Kadangi Jėzus iš Nazareto yra vienas iš filognozijoje tyrinėjamų istorinių asmenybių, šiame skyrelyje pabandysiu pateikti savo interpretaciją apie krikščionybės ištakas ir pradžią. Jėzaus istorija įvyko Izraelio žemėje, kuri tuo metu buvo Romos imperijos provincija, kentusi išnaudojimą ir priespaudą. Tais laikais čia vyravo judaizmas, paremtas „Senuoju testamentu“ ir Mozės sandora su Jahve. Tačiau Jėzaus inspiruotas gnostikų judėjimas įnešė visiškai kitokią perspektyvą ir tapo svarbaus Europai istorinio proceso lopšiu. Kaip žinia, šiuo metu nuo šios istorijos pradžios yra praėję 2023 metai, tad žiūrėdami iš tokio ilgo laiko retrospektyvos ir praradę visus svarbiausius šaltinius kaip viskas buvo iš tikro pasakyti labai sunku. Galimas tik vertinimas ir interpretavimas, remiantis universaliu modeliu, neturinčiu tikslių individualių trajektorijų ir faktų. Toliau ir pateiksiu tokį modelį.
Pirmas aptariamas laikotarpis yra nuo 0 iki 380 metų, tai yra iki momento kai krikščionybė tapo imperine religija. Šis laikas skirstomas į keturis amžius, kurie yra laikas kai įvyko pati autentiška istorija ir ji turėjo tikrų liudininkų arba perpasakotojų iš pirmų šaltinių. Taigi:
I amžius yra liudininkų ir pirminių tekstų amžius, kuriame gyveno Jėzus iš Nazareto ir jo suburti apaštalai, vykdę jo slapto mokymo platinimą;
II amžius yra pasakotojų iš pirminių šaltinių amžius, kai apaštalai jau buvo mirę, bet gyvi buvo nariai, tiesiogiai su jais bendravę, juos pažinoję ir iš pirmų lupų perėmę informaciją; tai antrinių tekstų metas, kurie buvo savarankiški originalai tokie, kaip traktatai, interpretacijos arba pirminių šaltinių perdirbiniai;
III amžius yra pasakotojų iš antrinių šaltinių laikas, kurio metu buvo parašyti tretiniai tekstai, skirti gnosticizmo idėjų ir mokymų plėtrai įvairiose šalyse;
IV amžius yra gnosticizmo išplitimas po Graikiją ir Romos imperiją laikas, kur jis vadinamas „krikščionybe“ ir visaip persekiojamas bei ujamas, iki pat 380 metų, kai imperijos elitas nusprendė juos padaryti oficialia tikėjimo doktrina, atsisakant ankstesnės mitologinės religijos.
Nuo šio momento prasidėjo gnostikų judėjimo „valymas“ nuo per daug nuo centrinės mitologijos nutolusių idėjų ir jas propagavusių sektų, kad liktų tik centrinė doktrina, išrinkta imperinio sinodo, kur imperatorius pasirinko kokios „bažnyčios“ bus aukštinamos, o kokios – naikinamos. Toks požiūris atrodo natūralus ir priimtinas, nes naikinama buvo tik klaidatikystė. Tačiau tam, kad kas nors butų klaida, turi būti žinomas tikras tikėjimas, kuris remiasi autentiškais šaltiniais, o ne savavališku pasirinkimu ir savo įžvalga ar nuojauta. Ezoteriniuose sluoksniuose, po daugiau negu dveijų tūkstančių metų, sklando gandai, kad imperija visgi gavo originalių tekstų iš I amžiaus, kuriuos turėjo centrinės sektos, tiesiogiai susijusios su Jėzaus mokiniais ir jo tekstų paveldėtojais. Tačiau jie per visą istoriją prieinami tik išrinktiesiems, ir jų neleista žinoti neinicijuotiems žmonėms net pirmosiose bažnyčiose. Vėliau šie tekstai atsidūrė imperinėse bibliotekose ir archyvuose ir buvo išimti iš viešumos visam laikui. Šiuo metu žinoma tik tai, kas buvo skelbiama išorinei auditorijai pirminiuose ir tretiniuose šaltiniuose, kaip evangelijos, laiškai, gnostikų traktatai ir pan.
