Psichodelinis pažinimas

Savo substancijų teorijoje paaiškinau, kad santykis su anapusine tikrove gali būti racionalus, pažintinis ir iracionalus, psichologinis. Pirmu atveju naudojamas protas, o antru – būsena arba jausmas. Šis skirstymas ateina iš tradicijos, kurioje matomi abu sąveikos su transcendencija variantai. Religijose, magijoje, ezoterikoje buvo labai svarbus būsenų valdymas, kam buvo prigalvota daug įvairių technikų, o proto naudojimo sąveikai su tikrove ryškiausia srovė susiformavo filosofijoje, iš kurios vėliau perėjo į mokslą. Kadangi filognozijoje bandoma eiti per vidinį kelią, atrodo, kad turi būti kažkiek bandoma mėgdžioti tradicinius metodus, kurie būdingi šiai krypčiai, bet kaip paaiškinsiu vėliau, šis kelias nelabai tinkamas, iš jo galima skolintis tik nežymius elementus.

Senovės Egipte atsirado savo uodegą ryjančios gyvatės simbolis, kuris magijoje, alchemijoje turėjo įvairią prasmę, tačiau savo apmąstymuose apie žmogaus sandarą pastebėjau, kad jis labai tinka žmogaus paslapties apibūdinimui. Žmogus sudarytas iš rodančiosios substancijos, kuri yra gyvatės galva, ir į ją įtraukto vaizdo, kuris yra praryta gyvatės uodega. Galva simbolizuoja sąmonę, suvokimą, dvasią, vidinę kryptį, o uodega – vaizdą, materiją, energiją, išorę, kuri atvaizduojama ekrane. Artėti prie absoliuto galima dviem kryptimis – per uodegą, kuri rodo absoliuto išorinį, materialų veidą, ir per galvą, kuri yra suvokimas, sąmonė, rodantis ekranas. Protas, racionalumas sujungtas su išorine kryptimi yra mokslas; būsena, ekranas, vaizdo sujungimo pagrindas yra vidinė artėjimo prie absoliuto kryptis.

uroboras

Šios dvi kryptys turi nevienodą svorį, nes jų sandara kitokia. Išorinėje krytyje žmogus veikia kaip kūnas, kuris yra savotiškas zondas įleistas į tikrovę, su kuriuo galima manipuliuoti aplinka. Ekrane žmogui jo kūnas pasirodo kaip vaizdas, tačiau iš tikro yra anapusinė tikrovė pagaminta iš realios energijos, kuri gali sąveikauti su kita aplinkos energija. Dėl šios priežasties išorę tirti labai patogu, nes čia galima vystyti savo veiklą. Atrodo, kad gyvatės galva simbolyje daug svarbesnė, tačiau visas žmogaus gyvenimas paremtas uodegos kryptimi, nes čia yra atviras pasaulis, kuriame žmogus turi galimybę laisvai veikti. Tuo tarpu vidinis pasaulis yra uždarytas, ir ekraninėje kryptyje tokio zondo, su kuriuo būtų galima manipuliuoti ekranine substancija nėra. Todėl čia veikla yra uždaryta. Aišku, ekrane galima piešti vaizdus, kurti fantazijų pasaulius, bet tai nėra tikra užekraninė išorė, kokią turi kūnas priešpastatytas daiktui.

Todėl naudojant kūną ir įrankius žmogus materiją gali ardyti, lįsti į daiktų vidų, o į ekrano vidų, transcendenciją įlįsti daug sunkiau. Svarbiausias tikslas ar siekinys abiem atvejais yra transcendencija. Atliekant įvairius veiksmus siekiama pajausti, pamatyti jos artumą. Tam tikslui su kūnu daiktai ardomi, o vidinėje kryptyje artumą simbolizuoja pasikeitusi sąmonės-ekrano būsena. Todėl, kaip sakiau, vidinėje kryptyje absoliuto atskleidimui labai svarbios pakitusios sąmonės būsenos, iracionalumas, vidinis jausmas. Kaip tai pasiekiama? Tai galima pasiekti psichologinėmis priemonėmis ir cheminėmis. Nepaslaptis, kad senovėje per religines praktikas buvo įprasta vartoti haliucinogenines ir intoksikaciją sukeliančias medžiagas, kurios sutrikdo informacijos sujungimo sistemą smegenyse, sukelia svaigulio būseną, kuri kaip buvo manoma nuima pertvarą tarp sąmonės ir transcendencijos, leidžia pajausti jos artumą, susiliesti su absoliutu. Per haliucinacijas, netgi buvo manoma, galima su absoliutu tiesiogiai kalbėti. Kita priemonė yra įvairios psichologinės praktikos, kurių tikslas išgauti būsenos pasikeitimą, kuri priartina prie dievo. Tai meditacijos, kvėpavimo technikos, ekstazė, ritmiško judėjimo sukeliamas svaigulys, šokis, kuris veikia vestibiuliarinį aparatą ir sukelia panašų svaigulį į tą, kuris atsiranda intoksikacijos metu.

