Kadangi šio, dvylikto tomo pagrindinė tema yra rišlio samprata, ją reikia labiau išvystyti, kad būtų aišku, kas turima galvoje. Todėl čia šiek tiek daugiau pakalbėsiu apie šios koncepcijos esmę, nes filognozijoje ji yra viena iš svarbiausių. Rišlį galima apibrėžti kaip sievos kognityvinėje dalyje esantį informacinį saitą, susiejantį mažąją ir didžiąją sieva žmogaus ontologinėje hologramoje, rodantį koks sąmonės žinojimo išsivystymo lygis. Šis lygis bendriausia prasme rodo pagrindinį rišlio tipą, vadinamą „civilizacija“ ir šio tipo pasiektą pakopą: laukinis, arba nulinis rišlys; vartotojo, arba eilinio gyventojo rišlys; techniko, arba specialisto rišlys; ir inžinieriaus, arba meistro rišlys. Rišlio tipai priklauso nuo to, koks gyvybinio proceso valdymo gnostinis apskritimas, kontroliuojantis civilizacijos informaciją ir valdantis žmonių proto vystymąsi per švietimą ir kultūrą. Šiuos tipus jau ne kartą vardinau: magija, mitas, herojinė religija, filosofija ir mokslas. Kiekvienu konkrečiu laikotarpiu vyrauja koks nors konkretus gnostinio apskritimo tipas, susijęs su dominuojančia „gnostine“ institucijų sistema, valdoma valstybių. Šiuo metu tai, žinoma, mokslas, tačiau vis dar konkuruoja religija ir filosofija.

Be to, rišlys dar gali būti nagrinėjamas ontologiniu požiūriu, kur žiūrima, ar teorinėje sintezėje vystoma atvertoji būtis, ar užvertoji, taip išskiriant paviršininkų ir gelmininkų žinojimo sistemas. Paviršininkais gali būti empiristai, racionalistai, fenomenologai, egzistencialistai, scientistai, kurie remiasi kokia nors atvertosios būties sritimi, savo unikaliu metodu aprašant atsiveriančia realybę tiesioginiu, reginčiu susiejimu. Šiais laikais paviršininkui keliamas objektyvumo ir faktiškumo reikalavimas, kad mąstymas atitiktų daiktą / objektą ir neišklystų ir tiesos sąmonės. Tuo tarpu gelmininkai neturi empirinės patirties arba prie jos neprisiriša, ir siekia regimybę peržengti į nematomą gelmę. Dėl šios priežasties jie yra arba racionalistai, šį proto veiksmą darantys protu arba intuicionistai, anapusinio pasaulio esmę bandantys suvokti dvasine gelme, „pajaučiančia“ realybės prigimtį. Taip, įvykdžius teorinę sintezę, kuriasi informacinė žinojimo struktūra, kuri atsiranda proto „organe“ ir filognozijoje vadinama rišliu.

Kadangi gnostinis kontrolės žiedas, vadinamas „gardu“, siekia formuoti tam tikrą psichikos tipą, informacinis poveikis daromas tikslingai valdant kultūrą ir formuluojant švietimo sistemos programą, turinčią sukurti tokią psichovektoriaus formą, kokia norima institucijų. Tai yra ideologinė kontrolė, galinti būti gana liberali, o galinti būti ir labai griežta, idėjinės diktatūros lygio, kai neleidžiama turėtu savo žinojimo, įsitikinimų ir pasaulėžiūrų. Kai gnostinio apskritimo sistema, valdanti gyvybę, decentralizuota, laisva, atvira tyrinėjimams ir naujoms idėjoms, gyvename proto formų ir idėjų įvairovėje, kurioje kiekvienas žmogus arba žmonių grupė turi teisę formuoti savo pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą, neterorizuojama griežta kontrole ir priežiūra. Kita vertus, jeigu valstybė griežtai kontroliuoja mąstymą, nepripažįsta minčių laisvės, ji turi griežtus ideologinius rėmus, iš kurių išeiti neleidžia nė vienam žmogui. Kadangi šiuo metu valstybės institucijos yra mokslo civilizacijos propaguotojos, turinčios į protą diegti mokslo žinias, kontrolė vyksta iš šios formos perspektyvos, kur viskas, kas neatitinka šio principo, vadinama „pseudomokslu“ arba kliedesiais. Tolerantiškiau žiūrima į klasikines filosofines ir religines doktrinas, tampančias „mokslinio tyrimo“ objektu, kur matome ne filosofus, bet filosofijos tyrinėtojus ir ne tikinčiuosius, bet religijotyrininkus. Lygiai taip pat žiūrėtų ir į filognoziją, kur žmogus yra ne pažinimo siekėjas, filognozas, o filognozijos tyrinėtojas, žinoma, jeigu tai būtų aprobuota žinojimo sistema, kurią nedraudžiama tyrinėti arba naudoti proto formavimui.