Šiuose šaltiniuose matome perspektyvą iš ateities į praeitį, kur II ar III amžiuose gyvenę gnostikai arba krikščionys stengėsi aprašyti judėjimo pradininko gyvenimo istorija remdamiesi kitais šaltiniais ir legendomis, kurie arba turėjo ryšį su originalais, arba ne. Iš šių tekstų išryškėja tokie svarbūs tematiniai bruožai:
1) biografiškumas,
2) asmens kultas,
3) sudievinimas,
4) užuomina į slaptą Jėzaus mokymą,
5) geroji naujiena, skirta išorinei auditorijai.
Akivaizdu, kad šiuose bruožuose išryškėja išorinė perspektyva, išoriniai asmens kulto atributai tokie, kaip įrodymai apie dievišką kilmę, dieviškus sugebėjimus, aukštesnį žinojimą, prisikėlimą ir pan.; ir vidinė perspektyva, apimanti ne biografines ar asmenines charakteristikas, vaizduojamas iš kitų žmonių žiūros taško, bet jo „pažiūras“, žinojimą, kuris vadinamas slaptuoju mokymu, iš pradžių žinotą tik artimiausių mokinių, o vėliau perdavinėtą išrinktiesiems. Biografija ir geroji naujiena skirta išorinei auditorijai ir jau yra antriniai arba tretiniai šaltiniai, pristatantys Jėzų kaip dievišką asmenį ir garbinimo bei kulto objektą. Į juos įterpiama užuomina apie slaptą mokymą, kuris vadinamas „dangaus karalystės“ pažadu, jeigu tikintieji laikysis jo nurodymų, kaip jie turi gyventi ir elgtis šiame pasaulyje ir šiapusiniame gyvenime. Kita dalis – savęs kaip Dievo įsikūnijimo mokymas, kuriame jis save laiko Dievo sūnumi, atsiųstu iš dangaus skelbti savo mokymą. Kiek šiuose tekstuose yra tretinių šaltinių autorių pagražinimų ir papildymų – sunku pasakyti. Akivaizdu, kad visa biografija yra ne asmeninė, bet išorinė perspektyva, kiek žinojo ir pasakojo iš lūpų į lūpas kiti žmonės. Pats lyderis vargu ar mokymo dalimi darė savo asmeninį gyvenimą, tokiu atveju daugiau domina aukštesnis žinojimas, teologija, metafizika, moralė ir pan. Vadinasi, norint suprasti koks buvo autentiškas Jėzaus iš Nazareto mokymas, reikia daugiau žiūrėti tą likusių šaltinių dalį, kuri susijusi su „slapta doktrina“. Kai ji perduodama iš kartos į kartą neužrašytu būdu, tikslumas gali būti prarastas. Taip pat yra tikimybė, kad mokymo perdavėjai buvo tuo pačiu ir jo bendraautoriai, tačiau bendra kryptis ir tendencija kylanti iš pirminio šaltinio išlieka bet kokiu atveju. Pavyzdžiui, tai, kad po mirties ant kryžiaus Jėzus prisikėlė, jau ne jo paties pasakojimas, bet vadinamųjų liudininkų, tačiau tai, kad žmogus nemirtingas ir jis po mirties persikelia į kitą pasaulį, į dangaus karalystę, labai tikėtina jo slapto mokymo koncepcija.