Tačiau tai nėra tikras transcendencijos atvėrimas, nes suardžius normalią ekrano informacijos sujungimo sistemą, neįleidžiama jokia tolimoji transcendencija, tai tik vietinės sutrikusios smegenų veiklos rezultatas. Sąmonė yra padalinta į griežtai atribotas kokybines sritis, kurios apdoroja tik savo rūšies informaciją. Tai vaizdas, garsas, pojūčiai, mintys, vaizduotė, jausmai. Tačiau haliucinogenai suardo natūralius barjerus tarp šių sričių ir šias kokybes sumaišo, dėl ko mintis gali pasirodyti kaip vaizdas, jausmas kaip garsas, pojūtis kaip mintis ir t.t. Šis reiškinys vadinamas sinestezijomis, kurios yra būdingas haliucinacijų elementas. Tačiau tokį pojūčių supainiojimą transcendencijos kalbėjimu laikyti būtų klaida, tokiose būsenose nepasirodo joks anapusinės tikrovės veidas. Pasirodo tik iliuzijos ir haliucinacijos, kurias pagaminta materiali ir dvasinė substancija smegenyse. Todėl toks kelias prie absoliuto per vidinę kryptį naudojant pakitusias sąmonės būsenas neduoda geidžiamo rezultato, tik dovanoja iliuziją, kad pasiektas realus rezultatas. Todėl filognozijoje toks kelias nėra tinkamas. Filognozijoje siekiama absoliutą atverti kaip vaizdą, sukonstruotą racionaliu protu, o ne iracionalia būsena ar haliucinacijomis.

Šis žaidimas būsenomis naujaisiais laikais perėjo ir į filosofiją, ir man gerai žinomas pirmas atvejis randamas Nietzsches filosofijoje, kuris valią viešpatauti, kaip transcendencijos branduolį bandė interpretuoti per svaigulį, vokiškai „Rausch“. Pasak jo, svaigulys yra vidinis jausmas, per kurį sąmonėje pasireiškia transcendencija, kuri yra valia viešpatauti. Iš Nietzsches filosofijos šis principas perimtas į egzistencializmą, kur taip pat į žmogaus pamatą buvo bandoma įdėti kokią nors vidinę būseną, šiuo atveju – egzistencinę baimę. Pasak Heideggerio transcendencija žmogaus sąmonėje pasirodo specifinėmis akimirkomis, kurios kyla žmogų apėmus egzistenciniam siaubui, kuris vokiškai yra „Angst“. Iš egzistencializmo ši idėja perėjo ir į lietuvių filosofiją, būtent A. Šliogerio, kuris taip pat kalba apie baimę kaip pamatinę būseną, kuri kyla tada kai žmogus pažvelgęs į savo vidinę gelmę akis į akį susiduria su niekiu. Filosofinėje būsenoje, kuri sudaro Šliogerio filosofijos branduolį, baimė vaidina labai svarbų vaidmenį. Žiūrint kita kryptimi, uroboro uodegos kryptimi, kyla kita būsena, kuri pasiskolinta iš senovės graikų, vadinama nuostaba. Iš šios būsenos kyla tikroji klasikinė filosofija. Bendrai tariant, agnostiniame ir psichologistiniame santykyje su transcendencija ir absoliutu, būsena kaip artėjimo prie anapusybės simbolis – labai svarbi. Skirtumas žmogaus viduje pajaučiamas per žmogaus psichologinės būsenos pasikeitimą. To galima siekti pasyviai, o galima imtis įvairių aktyvių priemonių ir technikų, kelias kurių jau paminėjau. Tai meditacija, malda, psichoaktyvios medžiagos, kvėpavimo technikos, judesys ir šokis ir pan.

Pati transcendencija taip neatveriama, bet „pajaučiamas“ jos artumas. Tas pajautimas gali daryti stiprų psichologinį įspūdį, gali būti egzistenciškai sukrečiantis, tačiau jis nepraktiškas. Tai nėra pažinimas tikrąja to žodžio prasme. O pažinimas yra vienintelė forma, kuri leidžia tikrovę įvaldyti, ją naudoti, pritaikyti sau. Filognozijos tikslas yra žinoti tiesą ir plėsti veiklos mastą, o žaidžiant būsenomis to pasiekti neįmanoma. Filognozija laikosi racionalumo principo ir ji transcendencijos išvaizdą konstruoja iš surinktų detalių. Tai holoplastinis dėmenų ekranas, holoplastiniai kontinuumai, holoplastiniai multipleksai ir holoplastiniai geometriniai simetronai. Tačiau filognozija taip pat supranta, kad klasikinės racionalumo formos nepakankamos, nes seniai yra išsisėmusios. Klasikinis racionalumas pasenęs. Dėl šios priežasties kuriamas eksperimentinis racionalumas, kuris taip pat ardo įprastines sąmonės ir proto būsenas ir yra savotiška proto psichodelika. Tai reikalinga todėl, kad senomis formomis transcendencijos pažinti neįmanoma, jos nepakankamos ir per silpnos. Tai ypač ryšku tada, kai konstruojami nauji, laksatiniai dėmenų ekranai, kurie lyginant su klasikiniu ekranu gali atrodyti kaip haliucinuojanti sąmonė. Tačiau tai tik išorinis įspūdis, nes siekiama maksimalaus racionalumo ir logikos, net jeigu tai naujas racionalumas ir nauja logika. Pakeisti būseną yra svarbu, bet tai turi būti daroma pagal griežtas taisykles ir turi būti lengvai paaiškinama ir lengvai transformuojama į įprastines formas. Šitaip gaunasi racionalistinė psichodelika, kuri filognozijoje yra leidžiama. Bet ji skirta ne svaiginimuisi, ne tam, kad kažką pajaustum, bet tam, kad suprastum.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s