Dabartinis filognozijos lygis paremtas dviem formulėmis, kuriose matomas visas filognozijos principas, aiškinamas „Filognozijos pradmenų“ tomuose. Viena jų yra holoplastinė didžiosios ir mažosios sievos sąveikos struktūra, turinti natūralią statišką ir dirbtinę augančią dalį R – T, tai yra

MS (1) – R – T – DS (999)

MS – mažoji sieva,

DS – didžioji sieva,

R – rišlys,

T – technika.

ir galvinės Uroboro dalies struktūra, vadinama mažaja sieva, nagrinėjama atskirai nuo didžiosios sievos:

U (CBAE – FD)

U – Uroboras,

C – jausmai, būsenos;

B – mentaliniai sumatai;

A – asmenybės sumatai;

E – vidinio kūno sumatai;

D – jusliniai daiktai;

F – išorinė kalba, komunikacija.

Pirmuoju atveju formulė nurodo kaip istorijos eigoje žmonija vis labiau įsisavina išorinį ir transcendentinį pasaulį, pasiekdama teorinių žinių lygį, leidžiantį teisingai orientuotis aplinkoje ir organizuoti milžiniškus žmonių kolektyvus. Kuo labiau išvystytas žinių ir technikos pasaulis, tuo ši užduotis lengvesnė ir sėkmingesnė. Šią problemą galima pažiūrėti ir iš atskiro žmogaus perspektyvos, vertinant kaip jo sąmonėje įsidiegė civilizacinio lygio psichovektoriai, integravus kultūrinę ir techninę informaciją. Kaip matome, atskiras žmogus turi ne tiek jau ir daug psichinių dėmenų, kurie lemia koks jo elgesio ir mąstymo būdas gyvūniniame ir protiniame lygmenyje. Jis turi fiziologinius, psichologinius ir socialinius poreikius, ateinančius iš elementarios gyvūninės psichikos, būdingos sumaniajam žmogui kaip biologinei rūšiai. Aukštesni, protiniai komponentai susiję su turima informacija, žinojimo ir proto struktūromis, kurios lemia jo veiklos orientyrus ir stilių. Pavyzdžiui, R, rišlys, koreliuoja su B, mentaliniais sumatais, ir T su E, kūnu, ir D, sensoriniais daiktais. Toks žiūrėjimas į civilizaciją rodo pagrindinį jos modelį, įvedama į žmogaus sątvarą, kuris tuomet geba surinkti civilizacinio lygio vektorius, lemiančius kokios žmonių organizavimo formos, kolektyvų sąveika su vidiniu bei išoriniu pasauliu.

Imant sątvarą kaip visumą, šį principą patogu vaizduoti rombu, leidžiančiu įvesti tokias pagrindines opozicijas arba konflikto vietas: lokalizmas vs globalizmas; ir istorija vs transcendencija. Tai empirizmo ir trijų metafizikų variantai, kurie rodo keturias civilizacijos vystymosi galimybes, arba kryptis. Jas žymėsime taip:

Matome, kad čia sujungtos prieš tai parodytos dvi formulės, kur apačioje bei centre yra D ir F sumatai, atspindintys mažosios sievos dėmenis, o viršuje yra pirmos formulės rišlio bei technikos dėmenys, žymintys mentalines sątvaro struktūras, ant kurių pamato statoma civilizacija, turinti istorijos, mito ir jų sintezės galimybes. Devintame tome buvo pateiktas toks R – T variantas:

R6 – egzistencija, T6 – terapija;

R5 – laisvė, T5 – kalba, vaizdai, simboliai;

R4 – sąmonės teorija, T4 – psichotronika;

R3 – gyvybės teorija, T3 – genų inžinerija;

R2 – materijos teorija, T2 – atomo teorija, elektromagnetizmas;

R1 – fundamento teorija, T1 – centrinio lauko teorija.

