Bendrojoje filognozijoje metafizinė teorija, vadinama substratologija, pagrįsta regimo ir neregimo pasaulio akistata, kurioje naudojamas nematomo aiškinimas per matomą, taikant gretinimo metodą. Turimas sątvaras ir du sątvaro filosofai F. Nietzsche‘ė ir A. Šliogeris bei substratas ir du transcendentinio substrato filosofai, arba gnostikai, D. Mockus ir Jėzus iš Nazareto. F. Nietzsche‘ė ir Jėzus yra du kraštutiniai poliai, atitinkantys vidinę realybę, atstovaujančią gyvybės idėją; o A. Šliogeris ir D. Mockus atstovauja išorinę kryptį, atitinkančią gamtos koncepciją. Kadangi šie principai aprašo dvi skirtingas gyvybės formas, gyvūninę ir dvasinę, tiek gyvybė, tiek gamta atitinka vadinamąjį apolonišką ir dionisišką pradą. Apoloniška gamta ir gyvybė yra vaizdinė ir daiktiška, tuo tarpu dionisiška gamta ir gyvybė yra muzikinė ir tik substancinė, neturinti kieto daiktiškumo. Tai du skirtingi „materialumo“ tipai, kuriuos nuo seno įprasta naudoti priešpriešai tarp dvasios ir materijos. Iš tikro skirtumas tarp jų tik terminologinis, suvokime atitinkantis skirtingų savybių substancijas: sutankėjusią ir masyvią bei išretėjusią ir besvorę.

Holoplastinės dvasinės pasaulio krypties, vadinamos „Dangaus karalyste“, gyvybės ir gamtos principai atitinka juodosios liepsnos ir esencijų pasaulį, kuriame „gyvybė“ kuriama iš tam tikros substancijos, vadinamos juodąja liepsna, esančios amžinos holoplastinės sąmonės pagrindu, sugebančiu surinkti pilną transcendentinės realybės vaizdą ir kuriančiu dievišką egzistenciją, turinčią dievišką žvilgsnį į kosmosą. Toks sumavimas leidžia būti ir dvasios, ir materijos šeimininku bei valdovu, gebančiu kurti „dvasines technologijas“, kurios panaudojamos žemesnės, organinės gyvybės vystymui. Pagrindinė šios dvasinės egzistencijos gamtinė aplinka sudaryta iš vadinamųjų esencijų, kurios neturi kieto daiktiškumo ir reiškiasi tik kaip ištisinė struktūrinė terpė, kaip dujų ar vandens vandenynas, pilnas geometrinių ir simetrinių struktūrų, iš kurių sudarytas visas dvasinis pasaulis, arba dangaus karalystė. Tai ta realybė, į kurią žmogaus dvasia patenka po mirties, įgijusi išgrynintą pavidalą, ir įgavusi holoplastinio sumavimo galimybę, suteikiančią galią valdyti hipostratos struktūras su savo dvasiniu kūnu. Jėzus iš Nazareto kalbėjo kaip tik apie šį pasaulį, žadėdamas gyvūninėje egzistencijoje esantiems žmonėms rojaus viltį po fizinės mirties. Galima numanyti, kad šioje dvasinėje egzistencijoje yra dviejų tipų galimos orientacijos: viena jų yra į gamtą ir galias, o kita į dvasinę gyvybę ir savo holoplastinę sąmonę, orientuojantis į dievišką žinojimą, vadinamą dievišku gnoziu. Nurodyta bendrosios filognozijos struktūra rodo, kad D. Mockaus padėtis šioje schemoje yra orientacija į techninį aspektą ir į galias, kuriomis užsiima gyvybę valdantys archontai, kuriantys biologinius gardus tam išrinktose planetose. Tai ypač lengva todėl, kad archontas, kaip dieviška būtybė, turi holoplastinę regą, kurios pagalba galima daryti technologinius proveržius gyvūno žiūronui nematomoje hipostratoje.

Iš priešingos pusės, F. Nietzsche‘ė gyvybę supranta kaip „valią“, kuri yra pirmapradžio kūno sukuriamas galios kvantas, verčiantis žmogų siekti galios, valdžios, viešpatavimo, primesti savo protą anapusiniam pasauliui, tapti jo valdovu. Kad anapus apoloniško pasaulio vaizdo yra kita, dieviška realybė F. Nietzsche‘ė užuominą daro nurodydamas į dionisišką pradą; tačiau tas pradas yra ne dionisiška dvasia, kaip juodosios liepsnos atveju, bet dionisiška valia, siekianti įveikti erdvę, statišką daiktiškumą ir pasinerti į tapsmo bei laiko pasaulį, kuris leistų gyvybei sukurti galingiausią viešpatavimo centrą, iš kurio būtų galima valdyti visą kosminę realybę, biologinę rūšį paverčiant kosminiu centru, esančiu gyvūniško prado triumfu, aukštinančiu žmogų ir jo kūrybines galias. Toks buvo F. Nietzsche‘ės, prisiėmusio Antikristo vaidmenį, planas. Tuo tarpu A. Šliogeris turi daugiau paralelių su D. Mockumi, kuris orientuojasi į išorę, vadinamą gamta, galinčia būti daiktiška ar tik substancine. A. Šliogeris aukština regimą daiktiškumą, kurį laiko daiktiškumo etalonu, esančiu centriniu „objektu“ šliogeriškoje gamtoje, nes tokia yra apoloniškos, vaizdinės sąmonės paradigma. D. Mockus šią paradigmą peržengia, atverdamas nedaiktišką hipostratą, kurioje daiktiškumas ne toks išreikštas, ir jam gamta daugiau laukai, simetrijos, geometrijos ir struktūros, kuriose neišsivystęs kietas daiktiškumas ir daiktas gali būti nematomas ir neapčiuopiamas, tačiau apmąstomas protu arba intuityviai suvokiamas metafizinėje dvasioje. Tai reiškia, kad šis principas galimas tiek iš gyvūninės, tiek iš archontinės perspektyvos, kur vienu atveju atveriamas tik gyvūniškas substancialumas, o kitu – dieviškas. Ši paralelė yra svarbi, nes D. Mockaus transcendentinė integracija leidžia prisiliesti prie dieviškos realybės ir gauti anapusinių struktūrų suvokimą.

