Natūralią tvarką puoselėjančios civilizacijos apibūdinimui naudoju pavadinimą „Dievo bažnyčia“, kurioje žmogus nesiekia perdaryti nei savęs, nei pasaulio ir tenkinasi tuo, kas duota gamtos ir prigimties. Šis principas nebūtinai teologinis, neturintis jokios konkrečios Dievo doktrinos ar teorijos, tačiau sąveikoje su aplinka besilaikantis nesikišimo ir negadinimo nuostatos. Tai, kas duota gamtos laikoma geriausiu gyvybės variantu, tad nesiekiama sukurti nieko, kas šią tvarką ardytų ar griautų. „Bažnyčia“ taip pat nebūtinai rodo dirbtinai suorganizuotą bendruomenę. Tai greičiau savaime atsiradęs žmonių kolektyvas, atsisakantis garbinti technologinį civilizacijos progresą ir besirenkantis natūralų gyvenimo kelią. „Dievo bažnyčios“ principas atitinka tam tikrą vidinę nuostatą, kuri rodo, kad žmogaus dėmenys tinkamai subalansuoti, įstatyti į pusiausvyros rėmus, atsisakant begalybės ekspansijos ir apribojant save saiko reikalavimu. Todėl šio tomo tikslas – aprašyti žmogų, kurio civilizacija turi minimalią žinoklę, laikosi nevektorinio gyvenimo būdo, remiasi natūraliąja metafizika ir balansuoja ribotos egzistencijos ir amžino pomirtinio gyvenimo etapus protingu balansavimu. Pradėsiu nuo bendrosios žmogaus struktūros, kuri jau buvo naudota prieš tai, tačiau šiame įžanginiame skyrelyje parodysiu išbaigtą ir pilną. Pradinis variantas buvo JL [S; P], o dabar turime visą struktūrą, parodytą toliau:

Pirmiausiai reikia prisiminti ką reiškia raidiniai parametrai:

ST – sietuva,

S – sumatorius,

M (egzistencija, laisvė, žinojimas, gylis, vektorius) – madrigalas,

JD/BD – juodasis drakonas / baltasis drakonas,

P – pirmapradis kūnas,

HR – holoplastinė realybė,

Eksversija – techninėje sintezėje perdirbta išorinė tikrovė,

JL – juodoji liepsna.

Norint suprasti šią žmogaus formulę, pirmiausiai reikia žiūrėti išorines rodykles, kurių pirma yra JL → ST, apibrėžianti iš dvasinės substancijos kylantį sietuvos gylį, rodantį kiek HR sugeba surinkti organizmas, kiek jis yra įvaldęs tikrovės. Kuo šis gylis didesnis, tuo didesnis atvertos būties plotas, ir tuo lengviau rūšiai kurti technologijas, nes tai, kas duota atviru vaizdu nesunkiai pritaikoma praktiniam panaudojimui, turint elementarias proto užuomazgas. Tai, kas užverta, pasiekiama sunkiau ir čia reikia ypatingos įžvalgos bei proto. Tad principas toks: kuo didesnis atvirumo mastelis, tuo technologijai reikia mažiau proto ir atvirkščiai – kuo atvirumo mastelis mažesnis, tuo protas turi būti įžvalgesnis. Antra išorinė rodyklė yra P → S(M), rodanti pirmapradžio kūno ir sumatoriaus madrigalo ryšį, kur P sumatoriuje įdeda du įstatymus: kūno vaizdą ir proto vidinę projekciją, kuri yra vidinės sumatoriaus erdvės logoforminis ir lingvoforminis vektorius. Šioje vietoje turime vektorinės onto-logijas, kurios yra psichovektoriaus pagrindas, sukuriantis komunikacinę, veiksminę arba meistro eksversiją. Šioje vietoje atsiranda tai, kas vadinama ontologine sietuva – kažkada mano tekstuose vadintą sensokognityvine sinteze – arba ontologine holograma. Ši holograma tiesiogiai susijusi su žinojimo parametru madrigale, kuris vertinamas pagal tai, koks jo gylis: jeigu sietuvos gylį atitinka – tai saiko sąmonė, o jeigu peržengia – begalybės sąmonė. Kaip šie trys parametrai išreiškiami priklauso nuo likusių dviejų dėmenų, vadinamų egzistencija, daugiau susieta su laikine sumatoriaus trajektorija ir natūralia jos riba, mirtimi; ir laisve, esančia veiklai skirta erdve, kurioje egzistencija realizuoja savo vidinę savastį, trokštančią begalinio vystymosi ar apsiribojimo natūralioje gyvybinėje erdvėje, kurios tikslai minimalūs, daugiau susiję su biologija negu protu. Iš vienos pusės sietuvos, o iš kitos pusės pirmapradžio kūno apibrėžtas sumatorius, kuris yra didžioji sąmonė, dalinama į priekinę ir galinę dalį, apima gyvūninį ir dvasinį žmogiškumą, iš vidaus perkeliamą į holoplastinę realybę kaip pažymėta rodyklėmis, ir kuria didelę arba minimalią civilizacinę anomaliją holoplastinėje realybėje (HR). Didelė anomalija vadinama antropocenu, kai geologinę planetos raida pradeda įtakoti vystoma technosfera, vis labiau įsibraunanti į natūralią gamtą ir sutrikdanti jos pusiausvyrą iki gyvybei pavojingo mastelio planetoje. Ši raida pasidarys dar pavojingesne, kai pereisime nuo antropocerno prie technoceno, kuomet gyvybę pradės valdyti ir kontroliuoti technogyvunai, DI ir robotai.

