Šiame skyrelyje aptarsiu kitą sątvarologinės kosmologijos variantą, kuris yra D. Mockaus propaguojama „logija“, turinti „techno“ variantą. Ankstesniame A. Šliogerio kosmologijos pristatyme nurodžiau, kad jis centrine koncepcija laiko „būties mąstymą“; D. Mockaus sątvarologijoje šis principas priimamas kaip bazinis, tačiau ant jo uždedamas techninis antstatas, kuriant dirbtinės būties sluoksnį, sudaromą techninių daiktų, su įvairiomis naudingomis funkcijomis, išplečiančiomis žmogaus veiklos mastą. Technika, kaip žinia, gali būti paprasta, paviršinė ir gelminė, naudojanti tiesiogiai nematomus hipostratos klodus, kurie suvokiami fenomeną transcenduojančiame prote. Kaip šis principas susijęs su sątvarologine kosmologija matome per pagrindinius metafizinius dėmenis ir su jais susijusia teorija. Žmogus kaip sątvaras suvokiamas kaip priimantis indas, į kurį įvedama informacija, vadinami Dvasia ir Įstatymu. Dvasia kaip informacijos sumatorius vadinama drakono akimi, kuri sujungia transcendentinę realybę į dvasioje regimą objektą, reprezentuojantį joje pasaulį. Pats žmogus kaip gyvūnas įstatomas savo fizinėje ir psichinėje dalyje, kuri sudaro vidinę erdvę, reprezentuojančią subjektą. Šiame subjekte, aiškinamame kaip mažoji sieva, yra informacijos surinkimo ir kaupimo struktūra, gyvenimo eigoje pavirstanti į kognityvinį sugebėjimą, vadinamą protą, o filognozijoje – rišliu. Tad rišlys yra informacinis saitas su anapusine realybe, o drakono akis yra šią struktūrą gaubianti bendroji gaublė, įkontekstinanti ir įrėminanti mąstymo procesą. Visa informacija, tiek sumatoriaus, tiek rišlio, vertinama gylio matu, kuris parodo, kaip toliau pateikiamame paveiksle, kokia dalis holoplastinės realybės atverta Dvasioje per Įstatymus, o kokia lieka metafizinėje anapusybėje. Šioje skalėje mano standartinis padalinimas į empiriją ir transcendenciją yra 10 proc. – atverta ir 90 proc. – užverta. Nuo to, kokia ši proporcija, priklauso kiek hipostratos įmanoma pažinti ir įtechninti, parodant įgimtą technologijų kūrimo potencialą rūšyje. Kuo sumatoriaus ir rišlio gylis didesnis, tuo pasiekiamos pažangesnės technologijos.
Ši bazinė kosmologija atskleidžiama Uroboro sistemoje, kurioje pateiktas pagrindinis žmogaus sandaros principas ir su šiuo principu susijusios skalės, arba polinės opozicijos. Visa realybė suvokiama pagal didžiosios ir mažosios sievos polinę opoziciją, kurioje vidinis centras yra žmogus, o išorinis centras – Dievas, pagal teologinę kosmologijos koncepciją. Aprašytoje informacinėje sąveikoje, vadinamoje gnostine sinteze, didžioji sieva įvedama į sumatorių; o mažoji sieva techninėje sintezėje, kurioje ji primeta savo idėją atvertai arba užvertai substancijai, kuria dirbtines funkcijas didžiojoje sievoje, su kuriomis plečia veiklos mastą, sprendžia įvairias praktines problemas, kuria gnostine darna pagrįstą pasaulį, filognozijoje vadinamą technosfera. Šios struktūros formulės yra tokios:
MS (1) – DS (999) – pirmapradis žmogus,
MS (1) – R (1000) – K (20) – DS (999) – juodojo drakono civilizacijos žmogus,
MS (1) – R (1000) – T (200) – DS (999) – baltojo drakono civilizacijos žmogus.
Tai pagrindinė juodojo ir baltojo drakono civilizacijų vertinimo priemonė, kuri prasideda vertinimais nuo pirmykščio žmogaus, dar neišsivadavusio iš gamtos ir gyvenančio gyvūninį gyvenimą. Toks žmogus turi tik psichologinę sievą, o jo kognityvinis gebėjimas paremtas tik gamtos Įstatymo tvarka. Antras variantas jau turi vidinį elementą R – T, kuris yra sukurtas civilizacinis protas ir civilizacinės technologijos, kurios šiuo atveju yra tik juodojo drakono, kuriame dar neatvertos hipostratos, nėra sugebėjimo valdyti klodines stichijas, tik kuriama meninė ir techninė kultūra, daugiausiai remiantis atverto, paviršinio pasaulio įvaldymu. Ši civilizacija gelmėje eina iki pat galo, turi centrinę logijos sistemą, kuri šiuo atveju yra teologija. Žinojimas šioje civilizacijoje daugiausiai yra užmaskuotas tikėjimas, kuris kuria tik kultūrines formas ir viduramžių lygio mechanines technologijas. Tačiau atvėrus hipostratą ir pradėjus suprasti kaip veikia nematomi klodai, funkcijas pradedama kurti remiantis šia išorine substancija, pradedant nuo chemijos, elektrodinamikos ir baigiant termodinamika. Filognozijoje kalbama apie maksimalius variantus, kurie yra maksimalaus, teologinio išsivystymo juodojo drakono civilizacija ir maksimalaus, technologinio išsivystymo baltojo drakono civilizacija. Konkretūs variantai, vertinami pagal skirtingus magijos laipsnius, yra konkreti istorija, kurios eigoje vyko civilizacinės kosmologijos progresas žmonijoje.
