Ketvirta istorinė figūra, filognozijoje pasitelkiama kaip archetipinės sątvarologinės kosmologijos pavyzdys, yra Jėzaus iš Nazareto, kurio kosmologija, sutelkta prie atskiro žmogaus gyvenimo ir jo etinių priedermių, taip pat galimo apdovanojimo po mirties Dangaus karalystėje. Šiame mokyme ypač ryškūs fundamentinės sątvarologijos požymiai, nes naudoja daugybę nuorodų į pirmapradę šviesos arką, apibūdinančią pirmykštį metafizinį žmogų, be jokių lingvistinių ir ideologinių intepretacijų. Evangelijose ir gnostiniuose tekstuose kalbama apie pirmapradį žmogų kaip Dievo kūrinį, aprašomą sątvarologinių universalijų būdu. Tie žodžiai yra „dvasia“, „šviesa“, „tamsa“, „gyvenimas“, „gyvybė“, „materija“, „kūnas“ kaip pirmapradės duotys, sudarančios šviesos arkos pamatines patirtis ir dažnai informacija arba gyvūniška patirtimi užteršta sąmonė jų nesuvokia. Šioje sątvarologijoje, vidiniame kiekvieno žmogaus pasaulyje, Jėzus bando atverti metafizinę gelmę, sukurti dvasinį žmogų, pakeliant jį į aukštesnio sąmoningumo lygį, priartinant prie Dangaus karalystės būsenos ir amžinojo gyvenimo. Pagrindinė Jėzaus skelbta mintis yra ta, kad žmogaus egzistencija nesibaigia šiuo gyvūnišku gyvenimu ir kad einant jo parodytu keliu galima patekti į Dangaus karalystę, vadinamą Rojumi, kur galima džiaugtis Dievo artumu ir mėgautis jo šlove. Ar ši kosmologija tikra, ar tai tokia pati interpretacija kaip ir visos kitos sątvarologinės interpretacijos, buvusios iki ir po Jėzaus, pasakyti sunku, nes tam reikia pamatyti holoplastinę realybę. Tikima, kad tą realybę pamatė Jėzus ir šis žinojimas buvo jo misijos pagrindinis šaltinis.
Krikščionybė atsirado judaizmo aplinkoje, kuri buvo žydų senoji religija, paremta „Senuoju testamentu“, kuris pasakoja žydų tautos ir jos sandoros su Dievu istoriją, kurioje jie save laiko išskirtine tauta, kuriai per pranašus atsivėrė transcendentinis šio pasaulio pagrindas, ir kad jų istorija yra Dievo kūrinys, kuriame jiems suteikta išskirtinė padėtis ir vieta Žemės civilizacijoje. Todėl Jėzaus sukurtą judėjimą istoriškai galima laikyti eretine judaizmo sekta, kuri, pasinaudojusi „Senuoju testamentu“ kaip pagrindu, sukūrė „prometėjišką atsišakojimą“, tapusį herojine religija su centrine asmenybe, Kristumi, kurio gyvenimo istorija yra religijos pagrindas. Iš pradžių ši istorija ir kaip inspiruota pradininko, ir pratęsta jo pasekėjų gnostikų buvo metafizinė religija, tačiau kai buvo įsteigta oficiali imperinė Bažnyčia, ji perėjo į istorinę vystymosi fazę, kurioje svarbiau buvo ne metafizinė gyvenimo interpretacija, jį orientuojant į anapusinį gyvenimą, bet imperinė plėtra šiame pasaulyje, inspiruota imperinės imperatorių politikos ir interesų. Religija tapo valdžios primetimo priemone ir galios ideologiniu įrankiu, naudotu nukariauti ir pavergti politeistines, gamtą garbinusias tautas, primetant joms savo tikėjimą. Žinoma, tai nėra tikra sątvarologija, tai greičiau šios kosmologijos platinimo istorija, kuri tapo Vakarų civilizacijos sudėtine dalimi, bet ne kaip kosminis mitas, o kaip faktografinė Bažnyčios istorija.
Tuo tarpu, grįžtant prie pačios Jėzaus sątvarologijos, jos kertinės sąvokos yra Dvasia ir materija, bei Tėvas ir Sūnus, kurie yra metafiziškai susijusios būtybės, nes Sūnus vaizduojamas kaip įsikūnijęs Tėvas. Kaip tai įmanoma kai kuriuose tekstuose aprašoma mano knygose. Norint tai suprasti, reikia žinoti metafizinę žmogaus sandarą, išreiškiamą Uroboru, ir kaip sudaryta galvinė Uroboro dalis, esanti tarsi priimančiu indu, kuris yra ne tiek materialios smegenys, kiek dvasinė substancija susijusi su metafiziniais klodais, matančiais anapusinį pasaulį ir jame dalyvaujančiais. Tai reiškia, kad Dievas iš tikro įsikūnija ne kaip fizinis kūnas, bet kaip dvasia nematomoje žmogaus dalyje, kuri tampa kitokios sietuvos kokybės, sukuria kitokią, dievišką vidinę būseną ir biologinis žmogus pasidaro reginčiu išplėstu matymu tiek savo gyvūninę, tiek transcendentinę realybę ir galintčiu šį žinojimą perduoti žmonėms jiems suprantama ir priimtina forma. Tas žinojimas yra anapusinis pasaulis, vadinamas Dangaus karalyste, kuriame tariama, kad žmogus atsiduria po mirties ir ten įvertinamas pagal savo darbus šiame gyvenime ir patenka į Rojų, Skaistyklą arba Pragarą. Kadangi paprastas žmogus neregintis, jam reikalingos etinės taisyklės, kurių jis turi laikytis savo protu, nes jo neįmanoma įtikinti paprastu parodymu kuo pavirsta netinkamas, nemoralus elgesys. Dangaus karalystė krikščionybėje yra kažkas panašaus į anapusinę civilizaciją, kurioje vyksta dvasinis gyvenimas ir joje padaryta žala įvertinama, o nesilaikantis moralinių priesakų žmogus būna baudžiamas: už nedideles pražangas – Skaistykla, už labai didelę žalą – Pragaru. Jeigu žalą daro visa civilizacija, arba visa žmonija, kuri galvoja, kad netiesą įvykdžius civilizacinio masto veikomis, galima išvengti bausmės, nes antitranscendentinių žmonių – labai daug. Iš tiesų, tokiu atveju bandoma civilizaciją taisyti arba perauklėti, o jeigu neišeina, nes gyvūnai rodo didelį užsispyrimą, fanatizmą, aklumą ir kvailumą – sunaikinama, nes „pragaro režimas“ įjungiamas visai planetai. Paliekami tik išrinkti teisuoliai, kurie užsiima genofondo atkūrimu ir naujos, teisingos civilizacijos užauginimu.
