Metafizinės žinoklės

Pagrindines sumatoriaus formas galima rikiuoti į seką pagal jų tikroviškumo laipsnį, nuo intensyviausios iki minimalios tikrovės. Mano manymu seka galėtų būti tokia: daiktoforma, psichoforma, logoforma, lingvoforma ir kodas. Šių sąmonės formų savybė ta, kad pirmosios yra fenomenologinės, rodančios paviršius, apribotos horizontu ir parodančios tik tiek tikrovės, kiek sugeba paimti sietuva; o antrosios yra metafizinės, galinčios peržengti regimą paviršių, išeiti anapus, apimti visumą. Tad kiek remiamės daiktoforma ir psichoforma, esame paviršininkai, žinojimą grindžiantys tiesiogiai patiriama tikrove; ir kiek remiamės logoforma, lingvoforma ir kodu, galime apsiriboti paviršiumi, o galime jį peršokti į transcendentinę realybę. Tai parodoma tokia struktūra:

[metafizika] [psichoforma] [logoforma]  [lingvoforma] – kodas – [daiktoforma] [metafizika]

Kodas yra ta judri substancija, kuria žinojimas komunikuojamas, saugomas, formuojamas ir formuluojamas, galintis remtis tiesiogine patirtimi arba netiesiogine, logoformine ir lingvoformine, intuicija. Kiek kodas (kalba) susijusi su psichoforma arba daiktoforma, tiek jis atspindi tiesioginę patirtį, o jeigu šias sumavimo formas peržengia, jis turi remtis lingvo-logo kognityvine substancija. Todėl visos metafizikos tiesiogiai susijusios su protu ir kalba ir yra racionalistinės bei lingvistinės interpretacijos, pagrįstos faktais, galimybėmis, modeliavimu ir fantazija.

Šiame kontekste galima išskirti tokias metafizikos rūšis: erdvės metafizika ir laiko metafizika. Apie tai jau šiek tiek kalbėta anksčiau, naudojant terminą metafizinė zona, kurį naujame kontekste pakeičiu į laiko metafizinę zoną (LMZ) ir erdvės metafizinę zoną (EMZ). Akivaizdu, kad yra dvi LMZ, skirstomos į LMZ1 – praeities, arba istorijos metafizinę zoną; ir LMZ2 – ateities, arba futurizmo metafizinę zoną. Kodėl praeitis ir ateitis yra „metafizikos“ suprasti nesunku: todėl, kad tai realybės, kurios neatsiveria tiesioginiam suvokimui, ir norint jas pasiekti, reikia laike transcenduoti tiesioginę patirtį, fenomeninį paviršių, o tai daroma retranscenduojant iš priekinės sąmonės į protą. Physis sątvare yra tik tai, kas patiriama tiesiogiai tiek erdvės, tiek laiko prasme, o visa kita yra meta ta physika. Šios realybės paprastai nėra nei daiktoforma, nei psichoforma, išskyrus įvairius reliktus ir įspaudus atmintyje, vadinasi jos formuojamos logo-lingvoformoje kaip gnostiniai kūnai. Erdvės metafizika jau buvo analizuota, ir ją skirstau į tokias trascendentines zonas: EMZ1 – centrinis klodas, EMZ2 – pagrindinė kosminė hipostrata, EMZ3 – gyvybės arba gamtos hipostrata, ir EMZ4 – sąmonės arba sumatoriaus hipostrata. Tačiau be šių transcendentinės metafizikos zonų yra empirinės metafizikos zonos, tokios kaip EMZ5 – anapushorizontinis ekstensyvumas, pasaulis, kuris nematomas tiesiogine patirtimi, ir EMZ6 – vidinis pasaulis, kaip anapusinė, anapushorizontinė realybė, kurią patiria kiekvienas žmogus savo viduje, bet kitiems yra nepatiriama. Ir vienintelė nemetafizinė zona yra čia ir dabar, tiesiogiai čia ir šią akimirką patiriama tikrovė, tiek erdvėje, tiek laike. Tai tiesioginė fenomenologija, kuri susijusi su intensyviausiu tikroviškumu, su tiesiogine daiktoforma ir psichoforma, sumuojančia tiesioginę aplinką, artimiausią žmogaus gyvybinei esencijai, reikalingai žmogaus betarpiškai orientacijai tikrovėje. Į tolumą nuo šio centro tikrovės intensyvumas laipsniškai mažėja, ir jeigu žmogus savo sąmonėje apsigyvena metafizinėse realybėse, jis iškrenta iš tikrovės, grindžiančios jo egzistenciją.

