri surandama klasikiniame žmogaus suvokime). Iš dėmenų ir kontinuumų sukonstruoti objektai vadinami multipleksais, ir jie yra visiškai racionalūs, logiški, nors ir prieštarauja įprastiniam suvokimui. Multiplekso aprašomas darinys vadinamas geometriniu simetronu.

Iš to kas pasakyta matosi, kad turime dėmenų ekranų algebrą, kontinuumų algebrą, ir multipleksų algebrą. Dėmenų ekranų algebra būtų teorija panaši į abstrakčiąją algebrą, kurios tikslas sukurti suvokimo ekranų kūrimo teoriją. Ši teorija turėtų apimti ir klasikinius ekranus, ir neklasikinius. Ypač turėtų dominti neklasikiniai, nes nuo jų priklauso filognozijos pažanga. Tai nėra paprasta, nes peržengti savo biologinę sąmonę labai sunku, tačiau žmonėms turintiems aukštesnį intelektą, tai turėtų būti įkandama. Iš principo naujas, egzotiškas aksiomas kurti neturėtų būti sunku, tačiau esmė yra ne egzotikoje, bet praktiniame pritaikomume, jos turi būti praktiškai pritaikomos. Kontinuumų teorijos principų ištakos, kaip jau buvo minėta, yra Euklido geometrija. Tačiau Euklidas nagrinėjo paprasčiausią statiško tapatybės kontinuumo variantą, kuris yra tik vienas polius.

Kontinuumą pavadinę lietuvišku terminu tęsmas, turėtume surasti jo priešingą polių, kuris yra netęsmas (anti-tęsmas). Kad šis keistas žodžių žaismas būtų paprastesnis, anti-tęsmą galima vadinti kitu paprastesniu žodžiu – „riba“. Kas yra tęsmas, koks jo apibrėžimas? Tęsmas – tai kokios nors realybės tęsimasis, kiekvienoje pratęstoje dalyje kartojant tą patį. Priešybė yra netęsmas, tęsmo sunaikinimas, kuris yra riba. Kraštutiniuose taškuose turime absoliutų tęsmą ir absoliutų netęsmą, kurie yra patys nerealistiškiausi vaizdiniai anapusybės atžvilgiu. Ji negali būti nei viena, nei kita. Vadinasi tikrovė turi būti kažkas per vidurį, absoliutaus tęsmo ir absoliutaus netęsmo mišinys. Toks kontinuumas yra nestatiškas ir netapatybinis. Šie vaizdiniai dar palyginami su kūrimo ir naikinimo sąvokomis, kur tęsmas yra kūrimas, o riba – naikinimas. Asociacija su kontinuumu parodo, ką reiškia teiginys, kad tikrovė yra dviejų jėgų, kūrimo ir naikinimo, mišinys.

Šioje vietoje iškyla viena problema – kas yra ribos šaltinis. Ar tai išorinė priešpriešinė jėga, ar tai vidinis silpnumas. T. y., riba sukuriama išorinio minusinio kontinuumo, kuris substancializuoja naikinimą ir blogį, ar tas minusinis kontinuumas yra pliusinio kontinuumo viduje ir stabdo kontinuumą iš vidaus. Taip atsiranda niekio eksternalistinė ir internalistinė teorija. Taip galima samprotauti apie paprastus erdvinius kontinuumus ir nekontinuumus. Iš tikro kontinuumo vidinė struktūra, kuri yra naikinimo ir kūrimo junginys, aprašoma aksiomų rinkiniu, remiantis abstrakčiosios algebros principais. Todėl tai nėra paprastos erdvės, kurios būdingos sątvaro struktūrai, tos erdvės yra konstruojamos prote.

Filognozijos tikslas yra pilno tikrovės vaizdo atskleidimas, kuriame sujungiamos visos hipostratos, anapus vaizdo esančios struktūros. Šis vaizdas vadinamas holoplastiniu vaizdu, kuris yra „viską sulipdantis“. Šiam tikslui reikalingas holoplastinis dėmenų ekranas, kuriame būtų galima vaizduoti visas tikrovės savybes. Šiam ekranui taip pat būtų reikalingas holoplastinis kontinuumas, arti 100 proc. atitinkantis realią kontinuumo struktūrą. Visi šie klausimai būtų holoplastinės algebros objektas, kuri būtų dieviško žvilgsnio į tikrovę aprašymo kalba. Galima spėti, kad tas aksiomų rinkinys, kuris paimtas iš klasikinio satvaro, palyginus su tikrovės pilnu rinkiniu, yra tik nedidelis ruoželis visame aksiomų rinkinyje, panašiai kaip optinis spektras visame elektromagnetiniame spektre.  Vadinasi sątvaras rodo, tik nedidelį realybės ruoželį, o visa pagrindinė realybė yra anapus jo. Apsiribodami sątvaru, niekada nepasieksime forėjos, todėl jeigu norime žinoti daugiau, turime jį peržengti. Mūsų tradicinis racionalumas yra tik nedidelis fragmentas pilno holoplastinio racionalumo jūroje. Vadinasi jis net ne racionalumas, bet iliuzija, kurios nesuprantame todėl, kad ji užima visą sąmonėje rodomo pasaulio plotą. Todėl eksperimentuoti su racionalumu neturėtų būti bijoma, nors tai ir rizikinga, vien todėl, kad kitoks matymas yra užkoduotas nesupratimas ir iš nesupratimo kylantis konfliktas. Deja bijoti neturime laiko, kurio mažėja su kiekviena diena ir dykinėjimas – per didelė prabanga.

• Filognozija