Iš to seka, kad visi tekstai, kurie šiuo metu prieinami viešai, yra antriniai ir tretiniai šaltiniai, kurie remiasi pirminiais arba antriniais šaltiniais, nesiremia niekuo ir yra savarankiški kūriniai, kurie gnostiniai yra tik pagal dvasią, bet pagrįsti savarankiškais apmąstymais tomis pačiomis temomis. Padarius prielaidą, kad pasekėjai buvo mažiau talentingi ir kūrybingi, galima tikėtis didelio masto naujų idėjų kopijavimo ir mėgdžiojimo arba bandymo žengti toliau Jėzaus iš Nazareto atvertu keliu, žinant jo doktrinos santraukas ir pagrindinius teiginius ir bandant juos toliau plėtoti. Ši pastanga turėjo būti populiari II ir III amžiuje, kai išplito gnostikų judėjimas, veikęs praėjus kelioms kartoms po tikrųjų įvykių dalyvių ir liudininkų gyvenimo. Tai reiškia, kad šie tekstai jau buvo ne dieviška kūryba, nors Bažnyčia teigia, kad kanoniniai tekstai visi yra „įkvėpti“ Dievo. Tačiau tai suprasti galima tik taip, kad jie buvo parašyti išsivysčiusioje teologinėje ir religinėje sąmonėje, kuri gerai orientavosi metafiziniuose klausimuose. Kita vertus, gali atrodyti pravartu bandyti rekonstruoti slaptą mokymą, kuris yra Jėzaus iš Nazareto autentiškas mokymas, nuo kurio prasidėjo visas judėjimas, o visa kita laikant tik pastanga vystyti ir plėtoti idėjas, pateikiant jų pilną ir „sisteminę“ versiją. Kadangi kiekvieno teksto autentiškumą patvirtinti beveik neįmanoma, ir labai sunku neturint originalų pasakyti kiek jis susijęs su slaptu mokymu, o kiek savarankiška teologija ir metafizika. Todėl kitas variantas būtų atsiriboti nuo asmenybių ir imti patį tekstų turinį, bandant susieti idėjas į bendra rišlią kosmologinę sistemą, kuri buvo religinių ceremonijų pagrindas. Šiuo atveju svarbu ne kas tekstą kūrė, bet kas tame tekste pasakyta: kokia antropologija, teologija, metafizika, religiniai ritualai ir pan.
Taip pat, galima puoselėti legendas, kad pirminiai tekstai išlikę iki šių dienų, tačiau jie prieinami tik išrinktųjų ratai, bažnyčios elituose. Jau sakiau, kad krikščionybei tapus oficialia Romos imperijos religija, didelė dalis centrinio keturių amžių paveldo atsidūrė imperiniuose archyvuose. Tačiau per ilgą istorinį laikotarpį politinė imperija neišliko, išliko tik Bažnyčia, arba religinė imperijos atšaka, tad galima tikėti, jog daugelis šaltinių per karus ir plėšikavimus buvo prarasta. Tačiau, kita vertus, svarbiausi šaltiniai galimai buvo saugomi daug rimčiau, ir galėjo pereiti į karalių ir aristokratų slaptus archyvus, kurie neatveriami viešumai iki šių laikų, nenorint suduoti smūgio šiuo metu propaguojamam Vakarų ir Rytų Europos istorijos modeliui ir Romos katalikų bažnyčiai. Arba, kitaip sakant, tai gali būti būtinybė, reikalinga tikinčiųjų proto kontrolei, kad jiems įgijus per didelį žinojimą, neateitų imperinės bažnyčios pabaiga. Pavyzdžiui, tai susiję su žiniomis apie kovą prieš mitologines religijas, gamtmeldystę, magiją, erezijas, gnostikų sąjūdį, kuris buvo ir toliau persekiojamas krikščionybę padarius oficialia imperine doktrina. Prie to prisidėjo imperinė teologija ir metafizika, traktatai prieš eretikus bei „pagonis“ ir kitokia propaganda, vystyta imperijos užsakymu vadinamųjų „bažnyčios tėvų“.
Filognozijos pradinė mokykla 