A. Šliogerio knyga „Alfa ir Omega“ įeina į centrinių jo veikalų grupę, kurioje jis išdėstė savo ontologines idėjas, skirtas iš esmė paaiškinti žmogų ir jį supantį pasaulį, naudojant filosofijos perspektyvą. Pačioje knygoje filosofas kelia tikėjimo ir žinojimo, kaip fundamentalių sąmonės būsenų, valdančių kiekvieno žmogaus kasdienį gyvenimą, klausimą. Tikėjimas daugiau susijęs su religine pasaulėžiūra, o žinojimas – su filosofine ir moksline. Norint suprasti, kaip šios būsenos funkcionuoja sątvare, privaloma žinoti kokios pagrindinės sumavimo formos, sujungiančios visas sąmones į hierarchinę sistemą pagal artumo ar tolumo nuo galutinės tikrovės laipsnį. Išskiriami tokie sluoksniai: tikrovė, informacija ir kalba, kurie gali būti susiję su žinojimo arba tikėjimo būsena. A. Šliogeris pradeda nuo tikėjimo klausimo, kuris platesnis negu žinojimo, bet analizuojamas pastarojo kontekste: koks pagrindinis suvokimo principas apibūdinamas tikėjimo sąvoka ir kodėl ji plačiausiai įsitvirtinusi religiniuose mąstymuose? Norint suprasti šią problemą, būtina prisiminti tiesos sąvoką, be kurios neįmanoma apibrėžti, kas yra tikėjimas, o kas žinojimas. Ši koncepcija pritaikoma visuose minėtuose sątvaro sluoksniuose: tikrovės tiesa, informacijos tiesa ir kalbos tiesa. Ką reiškia tikėti – akivaizdu: tikėti reiškia laikyti ką nors tiesa, neturint tikrovę pagrindžiančių įrodymų. Tikėti galima žodžiais, informacija prote ir tikrove tuo atveju, kai yra tikimybė, kad ji gali būti apgaulinga.

Tuo tarpu žinojimas yra ne kas kita kaip tikrovės turėjimas, kuris apibendrinamas terminu „tiesos būsena“. Tokia būsena būna atmintyje, kurioje laikoma tiesiogiai iš tikrovės paimta informacija, kurios liudininku yra žmogus. Tačiau žmogus susiduria ne tik su tikrove, bet ir įvairiais netiesioginiais šaltiniais – tokiu atveju žinoma ne tikrovė, bet informacija. Kadangi visada domina tik susieta su tikrove ir teisinga informacija, tai tikrovės neturėjimo atveju, informacija žinoma, bet jos tiesa – tikima. Tradicinio filosofinio realizmo rėmuose paprastai tikrove neabejojame, ji tapatinama su tiesa, bent jau sveiko proto rėmuose, šioje situacijoje suspenduojant visas tikrove abejojančias teorijas, tikinčias pasaulio nerealumo koncepcija. Tad žinant tikrovę, tikėjimas nereikalingas ir tiesos būsenai susikurti nereikia jokių papildomų priemonių, kaip pasikliaujant savo juslėmis. Tačiau informacija nebūtinai atitinka tiesą, tad informacijos žinojimas nebūtinai reiškia tiesos žinojimą, jeigu informacija yra melaginga. Kadangi informaciją sutapatinau su protu, nes tai pirminė jos forma, kuri paskui perkeliama į kalbinę komunikaciją, tai viskuo kas yra prote kaip informacija – pasitikėti negalima, nes jeigu ji netiesioginė, jos patikimumas turi būti tikrinamas, o tiesa – tikima.

Ir trečias sluoksnis, sujungiantis vidinę ir išorinę sąmonę, yra kalba, kuri irgi yra informacija, bet ne žinojimo, o komunikacijos informacija. Šiai galioja viskas, kas galioja žinojimo informacijai, tai yra ji gali būti paimta iš tikrovės arba tikrovės žinojimo, tada ji yra tiesioginė kalba, kuri sutampa su tiesos būsena. Tačiau jeigu paimta iš netiesioginio žinojimo, kuris tik tikimas kaip tiesa, kalba irgi gali būti tik tikima. Tai yra ji žinoma kaip informacija, bet kaip tikrovė tikima ir ieškoma būdų, kaip žodžius susieti su anapus jų esančiu faktinių referentų pasauliu. Tai reiškia, kad kalbėjimas galimas iš tikrovės, iš tikrovės žinojimo ir informacijos žinojimo. Požiūris į žodžius iš priešingos pusės gali būti: žinojimas, tikėjimas ir netikėjimas, jeigu akivaizdžiai žinoma, kad žmogus klysta arba tyčia meluoja. Melas yra informacija, kuri tyčiniu būdu sukurta kaip neatitinkanti tikrovės, norint manipuliavimu psichika gauti norimą rezultatą, pasinaudoti apgauto žmogaus veikimu ar neveikimu. Tikrovė ir jos žinojimas turi polinę sensoriumo-atminties struktūrą, vadinamą pagrindine žinoklės vieta, kurioje galima tiesioginė tiesos sąmonė ir žinojimas. Tikėjimo tikrove sistema yra šaltinis-atmintis, kuris daro žinomą informaciją, bet tikrovė tikima, sukuriant kognityvinę tikėklę. Vadinasi, tikrai žinoti galima tik tai, ką tiesiogiai liudiji gyvenime savo akimis ir ausimis. Visa kita informacija tėra tikėklė, kuri plauna protus ir formuoja sievarus, susijusius ne su tikrovine informacija, bet su propaganda ir manipuliacijomis.