Šio tomo tikslas – pagrįsti juodojo drakono civilizacijos galimybes, kurios turi du variantus: vektorinės asmenybės ir nevektorinės. Vektorinė asmenybė pagal A. Šliogerio sindromų teoriją yra Odisėjo sindromas, kuris nesiveržia į transcendentinę gelmę, tačiau neatsisako paviršinės ekspansijos, vadinamos globalizmu ir kuria planetines imperijas globaliniu masteliu. Taip pat norėtų kurti kosminę imperiją, bet tam reikia gylinių proveržių hipostratoje, tad tenka apsiriboti žemės rutuliu, kuris yra natūrali riba juodojo drakono begalinei sąmonei. Tai globalistinė ir imperinė sąmonė, naudojanti istorinę dimensiją ir sekuliarią arba religinę ideologiją: Aleksandro Makedoniečio imperija buvo sekuliari, o Romos imperija, priėmusi krikštą, barbarų tautų užkariavimui naudojo religijos priedangą, kuri tęsėsi net žlugus imperijai. Ne vekorinis principas remiasi saiko nuostata, kurioje apsiribojama šiapushorizontinėje realybėje, prisirišama prie vietos, nesiekiama jokios ekspansijos, užkariavimo ar plėšikavimo svetimose teritorijose. Šis principas A. Šliogerio filosofijoje vadinamas Itakės sindromu, kuriame klajonių begalybė pakeičiama saiku ir įsivietinimu. Šiems juodojo drakono civilizacijos atvejams nebūdingi madrigalo žinojimo, gylio ir vektoriaus dėmenys, bet daugiau gyvenama egzistencijos ir laisvės būsenose, kurie yra pagrindiniai sąmonės elementai. Jie susijungia pagal mažosios sievos logikas, kurios yra tik vietinės psichologijos, sudarytos iš pusiausvyros tarp priekinės ir galinės sąmonės, savo Aš ir Kito, todėl kiek tai liečiam bendruomenę, svarbiausia problema yra moralė, esanti socialumo pagrindu. Sugebant sukurti darnų socialumą, santykiai harmoningi ir nesugebant – divergentiniai.

Akivaizdu, kad šiuo metu planetoje konkuruoja juodojo ir baltojo drakono kryptys, kur pirmas atvejis remiasi senąja tradicija arba paprastu gyvenimo būdu, kuriam nebūdingi turtai, valdžia ir aukštas stilius. Todėl baltojo drakono civilizacija kalba iš galios pozicijų, pasipriešinimą nugali sumaniu psyopu ir prievarta, o juodasis drakonas remiasi ištikimybe prigimčiai, tradicijai ir paprastumui, žinant, kad kiekvieno žmogaus egzistencija apribota laike ir begalybės vaikymasis yra sąmonės sutrikimas, į kurią sąmones įstato kolektyvinės propagandos priemonės ir smegenų plovimas. Jeigu nesi naudingas šiuolaikinės civilizacijos plėtrai, esi smukdomas žemyn, todėl norėdamas išsilaikyti šioje civilizacijoje turi būti bent technologijų vartotoju ir mokėti milžiniškus pinigus iš savo pajamų bevertėms paslaugoms, kurie paskui finansuoja technologijų vystymą. Todėl juodojo drakono civilizacija beveik nugalėta ir efektyviausia jos forma šiuo metu yra ekologiniai judėjimai, gamtosauga, natūralumas ir tradicija. Kitos formos yra folkloras, archaika, arba prasčiokiškas gyvenimo būdas, kuris neturite ir skurde, daugiau yra paniekos negu žavėjimosi objektas. O naujieji, technologijų žmonės yra avangardas ir žmonijos pažanga, kurioje surenkama viskas kas geriausia: talentai, kūrybiškumas, turtai, valdžia. Mano manymu, toks beatodairiškas ir neribojamas baltojo drakono civilizacijos plėtojamas turi būti stabdomas, nes šiai naujai civilizacijai reikia sukurti naują paradigmą, kurioje būtų įvesti kontrolės mechanizmai nustatant, kas leistina ir kas ne gamtos bei žmogaus atžvilgiu. Tai viena iš filognozijos paskirčių, kurioje ieškoma teisingos proporcijos tarp juodojo ir baltojo drakono civilizacijos. Pagrindinis argumentas, kodėl begalybės ir ribų perženginėjimo diegimas į žmonių sąmones, kad temptų ekonominį vežimą, žalingas yra toks: žmogaus gyvenimas ribotas, jis vis tiek niekada negalės pasinaudoti technologinės pažangos, kuri ateis tolimoje ateityje, vaisiais, todėl toks perspaudimas yra priešiškas žmogaus prigimčiai, išnaudoja žmogaus protą ir eikvoja gyvenimo laiką užsiimant darbu, kurio rezultatų jis niekada nepamatys. Tai reiškia, kad į ateities kartas nukreipta ekonominė pažanga yra civilizacijos auginimas dabarties kartų sąskaita, kurios eksploatuojamos perteklinio darbo primetimu, kuris jiems nereikalingas ir nenaudingas. Manau, kad vietoj investavimo į ateitį daug daugiau turi būti investuojama į dabartį, į gamtosaugą, skurdo mažinimą, švietimą, kuris juodojo drakono gyvenimo principo nestumtų į socialines paraštes ir prastuomenės statusą.

• dievo bažnyčia