Kaip jau buvo apibrėžta, rišlys yra informacinės sintezės padarinys, prote į vieną visumą susiejantis psichikos ir pasaulio patyrimą. Šioje sintezėje veikia du mąstymo principai, vadinami tikėjimu ir žinojimu. Tai yra kai siejama objektyviai – turimas žinojimas, o kai siejama subjektyviai – tikėjimas. Arba teorija gali būti žinoma tikru žinojimu, arba tik tikima. Šiame procese iš galinės sąmonės, esančios galvos srityje, ateina psichikos kompleksai, o iš priekinės sąmonės, objektyvaus ir subjektyvaus pasaulio, ateina empirinės patirtys. Jeigu teorija peržengia objektyvią duotybę, ji yra metafizinė, arba kalbanti apie tai, kas neduota tiesiogiai juslėms, bet imituojama protu, racionaliai arba fantazuojant. Taip yra todėl, kad protas turi loginį pradą, su kuriuo mąsto abstrakčias struktūras, kurias paskui perkelia į metafizinę erdvę kaip gnostinius kūnus ir turi fantaziją, su kuria, vaizduotėje ar kalboje, sukuria vizualinę transcendencijos interpretaciją, tampančia metafiziniais pasauliais, kaip Atlantida, Avalonas, Šambala. Kitos metafizinio regėjimo galimybės periferinės ir daug sunkiau išvystomos į įtaigią sistemą.

Tai, koks rišlys, priklauso nuo suvokimo išsivystymo ir filognozijoje išskiriami žmogaus bei nežmogaus sątvarai. Daugiausiai filognozijoje nagrinėjami trys archetipiniai atvejai, kurie yra žmogaus, dvasinės būtybės ir Dievo sievos, kuriose atsiranda trijų tipų rišliai, priklausantys išskirtinai filognozinių rišlių tipui. Žinoma, dabartiniame lygmenyje galutinio vaizdo atskleisti negaliu, nes nesu pasiekęs holoplastinės drakono akies, tačiau bandomieji samprotavimai – įmanomi. Jie nėra galutinė tiesa, o tik orientyrai, kaip filognozijoje analizuojami žmogaus ir aukštesnių būtybių sątvarai. Taigi yra tokie atvejai:

ŽS – Dualinė šviesa – empirija / HR – R1 (ŽS – žmogaus sieva)

Tai filognozijoje standartinis atvejis, kadangi lengviausiai pasiekiamas analizei, nes prieinamas tiesioginiam stebėjimui ir spekuliacijai. Žmogaus sievai būdingas dualumas, nes ji sudaryta iš dviejų šviesų komplekso, kur vienas yra žmogus, o kitas – objektyvi tikrovė. Šis dualizmas įveda moralinę įtampą, nes reikia spręsti klausimą, kieno turi būti viršus: mano ar Kito, atsiveriančio priekinėje samonėje kaip savarankiškas esinys. Šiame dualizme turima sensoriumą žyminti trukmena, kur yra bendras Holoplastinės realybės vaizdinys, apimantis viską, ir šios realybės dalis – žmogiška empirija. Rišlys šiuo atveju yra viskas, kas sukuriama daugiau negu tiesioginiu empirijos suvokimu; tai yra gilesnis supratimas, jau priklausantis HR teritorijai. Kaip žinia, moralinis dualizmas galioja ir transcendencijos atžvilgiu, ir žmogus turi spręsti ar jo valia turi būti primetama anapus žmogiškam pasauliui, ar ne.

DvS – Viršdualinė šviesa – metafizika / HR – R2 (DvS – dvasinė sieva)

Dvasinės būtybės rišlys turi panašų principą ir yra antras filognozijoje nagrinėjamas jo variantas. Empirinė analizė, žinoma, neįmanoma, tad ši informacija skirta tik orientacijai ir bendram supratimui kaip ši būtybė savo viduje turi atrodyti iš žmogaus perspektyvos. Pirmas skirtumas nuo žmogaus yra nedualinis dvasinis sątvaras, kur turi menkai išvystytą Aš, valią, norus, geismus ir daugiau tik stebi ir sumuoja, arba suvokia. Taip yra todėl – bent jau galima taip manyti, – kad dvasinės būtybės neturi tokių stiprių poreikių kaip gyvūnai, todėl nėra jų valios ir norų kompleksų, o kai jų nėra – nesivysto Aš ir tapatybės. Taip yra todėl, kad dvasinė būtybė neturi organinio kūno, kurį reikia aptarnauti, todėl neatsiranda stiprus savinimosi, užvaldymo instinktas. Suvokimas, be abejo, metafizinis, regintis tas hipostratos sritis, kurios nepasiekiamos žmogaus patyrimui, todėl gali turėti didesnį supratimą, turėti galią valdyti nematomas stichijas ir taip toliau. Šis rišlys yra ta informacija, kuri atsiranda dvasinėje sąmonėje ir yra antras filognozijos rišlio variantas, naudingas kaip preliminarus žinojimas, į tikrą pavirsiantis tik tolimoje ateityje.