Pereinant prie mano sątvarologinės kosmologijos, čia sprendžiamas konfliktas tarp juodojo drakono ir baltojo drakono civilizacijos, kurios yra Dievo ir Šėtono bažnyčia. Akivaizdu, kad Šėtono bažnyčia yra iššūkis Dangaus karalystei, nes joje nori įvesti savo tvarką, kurioje būtų galima pažeidinėti dvasinius dėsnius, užsiimti savivale, Dievo plano gyvybei ir civilizacijoms perdarymu, viską pakeičiant iš arkangelo arba kokio nors archonto avataro perspektyvos. Toks hipostratinės realybės subjaurojimas, visiška natūralios tvarkos yra teisėtų technologijų priešybė, kurios gaunamos legaliu būdu, būnant susitarime su dvasiniu pasauliu. Tačiau, kad tas susitarimas būtų įmanomas, reikalingi regintys ir žinantys tarpininkai, parodantys akliems gyvūnams, kur veda jų mokslo pažanga ir kaip jie neturi teisės savęs laikyti hipostratinių klodų savininkais ir šeimininkais, nes jie per silpnai išsivystę, kad galėtų daryti teisingus sprendimus. Kaip ši problema sprendžiama filognozijoje – parodyta ankstesniame skyrelyje, tačiau tai tik dalis apribojimų ir teisingo vystymosi kelio, tuo tarpu kiti bus parodytos „Filognozijos pradmenų“ 17 tome „Kosminė civilizacija“. Jėzaus sątvarologinė kosmologija primena, kad už mūsų matomo vaizdo egzistuoja kitas, dvasinis pasaulis, turintis savo dėsnius ir įstatymus, su kuriuo reikia skaitytis ir visuomet reikia prisiminti, kad po mirties, už aklumo būsenoje padarytą žalą gali tekti atsakyti prieš anapusinio pasaulio teismą, nes tapęs dvasiniu atsiduri Dangaus karalystės jurisdikcijoje ir yra galimybė reginčiu būdu priminti, ką esi pridirbęs. Šis principas parodo, kad gyventi reikia turint atsakomybės jausmą, nes atėjus laikui – suvedamos visos sąskaitos. Toks principas nėra koks nors gąsdinimas, psyopas ar smegenų plovimas, tai ontologinė būklė, kuri turi realią išraišką pomirtiniame gyvenime, tada jei nenori pasigailėti dėl savo veiksmų, geriau susilaikyti nuo beprotiško elgesio.
Galima sakyti, kad tai visa pagrindinė mintis pasakojama „Evangelijose“ ir gnostikų traktatuose, kur matome mitologinį lygmenį, globalinį istorijos lygmenį ir individualaus gyvenimo lygmenį, kuriame sprendžiamas asmeninės sielos išgelbėjimo klausimas. Tai reiškia, kad yra visos žmonijos, valdžios ir elito teismas, kur vertinamas civilizacijos protingumas globalinės istorijos lygyje; ir asmeninis gyvenimas, kuriame individualiai įvertinamas kiekvienas žmogus ir nusprendžiama jo vieta transcendencijoje. Pagrindinis praėjimo pro Dangaus vartus principas yra etinis, kur sprendžiama ar buvo doras, ar nedoras gyvenimas, ar vertas Dangaus karalystės, ar ne. Gali atsitikti taip, kad visa civilizacija yra nedora, ir tuo užprogramuoja visas gyvūnų sąmones. Tada reikia praeiti papildomą išbandymą, pasitikrinant savo dvasinę intuiciją, kurioje net be vadovavimo jauti, kas dera, o kas ne, nepriklausomai nuo įdiegto oficialios moralės implanto. Pavyzdžiui, tokiu principu buvo norima padaryti rasizmą, eugeniką, kitus fašistinius paklydimus, kurie buvo keliami iki civilizacinės normos lygio; jeigu žmogus turi įgimtą moralės jausmą, jis supranta, kad tai klaidos sąmonė ir šie principai prieštarauja Dangaus karalystės įstatymams, kuriuos turi nujausti pats. Tai didelė rizika, eiti prieš srovę, tačiau jeigu turi tikrą žinojimą ir stiprią asmenybę, neišgąsdina net mirtis.
Filognozijos pradinė mokykla 