Ankstesniuose skyreliuose apibrėžiau, kad filognozijos rišlys yra holoplastinė, universali priemonė, naudojama juodojo ir baltojo drakono civilizacijų rišlių metaanalizei. Tai yra tam tikra koordinačių sistema, kurioje tiriami kitų civilizacijų psichiniai ir informaciniai vektoriai, formuojantys žmonių santykį su savimi, kitais ir supančia aplinka. Jie kultūrai suteikia formą ir turinį ir iš įvairių perspektyvų įsikomponuoja realybėje, suteikdami protui apibrėžtą pavidalą. Todėl filognozijos rišlį galima laikyti priemone, pakylančia virš visų sąmonės formų, suteikiant joms abstrakčiausias ir universaliausias charakteristikas, reikalingas apibrėžti visas įmanomas civilizacijas. Ši struktūra konkreti, turi du variantus, kurie yra elementų formulė ir Uroboro modelis. Formulė yra tokia:

MS (1) – TS (x) – TchS (y) – DS (999)

MS – mažoji sieva;

TS – teorinė sintezė;

TchS – techninė sintezė;

DS – didžioji sieva.

Tai žmogaus sątvaro ir viso realybės spektro profilis, kuriame sudėti visi vidiniai ir išoriniai elementai, reikalingi kiekvieno rišlio apibrėžimui. Kraštiniai elementai, MS – DS, yra universalūs ir nekintami, o vidiniai, TS – TchS, priklauso nuo konkrečios civilizacijos, turinčios savo Rx dėmenį, kaip BD-R1-R2 ir t.t. Tai reiškia, kad ši filognozijos fundamentali struktūra yra filognozijos rišlys, naudojamas kaip modelis visų kitų civilizacijų rišlių analizei. Raidės žymi substancijas, o skaičiai ir kintamieji – informaciją, kuri atskirta nuo substancijos patenka į sumatorių ir ten virsta teorija arba eksversijoje – technika. Informaciją galima vertinti kiekybiškai; čia tą darau „informacijos vienetais“, kurių bendras kiekis yra 1000, kuris paskui proporciškai išsidalina skirtinguose elementuose.

Kitas būdas pavaizduoti tą patį yra Uroboro modelis, pateikiantis visą realybės spektrą kaip erdvinę kompoziciją, kurioje tam tikrose pozicijose išdėliojami struktūros elementai:

Du kraštutiniai poliai yra žmogus ir Kūrėjas, MS ir DS, o jų sąveika iš žmogaus perspektyvos yra TS ir TchS. Tai rodo, jog filognozijos rišlys F-R1 yra orientuotas į žmogų ir pateikia visas civilizacijos schemas iš žmogaus perspektyvos, tai yra laikomas MS-centriniu. Tai natūralu, nes ši teorija kuriama žmogaus ir kūrėjas, natūralu, save renka kaip atskaitos tašką, universalią substanciją ir universalią informacine formą, susiformuojančią kaupiamojoje proto dalyje. Teorinėje sintezėje išsėmę visą realybę turėtume TS (1000), kuriame rišlys būtų holoplastinė baltojo drakono civilizacijos doktrina, esanti žmonijos vystymosi pagrindiniu tikslu ir apogėjumi. Tačiau parodžiau, jog šis klausimas ne toks paprastas ir žmonija turi rinktis tarp baltojo ir juodojo drakono alternatyvų, kur vienas variantas siekia begalybės, o kitas – laikosi saiko principo. Begalybė ar saikas – šiame klausime pagrindiniai pasirinkimai. Svarbiausias skiriamasis bruožas tarp gyvūninės ir negyvūninės civilizacijos yra informacinis ir techninis skirtumas.

Pavyzdžiui, šioje struktūroje panagrinėjus maginę civilizacijos formą (JD-R1) gauname tokį vaizdą. Teorinė sintezė yra maginis pasaulėvaizdis, maginė kosmologija, kuri senovėje aprėpdavo tik artimiausią gamtą, įgaudavusią transcendentinį matmenį, kuriame būdavo apgyvendinamos mitinės būtybės. Tai žmogiški psichiniai ir gamtiniai archetipai, išreiškę psichosocialinių ir psichonatūralistinių santykių pagrindinius dėmenis, susijusius su kertiniais sąveikos mazgais. Tai maginės būtybės, turinčios galią lemti likimus, daryti stebuklus, kenkti arba padėti, su kuriomis magai siekdavo užmegzti kontaktą ir gauti iš šio ryšio naudos. Tam būdavo naudojama techninė sintezė, vadinama maginiu ritualu, sudarytu iš žodinių ir mentalinių formulių, ritualinių veiksmų ir pagalbinių maginių reikmenų, kurie turėdavo susieti magą su kontaktuojama būtybe arba stichija. Kaip tai konkrečiai įsikūnija – galima sužinoti iš įvairių tautų folkloro tradicijos arba magijos adeptų traktatų. Tai juodasis drakonas todėl, kad technika tik silpnoji, psichinė ir kultūrinė, nesugebanti tikru poveikiu kontroliuoti hipostratos, ir tik užsiimanti šios kontrolės psichologine imitacija.