Standartiškai naudoju šešis magijos laipsnius, vieni kurių priklauso JDC, o kiti – BDC. Kadangi magija yra pirmykštis sątvarologinės kosmologijos variantas, nuo kurio prasidėjo sąveikavimas su realybe ontologinės hologramos viduje, visi vėlesni atsišakojimai eina kaip tam tikra, nauja „magijos“ pakopa, esanti tik tradiciniu terminu, kuriuo įvardijamas troškimas valdyti pasaulį, tapti jo šeimininku ir valdovu. Kaip to buvo siekiama, priklausė nuo įsivyravusio kosmologijos varianto, kuri lėmė kokia buvo realybės kontrolės pagrindinė koncepcija: magija, teurgija ar technologija. Tam, kad būtų aišku, kas pavaizduota paveiksle, priminsiu kaip apibrėžiami įvairūs magijos laipsniai:
1M – toteminė magija, animizmas;
2M – mitologinė, ceremoninė religija;
3M – herojinė, ceremoninė religija;
4M – filosofija;
5M – mokslas;
6M – filognozija.
Akivaizdu, kad šie šeši laipsniai dalinasi į dvi dalis, kur pirmi trys transcendenciją turi įasmenintą, o paskutiniai trys – nuasmenintą, imant pagrindinę tendenciją. Įmanomi įvairūs mišrūs variantai, tačiau jie nėra paradigminiai. Matome, kad transcendencijos nuasmeninimas prasidėjo nuo filosofijos atsiradimo, po kurio į areną civilizacijoje išėjo ateistinės sątvarologinės kosmologijos, kurios, kaip sakiau, pirmiausiai atsirado filosofijoje, paskui įsitvirtino moksle ir galiausiai buvo paveldėta filognozijoje. Žinoma, filognozija svarstymui ir tyrinėjimui priima visas hipotezes ir versijas, tačiau kosmologiniuose dėmenyse naudojamos neasmeninės realybės versijos, kaip didžioji sieva, Įstatymas įvardinti gamtai, transcendencijai ir pan. Jose sątvaras suprantamas kaip informacinė sistema, kuri per įvairiais logijas, informaciniu būdu, steigia asmenines ar nuasmenintas transcendencijos variacijas, kurios yra tik informacinio vektoriaus struktūra, nebūtinai pasakanti kaip iš tikro yra substancinės būties gelminėje realybėje. Filognozijoje metafizinės substancijos yra klodai, kurie gali būti funkcinami ir eksploatuojami, – kad tai įmanoma įrodo šiuolaikinis mokslas ir technologijos.
Tad, kaip A. Šliogerio sątvarologinėje kosmologijoje archetipinė idėja yra „bulvės metafizika“, taip D. Mockaus sątvarologijoje tai yra „kosminė civilizacija“. Filognozijoje pasisakoma ne apskritai prieš baltojo drakono civilizaciją, bet prie konkretų kelią, kurį ji pasirinko, tai yra transhumanizmą ir pohumanizmą, kuris reiškiasi kaip genų inžinerija, psichotronika, DI, žmonių internetas, besaikė kiborgizacija. Manau, kad šis kelias neteisingas, ir kad vienintelė kryptis, kuri turi būti intensyviai vystoma, yra kosminė ekspansija, pramonės ir technologijų iškėlimui iš Žemės, ten kur dirbtinė technosfera neardo natūralios biosferos, nes ten ji neegzistuoja, tad teisėta plėtoti techninę realybę. „Filognozų asociacijoje“ pagrindinis orientyras yra tas, kad visa baltojo drakono civilizacija turi būti iškelta iš Žemės, pirmiausiai susikūrus kosmines technologijas, o tada įvykdžius šį civilizacijų atskyrimo uždavinį. Natūralios ir dirbtinės realybės sumaišymas natūralios gamtos sąskaita laikomas nepriimtinu, nes natūrali gyvybė yra vertingesnė už dirbtinę, ir dirbtinis technoparkas turėtų gyventi ten, kur nėra natūralios aplinkos. Tai reiškia, kad Žemei turi likti juodojo drakono civilizacija, kurios formulė R (1000) – T (50), o nežemiškuose dangaus kūnuose, kur nėra natūralios biosferos turi būti kuriama maksimali baltojo drakono civilizacija, kurios formulė R (1000) – T (1000). Šis principas reikalingas gyvybės ir gamtos apsaugojimui, kuri turi gebėjimą, dėka palankios hipostratinės terpės, kurti natūralią gyvybę, kuri yra vertingiausias holoplastinės realybės gebėjimas.
Šioje filognozijos versijoje konfliktas tarp gyvybės ir proto, prigimties ir technikos išsprendžiamas atskyrimu, kur baltasis drakonas turi būti kosminis kiborgas, o juodasis drakonas – natūralus, genetinis genijus, sugebantis valdyti civilizaciją be technologinio mąstymo pertekliaus, kur dirbtinumas nestatomas aukščiau natūralumą, net jeigu jis iliuziniais parametrais jį daug kartų lenkia: natūralaus sumatoriaus pranašumai – ne išoriniuose parametruose, bet natūraliame realybės kūrybingume, sugebančiame substancijas sujungti į gyvą, sąmoningą organizmą natūraliu būdu. Kiborgas yra modifikuotas žmogus, kurio modifikacijos pateisinamos ne kaip savaiminis gėris, bet kaip prisitaikymas gyventi netinkamose gyvybei aplinkose ir dirbtinėse biosferose, kurios bus gyvenimo forma, pritaikyta nežemiškų kolonijų plėtrai. Tai vienintelis techninės „logijos“ pateisinimas sątvarologinėje kosmologijoje, pritaikytoje kurti kosminę baltojo drakono civilizaciją.
Filognozijos pradinė mokykla 