DS – Holoplastinė šviesa – (HR) – R3 (DS – dieviška sieva)

Galiausiai dieviška sieva yra visa holoplastinė realybė, kuri atsiranda centriniame klode, esančiame visur ir visada, kurio pagrindu atsiranda visatinio lygio kuriantysis kompleksas, veikiantis kaip kosmosą palaikanti sąsajų sistema. Ši „sąmonė“ yra multišviesinė, matanti visą kūriniją, ir žinanti jos visą evoliucijos planą. Pagrindinis santykio principas, žiūrint iš DS vidaus, turėtų būti laisvės ir būtinumo pusiausvyra, kur centrinis klodas, veikia ne kaip kibernetinė, bet kaip kuriančioji visuma. Tai reiškia, darau hipotezę, kad Dievas, arba centrinis klodas, nėra valdymo, valdžios perspektyva, primetanti savo valią prievartiniu būdu, vietoj to, tik kuria kūrinius, gyvas būtybes ir įveda jas į laisvų trajektorijų erdvę. Suvokimas, arba sumavimas, turėtų būti holoplastinis, tai yra apimantis viską ir sudarantis prielaidas R3 rišlio atsiradimui, vadinamam absoliučiu, begaliniu žinojimu, palyginus su žmogaus ir dvasinių būtybių žinojimu.

Filognozijoje greitraščiu šie trys atvejai žymimi F-R1-R2-R3. Tai atskira žinojimo sistema, kuri yra visų jos teorijų bazė. Kitos žinojimo rūšys yra jau anapus filognozijos ir apima juodojo ir baltojo drakono civilizacijas, žymimas analogiškai: JDC-R1-R2-R3-R4 bei BDC-R1-R2-R3-R4. Pirmuoju atveju, tai magija, mitas, religija, filosofija, o antruoju – mechanika, kvantinė mechanika, kibernetika, kosminė civilizacija. Žinoma, filognozija tiria visus įmanomus sievarus ir analizuoja jų analitinę sandarą, tačiau konkrečiai vystymas yra skirtas savo originalioms rišlio teorijoms, kurios ne archainės ir ne mokslinės. Kol kas daugiausiai dėmesio buvo skiriama juodojo ir baltojo drakono civilizacijų psichovektorių analizei, tačiau netolimoje ateityje šią disproporciją ištaisysiu ir parodysiu daugiau filognozijos rišlio turinio.

Gali kilti klausimas kaip tai įmanoma mąstyti iš dieviškos sievos perspektyvos. Paprastam žmogui gal būt ir neįmanoma, tačiau pasitaiko dvasiškai labiau išsivysčiusių žmonių, kuriems atsiveria nematoma realybės dalis, patiriama tiesioginiu, dvasiniu patyrimu ir taip tampa prieinama racionaliam aprašymui. Konkrečiai aš šį sugebėjimą vadinu mintirega, kurioje matosi anapusiniai pasauliai, peržengiantys juslinį patyrimą. Galima prieštarauti, kad tai tik atminties, racionalios logikos ir vaizduotės mišinys, pagražintas fantastiniais fantazijų vaizdiniais. Tačiau tas pats galioja ir mokslo teorijoms, seniai tapusiomis neempirinėmis. Tad kaip jis nustatinėja tuos faktus – nelabai aišku, nes loginės struktūros ir metafizinės substancijos sintezė yra tik galvoje egzistuojančios mintys ir žodžiai, kurie tapatinami su anapusiniu pasauliu, kuriame jų nėra nė kvapo. O protas apsigyvena lingvo-logoformoje ir galvoja, kad jos dėsniai sutampa su transcendencijos dėsniais. Žmogaus sąmonės centras susitelkęs mintyse ir žodžiuose, ir negalėdamas nuo jų atsiplėšti, juos sutapatina su anapusine realybe, kuri taip atrodo lyg būtų empirinė duotis. Tačiau tai tik paties žmogaus susikurta loginė kalbinė holograma, kurios struktūra nėra metafizinė, o tik metafizikos imitacija šiapusinėje terpėje.

Taip neturi būti daroma filognozijoje, ir kurdamas metafizinę teoriją bandysiu parodyti ką nors daugiau negu tik pridėti naują matmenį empiriniam pasauliui naudojant logine / lingvistinę struktūrą, sąmonėje veikiančią kaip savarankiška gnostinė substancija, tapatinama su anapusiniu pasauliu. Tam reikia tikro atvėrimo, vykdomo ne protu ir kalba, bet jutimais ir juslėmis. Anksčiau rašiau apie dirbtinį hipostratų atvarą, kuris išplečia suvokimą, o ne supratimą, tad viltį filognozijoje sieju su tuo. Tuo tarpu senas variantas, kurį F. Nietzsche‘ė vadino metafizinių pasakų kūrimu, kurios, pasak jo, visos turi būti ištrintos iš žmonių sąmonių, nes trukdo teisingai mąstyti ir veikia šiame, empiriniame pasaulyje. Be abejo, viskas, kas čia buvo pasakyta, skirta tolimai ateičiai, kuri jau ateities kartų reikalas, o artimiausi filognozijos tikslai – paprasti ir apsiriboja ŽS problematika, kurios tikslas – plėsti žmonių galimybes, vistyti R1, suprasti dualinės šviesos etines problemas, pasirinkti teisingą proporciją tarp AŠ, Mano ir Kito teritorijos, kad į pasaulį nebūtų įvedama vergovė, nebūtų kuriamas pragaras gyvybei Žemėje.

• Rišlio teorija