Kaip A. Šliogeris ar F. Niezsche‘ė, filognozijoje vystau žmogaus metafizinę teoriją, kurioje jis suprantamas ne vien pagal tai, kaip jis atsiveria pats sau arba kitam, bet ir pagal tai, kokia jo gilioji sandara. Šioje vietoje noriu priminti pagrindinę žmogaus aiškinimo struktūrą, naudojamą žmogaus sudėtinių dalių išskyrimui: JL [P; S]. P yra mechaninė jo dalis, vadinama pirmapradžiu kūnu, kuris yra augantis ląstelitas, sudarytas iš ląstelių, suformuotų į organų sistemas; S yra sumatorius, arba vieta kurioje sumuojama iš savęs arba aplinkos surenkama informacija, pavirstanti į „žmogaus“ ir „pasaulio“ sumatus; ir JL yra juodoji liepsna, susiejanti P su S ir įvedanti į pirmapradį žmogų suvokimo, dvasios sugebėjimą, kuris yra viršgyvūninė pirmapradžio žmogaus savastis. Žmogaus centras, žinoma, yra S, kurio viduje atsiveria šopenhaueriškas vaizdinys, susijęs tiek su gyvybės šaknimi, valia gyventi, tiek su pasaulio reprezentacija, kuri ribotu atvėrimu atveria gyvūnui aplinką, kurioje jis turi kovoti dėl išgyvenimo.

„Rišlio teorijoje“ akcentas yra šis žmogaus centras, nes sumatorius pačiam žmogui dvasinėje sietuvoje atsiveria kaip sievos sumatų kompleksas, arba sietynas, kuris, tvarkydamasis su informacija, renkasi planetos paviršiuje gyvenimo trajektoriją mąstyme ir veikloje. Mane šioje vietoje labiausiai domina išplėstas informacijos regėjimas, kuris priklauso nuo to kokią sietuvą sukuria dvasia ir kokį sumavimo mechanizmą suformuoja pirmapradis ląstelitas. Sugebėjimai priklauso nuo šių dviejų elementų, nes informacija ne tik turi ląstelito būti surinka, bet ir patekti į tinkamą dvasią, kad iš jos gautųsi vertingas supratimas. Iš to, kas pasakyta gaunama, kad naujausiame modelio variante žmogus suprantamas kaip triaukštė sistema, kuri turi žemutinį, vidurinį ir viršutinį aukštą, ir kaip visi šie aukštai atsiveria S viduje, introjekcijos būdu.

Tai galima įdėti į standartinį Uroborą, kurio modifikacijoje atspindimas šis principas.

Pradedant nuo viršaus, turime vadinamąjį „dvasinį sątvarą“, sudarytą iš JL ir į jį įtraukiamų Esencijų struktūrų, kurios yra nekieta substancija, ne daiktai, bet tam tikrų energetinių struktūrų jūra, kuri sudaro aukštutinės karalystės „pasaulį“. Šiame pasaulyje yra daug mokslo norimų hipostratų, su kuriomis sąveikauti galima tik dvasiniu būdu, turint dvasinius-esencijų „organus“. Tai dvasinis mokslas, matantis transcendentinę realybę, kurią pirmame šios knygos skyriuje vadinau HR, tai yra holoplastine realybe, esančia anapus sąmonės žiūrono. Kol dvasia yra žiūrone ir kuria jame gaublinio suvokimo sugebėjimą, tol ji apribota sąmoningo sumatoriaus galimybių, tačiau kai sąmonė ir dvasia atsiskiria, šis apribojimas išnyksta, dvasia nusiima akinius ir pradeda matyti tikrą metafizinį pasaulį, kaip dvasinė būtybė. Toliau eina „psichinis sątvaras“, kuris jau yra psichinių sumatų sieva, rodanti gyvūnui kaip elgtis aplinkoje per psichologinių refleksų arsenalą. Tai vidurinė žmogaus dalis, būnanti ryškiausia „žemutinėje karalystėje“, žmogui įaugus į apribotą būtį tam, kad čia būtų patikrintas, subręstų ir būtų perkeltas į kitą pasaulį. Šis gyvūninis pasaulis primityvus, grubus, informacija vietinė, apribota, taip užkertant kelią technologijų kūrimui, kurios leistų išsivaduoti iš šio pasaulio. Kad žmonės nebėgtų iš kalėjimo savo noru, jiems sukurtas baimės jausmas ir skausmo barjeras, kuris reikalingas tam, kad programos būtų praeinamos pilnu praėjimu. Ir žemiausias aukštas yra „fizinis sątvaras“, kuris yra nematomas ląstelitas, sumatoriuje suvokiamas kaip „kūnas“, kurį vadinu „homunkulu“, reprezentuojantis pirmapradį ląstelitą, valdomą genetikos programų. Ląstelitas sudarytas iš daugybės ląstelių, kurios auga susijungusios į sankaupas, dalinimosi būdu, kol įgauna organo ir organų sistemų formą. Šiame procese svarbiausias yra šakojimosi principas, kur pakopomis dalijantis ląstelėms, jos išsivysto į vietinę kūno sandarą, vykdant konkrečios ląstelės konkrečioje vietoje genetinė divergavimo programą, kad vystytųsi įvairios organinės funkcijos. Tačiau sąmonė ir dvasia – tai ne ląstelės, ir kaip įvyksta ši sąveika tarp augančio kūno ir plotinio sumavimo intarpu smegenyse, reikalingu žmogaus ir pasaulio modelio sukūrimui – vis dar sprendžiama problema moksle, filosofijoje, o taip pat ir filognozijoje.