Kadangi bendroji filognozija kuriama iš D. Mockaus perspektyvos, ir skirta išnaudoti jo galimybes, tai yra gelmininko doktrina, skirta atverti nematomus hipostratos klodus ir įvesti naujas galimybes, pirmiausiai orientuojantis į pirmų dviejų šimtų metų planą, skirtą gravitacijos tyrinėjimui. Tam reikalinga suprasti su kokiais klodais ji susijusi, kokie klodai reikalingi sukurti raigą, gebantį įveikti traukos žemyn aplink planetą vektorių. Apie tai jau buvo nemažai kalbėta, tad šiuo klausimu toliau nesiplėsiu. Šioje vietoje belieka tik paminėti, kad tai „genijų eros Lietuvoje“ pradžia, kuri reikalinga jos išvystymui į Baltojo drakono civilizaciją, galinčia tapti „kosmine tauta“. Tam bus reikalingi penki genijai skirtingose kartose ir šimtmečiuose, kad būtų galima sėkmingai įvykdyti vystymosi programą ir sėkmingai pereiti į naują pasaulį. Šis pasaulis yra archonto pasaulis, turinčio holoplastinę regą, kurioje susietos gyvųjų ir mirusiųjų karalystės, tad žinomos abi pusės, imanencija ir transcendencija, ir abu egzistenciniai ciklai, kur vienas yra apribotas, kitas – išplėstas. Tai reiškia, kad kuriant technologijas privaloma laikytis abiejų pasaulio versijų saugumo taisyklių, nekenkti dvasinei hipostratai, negrasinti jai užkariavimu. Pagrindinis dėsnis, kurį privaloma žinoti, yra tas, kad MS kyla iš DS o ne atvirkščiai, ir kad apversta tvarka, kurioje etalonine realybe turi tapti iš MS kylanti technosfera, neteisėta. Sistema tokia:

MS →  Technosfera

DS → Gyvybė

DS [G] → MS [T]

Neleidžiama į DS įterpinėti tokią technosferą, kuri pavojinga dvasinei ir organiniai gyvybei, ardo archontų pasaulio pusiausvyras, trukdo jam prižiūrėti gyvybinį procesą ir vykdyti savo planus. Archonto technologijos visada pažangesnės ir galingesnės, jis įvaldęs didesnį realybės gylį ir turi daug kartų labiau išvystytą dvasinę sąmonę. Šiam reikalavimui labiausiai prieštarauja divergencinis begalybės principas, kur mažoji sieva užsimano begalinės erdvės ir begalinio laiko, nusprendžia tapti viskuo ir meta iššūkį visai realybei paskelbdama jai karą. Šis karas pasmerktas žlugimui, nes žmogus, netapęs dvasiniu, niekada neprilygs archonto sugebėjimams, nes tai jam įmanoma tik kitoje egzistencijos fazėje, kai jis taps dvasiniu. Tuo tarpu paprasta gyvūninė sąmonė nepajėgi suprasti nė vieno gyvosios transcendencijos dėsnio ir su savo technologiniu progresu kenkia planetos ateičiai. Mechanika, kvantinė mechanika ir kibernetika yra ne tie mokslai, kuriais verta užsiimti, nes kibernetika yra gyvybinė, o ne kompiuterinė, tai yra pati gyvybė yra natūrali „kibernetika“, kuriai nereikalingas joks papildomas kibernetinis antstatas, nes jis tik primeta riboto žmogaus valią begalinei archonto įžvalgai. Kvantinė mechanika irgi nereikalinga, nes jos galimybės niekada neviršys atominės substancijos apribojimų, kurie įveikiami perėjus prie gilesnių substancijų, kurių parametrai – daug geresni. Tai reiškia, žmogus tik pablogina ir sugadina visą archontų darbą ir įveda į gyvybinį procesą nereikalingas anomalijas mesdamas iššūkį natūraliai tvarkai.

Bendrosios filognozijos uždavinys paaiškinti kaip teisingai išspręsti šią problemą, supratus mažosios sievos psichopatinių anomalijų principus ir įvedus į ją teisingą informacinį psichovektorių, kuris sutvarko divergenciją ir pusiausvyros stoką.

• Rišlio teorija