Be abejo, tiesioginis žinojimas irgi ne viskas, nes nėra absoliučių patirčių, tik šiapus horizonto arba paviršiaus fasadų, kuriais pasitikėti šimtu procentų negalima. Kitaip sakant, kai stebi kokią nors situaciją tik fasadiniu stebėjimu, savo prote gali turėti vienokią interpretaciją, tačiau kas iš tikro vyksta – nepasiekiama suvokimui. Taip tiesioginė žiūra, kuri pereina į atmintį, duoda tik ribotą ir paviršinę interpretaciją, ir toks žinojimas nebūtinai patikimas. Kitais žodžiais tariant – visas pasaulis apsimetinėja ir meluoja, niekada nesako pilnos tiesos, ir išbaigtas žinojimas slepiasi anapus horizonto. Dėl šios priežasties reikalinga visų fasadų dekonstrukcija ir destrukcija, kurios tikslas – pasiekti tikrą žinojimą, netikint jokia iškomunikuota ar suvaidinta situacija. Dėl šios priežasties, prisimenant pradžioje paminėtą A. Šliogerio knygą „Alfa ir Omega“ filosofas ir tvirtina, kad gyvename tikėjimo pasaulyje daug daugiau negu suvokiame, nes didžioji dalis gaunamos informacijos – niekaip nepatikrinama ir nepatvirtinama. Tikima ne tik Dievu, kaip kalbiniu dariniu, esančiu prote ir projektuojamu į išorinę tikrovę; tikima Dievu kaip logika, įpavidalinama į tikrovės principinę schemą, kurioje jis yra būtinoji jos sąlyga. Tuo tarpu tikrovė suvokiama tik kaip juslinių fenomenų pasaulis, pasirodantis kaip materiali ir gyva gamta, kurios apsuptyje gyvenantis žmogus susikuria savo išgyvenimo priemones. Ta gamta – tai kosmosu skriejanti planeta, nešanti gyvybę begaline erdve, esanti pirmaisiais žmogaus namais, kuriuose jis siekia pilno įsiviešpatavimo, turinčio apimti ne tik tai, kas duota tiesiogiai, bet ir tai, kas pasiekiama tik protu.

Ko tam reikia A. Šliogeris atsako antroje knygos dalyje, skirtoje žinojimui ir pažinimui. Kas yra žinojimas jau paaiškinau – tai tikrovės turėjimas. Dabar belieka išsiaiškinti, kas yra pažinimas. Naudojant patį akivaizdžiausią ir paprasčiausią apibrėžimą, pažinimas yra žinojimo siekis. Tikėjimas informacija yra atskirtis tarp tikrovės ir duomenų – pažinimo tikslas šią atskirtį pašalinti, informaciją sujungiant su tikrove. Tai reiškia, kad pažinimas yra tikėjimo konvertavimo į žinojimą priemonė, kuri naudoja įvairius tikrovės priartinimo būdus. Vienas iš priartinimo atvejų, jeigu atskirtis yra ekstensyvi, yra nukeliauti į nutolusią vietą erdvėje ir pasižiūrėti. Jeigu atskirtis laike – žiūrima į atmintis, artefaktus, pėdsakus. Jeigu gelmėje – anapusinė tikrovė priartinama techniniu įvaizdinimu ir atidengimu, materializavimu. Visų šių priemonių tikslas – tiesą patvirtinti, o melą – paneigti, kad neteisinga informacija nedeformuotų proto, nekurtų žalingų psichovektorių, kurių tikslas supainioti ir paklaidinti žmogų.

Pritaikant šią analizės sistemą filognozijos teorijai, ji reiškiasi mintuose trijuose sluoksniuose, kurių pats paviršutiniškiausias yra iš surikiuotų žodžių sukurtas tekstas. Jis išsišakoja į dvi kryptis: į protą ir į tikrovė, kurios yra tiesiogiai susietos. Tad analizuojant mano tekstus yra dvi taktikos: kurti proto analizės metastruktūrą ir naudoti tikrovės referentų apžvalgą, kuriuos galima suprasti jau savo protu, o paskui juos palyginti, išvedant paraleles tarp mano proto ir savo. Proto analizė visada sudėtingesnė, tad neturint proto analizavimo įgūdžių, geriau naudoti prieigą „per tikrovę“, kuri visų žmonių galvose universali ir vienoda, tik skirtinguose žmonėse aprengiama skirtingų identifikatorių ir paradigmų drabužiais. Filognozijos tekstai turi biografinio žinojimo elementų, tada pasaulio istorinių / politinių įvykių nuorodų, teorinių samprotavimų, istorijos ir metafizikos kryptimi, epistemologinių priemonių atskleidimo, analitinės notacijos pavyzdžių. Pati naujausia filognozijos paradigmos variacija – visą sistemą, sątvarologiją ir substratologiją, aprėpti kaip ontologijos discipliną, kurios pagrindinis tikslas yra „būties mąstymas“, kaip pagrindinė Vakarų filosofijos problema. Magija, mitologija, herojinė religija buvo teologija; filosofija tapo ontologija; o mokslas yra techninis ontologijos perinterpretavimas, užsibaigęs materializmo ir technikos triumfu, kurio tikslas – natūralų pasaulį pakeisti dirbtiniu, būtį pajungti žmogaus valiai.

• 9VD