Rišlys gali susikurti pats, gyvenimo eigoje vis geriau pažįstant ir suprantant pasaulį, sukaupus daug informacijos ir patirties, bet gali būti formuojamas tiksliniu sąmonių auginimu, pavirstančiu į oficialią švietimo sistemą. Tai reikalinga tam, kad rišlio formavimo procesas būtų greitesnis ir įgautų standartus ir reikalavimus atitinkančias formas, kurias galima pritaikyti ekonomikoje, kaip techniko specialybę. Šiuo metu visų valstybių pagrindas yra ekonominė sistema, kurios tikslas kurti valstybėje turtą, gausinti materialinę gerovę, kurios atsiradimui reikalingos konkrečios žinios ir sugebėjimai, kuriuos turi suformuoti profesinio mokymo tinklas. Toks rišlys yra techninis ir profesinis, pritaikytas praktiniams tikslams, atitinkantiems pasaulio ir civilizacijos reikalavimus. Senas stilius netoleruojamas, kaip išminčius, žiniuonis, filosofas, tikintysis, nes jie iškrenta iš ekonominės santvarkos rėmų, todėl neturi pragyvenimo ir pajamų. Kita vertus, šių gebėjimų pagrindu formuojasi alternatyvių praktikų ekonomika, teikianti nestandartines paslaugas žmonėms, norintiems išsivaduoti iš šiuolaikinės civilizacijos bukumo ir materializmo, atgauti autentišką savęs pojūtį. Tai įvairių alternatyvių žinių ir praktikų pardavinėjimas, būrimai ir magija, sveikatinimo paslaugos, dvasinio ugdymo metodikos, įvairių nestandartinių proto gebėjimų vystymas ir pan. Visa ši veikla rėminama mokslinio proto psichovektoriaus, paremto moksline kosmologija ir įvairių ontologinių sričių moksline interpretacija.

Filognozinis protas taip pat turi savo rišlį, kuris ne magija, ne religija, ne filosofija ir ne mokslas. Tai nepriklausoma doktrina, turinti du dėmenis: sątvarologiją, tiriančią ontologinių hologramų vidines sievas ir išorines auras; ir substratologiją, užsiimančią metafizinių klodų telkinių, racionaliu ir techniniu tyrinėjimu, nepriklausomai nuo tradicinių civilizacijų metodinių apribojimų. Fundamentalios rišlio formos metafiziškai įvardijamos kaip juodojo drakono, arba Dievo bažnyčios, rišlys ir baltojo drakono, arba Šėtono bažnyčios, rišlys. Bendras modelis vadinamas holoplastiniu, apimančiu visą realybę, kuri yra pažinimo ir žinojimo riba, o pagrindinis pasirinkimas – kiek procentų visos realybės turi būti siekiama pažinti ir, be abejo, kiek tai įmanoma padaryti. Pradinėse filognozijos stadijose techninei sintezei skiriama ne daug dėmesio, tad šiuo metu rišlio žinios – tik teorinė sintezė, esanti inžinieriaus lygio.

Kaip sakiau, rišlys – tai informacinis žmogus, kuris nėra įgimtas. Jis susiformuoja kaip kalba ir ši yra pirma rišlio forma, pakėlusi žmogų į kultūrinį ir civilizacinį lygį, sukūrusi įrankį žinių formavimui ir komunikavimui. Tai yra pradinė rišlio forma, sukurianti tautinę tapatybę, sugebanti į ją įdėti tiek supratimų ir sampratų, kiek leidžia teorinės sintezės rėmai ir kalbinės išraiškos priemonės. Norint civilizacijai pasakyti ką nors visiškai kito, reikia naujos kalbos ir naujos logikos, kuri sąveiką su pasauliu įvilktų į tokį rūbą, koks iki šiol niekada neegzistavo. Žinoma, valstybės tokių naujovių nepraleidžia, nes gnostiniame apskritime žinoma, koks būna sunkus pereinamasis laikotarpis, atsirandat konfliktui tarp skirtingų kartų ir skirtingų socialinių grupių. Diegiama netolerancija kitokiai formai, persekiojama ir diskriminuojama. Tai žinoma kultūrinių ir civilizacinių karų pavadinimų, kai konflikto priežastimi tampa proto idėja arba išorinis stilius, nesugebant suprasti, kad kultūriniai afektai paremti psichologine iliuzija, kuri egzistuoja tik žmogaus subjekte, žmonių kolektyvų individuliuose sąmonių pasauliuose.

Rišlys yra galinga proto iliuzija, sukuriant santykio centrinį mazgą tarp žmogaus ir jį supančio pasaulio, vadinamą pasaulėvaizdžiu (Lietuva) ir pasaulėžiūra (lietuvis). Šios iliuzijos priemonėmis suvaldomi ir sutramdomi dideli žmonių kolektyvai, kuriamos tautos, sąjungos, imperijos, atitinkančios kokio nors centrinio klano programą, nubrėžiančią vystymosi gaires ir siekiamos civilizacijos formas. Šiame tome vystoma rišlio teorija yra metateorija, skirta parodyti kas tai yra, o ne propaguoti kokią nors konkrečią ideologiją, siekiant organizuoti savo kolektyvinį protą, tikintis, kad jis kada nors pavirs „bažnyčia“. Todėl daugiau pasisakau už saviugdą ir savišvietą, kurioje neorganizuojamas techninis specialisto apmokymas, skirtas tenkinti organizacijos praktinius poreikius. Rišlys formuojasi ir natūraliai, nors paprastai būna silpnesnis negu specialiai suformuotas, tačiau kai žmogus turi įgimto genijaus sugebėjimus, toks protas gali sutriuškinti net civilizacijų inžinierinį elitą ir technikos genijus.

• Rišlio teorija