Taip galima išanalizuoti visus visų tipų civilizacijų rišlius, kurie susirikiuoja į tokią seką:

Filognozijos civilizacija:

F-R1-R2

Juodojo drakono civilizacija:

JD-R1-R2-R3-R4

Baltojo drakono civilizacija:

BD-R1-R2-R3-R4

Šioje vietoje, kaip jau buvo paaiškinta knygos pradžioje, turime holoplastinę realybę (HR), kuri matoma „dieviškai sąmonei“ ir sumatoriaus realybę (SR), kuri būdinga žmogiškai sąmonei. Šios dvi perspektyvos naudojamos visų rišlių analizei vienu ar kitu būdu. Žinoma, nebūnant Dievu, matyti pasaulį iš Dievo perspektyvos – neįmanoma, tad natūralu, jog filognozija naudoja MS perspektyvą. Tačiau galimi įvairūs dvasiniai žiūrono išplėtimo variantai, kurie žmogų įvairiais laipsniais priartina prie Dievo, padaro jį Dievo Sūnumi, kaip Jėzų iš Nazareto. Norint naudoti šią perspektyvą, reikia žinoti iš ko sudaryta hipostratinių DS klodų telkinių sistema ir kaip jie kuria gyvybę. Tada galima būtų pilnai atskleisti kaip sumatorius atrodo iš išorės, kokie ontologinių aurų atsiradimo realybėje mechanizmai. O tai žinant, geriau suprastume ir kaip atsiranda informaciniai kaupiniai, vadinami rišliais, kurie yra teorinės ir techninės sąveikos su anapusine realybe pagrindas. Šis metodas nėra naujas, jis buvo būdingas gnostikų mitams, kurie susiję su krikščionybės pradine vystymosi faze, kol ji dar nebuvo paversta imperine religija. Šiam etapui būdingas metafizinis mitas, kuriame žiūrima į realybę Dievo akimis, vaizduojant ją iš išorinės, holoplastinės perspektyvos, ir pasakojant žmogaus / dievo dvasinės kelionės istoriją po jo mirties, į Dangaus Karalystę. Kas ta Karalystė yra  filognozijoje aiškinama iš holoplastinės realybės perspektyvos, kur į žmogaus pasaulį žiūrima išorė-vidus perspektyvoje, lyg jau būtum išsivadavęs iš gyvūniškos sąmonės. Kitas, jau šių laikų, pavyzdys yra „Urantijos knyga“, pasakojanti kosmologinį mitą dieviškos būtybės akimis, kuriame žmogaus pasaulis, tik šios aukštesnės realybės kūrinys ir tąsa.

Pradinis filognozijos variantas, žinoma, yra F-R1, paremtas bazine struktūrine formule ir Uroboro modeliu, tačiau tai nėra riba tiems, kas turi išsivysčiusią metafizinę regą ir gali mano pateikiamą šabloną peržengti, sukuriant begalinį skaičių galimų holoplastinės analizės paradigmų: F-Rx. Pavyzdžiui, paėmus R3 variantą, būtų galima atsisakyti viso spektro profilio, Įstatymo ir Dvasios vaizdinio ir žiūrėti į žmogų kitoje perspektyvoje, kur jau žinoma, kas yra ontologinė holograma, dvasinė aura, juodoji liepsna ir šio žinojimo pagrindu kurti naują modelį, peržengiantį dvipolio uliumo dialektikos rėmus. Tas pats galioja abiem perspektyvoms, kurios gali būti interpretuojamos įvairiai; ir nėra vienos holoplastinės struktūros, kuri būtų visiems privaloma ir vienintelė. Tai galioja tiek vidinei, tiek išorinei formai, vadinamai substancine ir informacine dalimi. Tai galima padaryti kaupiantis informacijai arba tobulėjant žmogaus genetikai, dėl kurios žmogus įgauna sugebėjimą atverti daugiau šviesų, įvykdyti daugiau signalų sintezių, kurios padidina sumatoriaus gylį transcendencijoje, leidžia gauti daugiau teorinių supratimų, kurie paskui, pavirtę civilizacinių rišliu, tampa žmonių gyvenimus formuojančiu veiksniu. Šis lygis yra inžinieriaus, gebančio vertinti visas planetos civilizacijas arba kurti jos kultūrines formas žemesniam socialiniam sluoksniui, suformuojant tautines arba globalines ideologijas, reikalingas didelių sąmonių kolektyvų valdymui, tvarkos planetoje palaikymui.

Kodėl šiam tikslui netinka mokslas – akivaizdu: mokslo tendencija yra redukcionistinė, nes jis linkęs tik į materializmą, empirizmą ir technologijas, todėl nepajėgus neredukuodamas analizuoti dvasinių ir religinių kultūros formų. Dėl šios priežasties – jis turi nepakankamą paradigmą, reikalingą holoplastinio modelio kūrimui, ir pats patenka ne į analizės priemonės, bet analizės objekto poziciją. Pasižiūrėjus į mokslą realybės visumoje, matosi jo paradigmos ribotumo ir perspektyvumo visas vaizdas, parodantis, kokį pasirinkimą žmonijai jis siūlo ir kur veda civilizaciją. Tai, be abejo, yra transhumanizmas, pohumanizmas, žmonių internetai, psichotronika, DI, robotika, genų inžinerija ir t.t. Taip išduodamas saiko moralinis principas vardan begalybės, kurioje sukdamasi ratu gyvybė nukreipia technologinio naikinimo taifūną į save pačią ir žūsta.

• Rišlio teorija