Paaiškinus tikrovės, žinojimo ir tikėjimo loginius sluoksnius, galima apibrėžti juodojo ir baltojo drakono civilizacijų paradigmų skirtumus. Juodasis drakonas paprastai gyvena tikrovės centre ir nuo jo neatitrūksta, kurdamas tiesiogine patirtimi grįstą žinojimą ir pasaulį, tačiau prasidėjus odisėjiniam sindromui, pradedama keliauti EMZ5 transcendencijoje, ieškoma EMZ2 tikrovių paaiškinimo, remiantis sudievintų gamtos stichijų teorijomis, dievų pasaulio mitologija. Taip pat, nuo čia ir dabar atitrūkęs juodasis drakonas pradeda kurti civilizacijos istoriją, vadinamojoje LMZ1 zonoje ir pranašauti ateitį LMZ2 laiko perspektyvoje. Kitaip sakant, žinojimas pagrįstas nemetafizine patirtimi, tiesioginiu suvokimu tikrovėje šiapus horizonto, o tikėjimas atsiranda peržengus ribą, perkėlus savo sąmonę į judriąją kalbinę dalį, kuri kuriama kaip metafizinės teorijos ir kaip perdavimui skirti pasakojimai, užprogramuojantys psichovektorius. Iš dalies žinojimas būdavo įgyjamas erdviškai keliaujant tarp civilizacijų ir kultūrų, bet iš principo, nukeliauti į praeitį ar ateitį, į pragarą ar dangų tiesiogiai neįmanoma, tad šis keliavimas kultūroje paprastai vyko vaizduotėje ir fantazijoje. Taip iš EMZ6 vidinio vaizdinio turinio gimė mitai, padavimai, kosmogonijos, kosmologijos ir pan. Tada belieka tai perkelti į kalbą ir susieti su norima erdvine ar laikine metafizine zona.

Baltojo drakono civilizacija pradeda rastis tada, kai metafiziniai tikėjimai tampa metafiziniais žinojimais, dėka išrastų būdų kaip atverti anapusinę realybę, paverčiant tikimą jos modelį į žinomą. Pirmas numitinimas buvo erdvinis-empirinis planetos ištyrimas, kuris parodė visą jos geografiją, atvėrė visus kontinentus, tautas ir kultūras. Dar vienas numitinimas buvo istorijos dekodavimas, ištyrus metafizinę civilizacijų praeitį, naudojant visą susikaupusį paveldą ir parodžius, koks iš turimų duomenų atsiveria bendras praeities vaizdas. Taip pat atsirado „ateities istorijos“ perspektyva, kuri jau ne pranašauja arba tiki pranašais, bet modeliuoja ir prognozuoja, skaičiuoja tikimybes, atveria istorines logikas ir archetipus. Taip pat mokslas peržengia erdvinės empirijos ribas, pradeda pažinti materiją, įvaldo jos gylinę struktūrą, išmoksta valdyti atominę substanciją ir eterį, sukuria tai įrodančias šiuolaikines technologijas. Ten, kur metafizika yra tik tikima – tai yra kultūra, o kai ji pradedama žinoti, kultūra pavirsta į mokslą, kuris yra baltojo drakono pagrindas – pereinama nuo tikėjimo prie žinojimo. Kaip šis šuolis padaromas suprasti nesunku: per pažinimą, kuris, kaip sakiau, skirtas konvertuoti tikėjimą į žinojimą. Pažinimas priartina tikrovę; tačiau kadangi sietuva neišplečiama, žinojimas kaupiasi kaip kalbos burbulas, pagrįstas logo-lingvoforma. Tai yra vadinamosios drakono akies principas, kurioje logo-lingvoforma susiformuoja į kognityvinę struktūrą prote, vadinamą rišliu. Daiktoforma ir psichoforma – tik rišlio aplinka ir kontekstas, o kalba – pagrindinis išvystytos sąmonės požymis. Rišlys praėjo daug vystymosi stadijų, su įvairiomis empirinėmis ir transcendentinėmis metafizikomis, tačiau reikėjo įdėti daug protinio darbo, kad jis iš tikėklės pavirstų žinokle. Žmogus, galvoje neturintis tikrovės ir tikros informacijos, vadintinas tikėkla, o tas, kuris turi išvystytą žinojimo protą, yra žinoklis.

Pradinėse vystymosi stadijose, baltasis drakonas didele dalimi yra tik tikėkla, nes išsikėlęs tikslą užkariauti begalybę, kelio pradžioje jis turi labai nedaug transcendentinę tikrovę atitinkančios informacijos. Tačiau tai tikėkla, kuris nesitenkina savo nežinojimo būsenomis ir ieško būdų pažinimu tikėjimą paversti žinojimu ir tuo skiriasi nuo juodojo drakono, kuris į pažinimą žiūri ne su tokiu entuziazmu ir jam jo tikėklės ritualai, ceremonijos, apeigos, mitai – svarbesni už siekį peržengti savo ribotas galimybės ir įsibrauti į transcendenciją kaip tikram jos šeimininkui ir valdovui. Šiam tikslui siekiama universalizuoti sątvaro vidinį santykio su transcendencija modelį, sukuriant universalų jos žemėlapį ir istorijoje projektą kurti naudojantis šiame žemėlapyje pasirenkamomis ateities trajektorijomis. Taip, mano manymu, atsipainiotų praeities chaosas ir būtų galima efektyviai planuoti ateitį, siekiant tobuliausios iš visų buvusių civilizacijos išvystymo. Tam reikia suvokti, kur yra tikrovė, o kur tik tarsi-tikrovė ir kaip žinojimu paversti nutolusias realybės dalis. Tikrovės intensyvumas kinta priklausomai nuo to, kuo arčiau centro yra suvokimas: čia ir dabar, istorija, futurizmas, empirinė metafizika, transcendentinė metafizika. Metafizikos yra kalbinės, kylančios iš protinio santykio su tikrove, kurios papildomas galimybėmis, vaizduote ir fantazija. Dėl šios priežasties psichovektorius gali būti daugiau tikėklinis arba žinoklinis; filognozas yra baltasis drakonas, kuris yra tikrovę turintis žinoklis, nepriimantis melo ir netiesos.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s