Kurioje vietoje yra rišlys – jau parodžiau: jis yra sumatoriaus vidiniame proto komplekse, kuris suprantamas kaip gnostinėje sintezėje sukaupiama informacija. Tačiau tai nereiškia, kad jam nesvarbus psichologinis arba dvasinis sumatorius, nes rišlyje yra atveriančioji dalis, surenkanti ir suformuojanti informaciją, ir ją į žinojimą susintetinanti dalis, esanti protu. Tad kuo gilesnė sietuva, tuo daugiau ji surenka informacijos ir tuo labiau išsivystęs rišlys. Vadinasi dvasinis žmogus mato daugiau už psichologinį žmogų ir turi labiau atsivėrusią drakono akį. Pavyzdžiui, tam, kad atsivertų esencijų pasaulis, tik pradžioje užtenka psichologinio sątvaro, tačiau norint žengti toliau, jau reikalingas dvasinis regėjimas, kuris parodo kokios yra geometrinės simetrijos, grindžiančios aukštutinės karalystės „daiktiškumą“. Tai mano originali orientacija, susijusi su filognozijos projektu, kuris daug kuo skiriasi nuo kitų lyginimui pasirinktų metafizinių sistemų. Šioje dvasinėje sietuvoje nėra dualinės uliumo struktūros, nėra konflikto ir divergencijos, o yra natūrali konvergencijos būsena, kuri yra etiška iš prigimties. Gali atrodyti, kad toks žemas psichologinis išsivystymas rodo žemesnę egzistenciją, tačiau iš tikro yra atvirkščiai, nes opozicijoje esanti sumavimo sistema rodo netobulą organinę būklę, kurioje privaloma kova dėl resurso, naikinimas. Dvasinė būtis nekovoja dėl resurso, nes jis visur aplinkui, tad nereikia kurti dirbtinio pasaulio, hipostratos versti išteklių gaminančiu fabriku. Tai natūrali laukinė būklė, kurioje technologija ne dirbtinė, atrasta peržengiant ribą, sumąstant protu, bet atverta natūraliu būdu, kurią galima susirinkti nemąstant ir neišradinėjant „modelių“. Vadinasi dvasinė būtis yra technologiška natūraliai, nes techninis mąstymas užkoduotas dvasinės sietuvos gylyje. Būtent tokiu būdu kuriama organinė gyvybė, kurios sumezgimo struktūra atverta dvasioje elementariu būdu, matomu tiesioginiu matymu.

Tie, kas žino šią žmogaus paslaptį, neeikvoja energijos žemutinės karalystės technologijų kūrimui, kurios atrandamos iš žiūrono perspektyvos, tad yra primityvios, grubios, kenksmingos hipostratai, nešvarios. Technologijos koncentravimas žemutinėje karalystėj yra didelė klaida, nes aukštutinės karalystės valdymas iš šios sumatoriaus perspektyvos būtų tikras civilizacijos smukimas, kuris užgrūs hipostratą neteisingomis techninėmis struktūromis, kurios įspūdingos atrodo tik gyvūninei sąmonei, kuris yra dualinę psichiką, sprendžianti problemas tik divergentiniu būdu, ir siekianti save be galo išaukštinti, nekreipiant dėmesio į labiau išsivysčiusią gyvybę. Pavyzdžiui, savo neregio sąmonėje žmogus nesuvokia, kad „medis“ yra pažangesnė už jį gyvybės forma, sudaryta iš inkaro ir aitvaro, gyvenančio pagal savo sumavimo gylį metafizinėje aukštutinėje karalystėje ir todėl savo dvasia daug pažangesnė už žmogų, esantį apribotoje būsenoje. Tačiau gyvūnui „medis“ nešneka, nejuda, todėl yra neegzistuojantis resursas, kurio inkarus naudoja kaip malkas, rąstus ar lentas baldams. Čia panašiai kaip organinio gyvūno kūnas, kuris irgi yra tik inkaras, naudojamas maistui, nepaisant to, kad jis turi nematomą hipostratinę dalį, kuri yra dvasinė, suvokianti struktūra. Tačiau to nesimato sąmonės sumatoriuje, nes tokiam matymui nesurenkama informacija, ir sąmonė elgiasi tikru sužvėrėjusiu elgimusi, nes to reikalauja gyvūninis instinktas. Ši problema išsisprendžia bent tuo, kad ši būsena yra laikina, o dvasinė mirtis – neegzistuoja, nes miršta tik žemosios, materialios dalys, o amžinos gyvena toliau.

Holoplastinis regėjimas, atveriantis pasaulį iš anapus sumatoriaus, parodo, jog realybėje pasaulio vaizdas yra visiškai kitoks, ir tikrovė visumoje neatitinka tikrovės žmogaus psichikoje. Tad privaloma skirti, kas yra žemosios realybės psichikos tikrovė ir joje gyvenančių žmonių bendruomenės, ir ta tikrovė, kuri atveriama dieviškos patirties, matomos dvasiniu būdu. Filognozijos tikslas – kreipti žvilgsnį į anapusinį vaizdą, net jeigu susiduri su pasipriešinimu ir priešiškumu. Mažoji sąmonė nėra jokia teismo instancija.

• Rišlio teorija