Visus šiuo dėmenis perkėlus į brėžinį matosi kaip jie pereina į pagrindinius teorinius modelius, sutelkiamus sąvokose istorija ir mitas, ir kaip įvykdžius šių žinių techninę sintezę, gauname priemones, kurios yra šiuolaikinio civilizacinio kolektyvo technologinis pagrindas. Komunikaciniame lygmenyje viskas pereina į „logijų“ arsenalą, kuri yra pagrindinė žinių saugojimo ir perdavimo priemonė. Kita vertus, pažiūrėjus į paprastą sumatorių be transcendentinės gelmės, kuri yra tik teorinė ir niekada empirinė (neskaitant techninių matavimo galimybių), turime tik dvi dalis, vadinamas pasauliu ir žmogumi. „Pasaulis“ yra priekinė sąmonė, suprantama kaip empirija, kurioje gyvenamas žmogaus materialus gyvenimas, o „žmogus“ yra vidinė dalis, esanti galvos srityje, kurioje turime mintis, atmintį, jausmus, intelektą, kalbą ir pan. Šias dvi dalis, vidų ir išorę, į vieną jungia kalba, kuria galima į sąmonę įrašyti informaciją arba iš vienos sąmonės perkelti į kitą. Šis gebėjimas sujungtas su teorinėmis ir techninėmis žiniomis tampa pagrindine „logijų“ forma, kuri yra žmogaus civilizacinių sugebėjimų svarbiausia priemonė. Jeigu žinios perteikiamos tik kalba, jos formuoja silpnąjį civilizacinį psichovektorių, o jeigu žinios ir kalba paverčiama į techniką, civilizacija stiprioji.

Kiekvienos civilizacijos tikslas – techninis žinių išvystymas darant didžiosios ir mažosios sievos techninę sintezę, kuri įveda į hipostratos substanciją naudingų funkcijų, plečiančių žmogaus veiklos mastą. Civilizacijos plėtra ir vystymasis yra ne kas kita, kaip veiklos masto augimas, kurio metu žmogus išsemia vietinio gyvenimo galimybes ir, nesitenkindamas tuo, kas duota tiesiogiai, siekia anapusinių tikslų, jau esančių metafizinėje arba empirinėje transcendencijoje. Viena iš tokių transcendencijų yra kosminė erdvė, judėjimas kuria yra vienas iš geidžiamiausių tikslų, siekiant žmoniją padaryti kosmine civilizacija. Nenuostabu, kad išsivysčius protui ir technikai, o su tuo ir žmogaus galimybėms, jis nesitenkina tik vietiniu veiklos masteliu ir nori įsisavinti erdves, esančias anapus horizonto ir, žiūrint iš lokalisto perspektyvos, yra valdomas hubris sąmonės. Šiame procese kalba yra genialus žmonių rūšies išradimas, naudojamas tiek kaip rišlys, tiek kaip technika, su kuria daromas teigiamas arba neigiamas poveikis žmonėms: terapija, mokymas, smegenų plovimas, propaganda ir t.t. Ja pagrįsti visi mokslai, kurie graikišku stiliumi formuluojami kaip techninių žinių „logijos“: kaip ontologija, gnoseologija, mitologija, istoriologija ir kiti mokslai. Svarbiausia civilizacijai techno-logija yra techninio materijos valdymo žinojimo sistema, surenkama prote ir komunikuojama sakytinės bei rašytinės kalbos forma.

Kaip matome brėžinyje, turime du variantus: juslinę ir empirinę sąmonę, kuri remiasi šliogerišku principu „aš matau“ ir tris logijos sistemas, orientuotas į šį pasaulį, aną pasaulį ir jų sintezę, kurios remiasi principais „aš mąstau“ ir „aš sakau“. Sintezės logija žinoma techno-logijos pavadinimu, kuri yra žmonijos virtimo į civilizaciją priežastis. Be kalbos ir komunikacijos kiekvienas žmogus veikia kaip atskiras individas, savarankiškai tenkinantis visas savo reikmes, o norint tapti kolektyvu, reikalinga šnekėjimo ir susišnekėjimo priemonė, kuri yra rūšies iškilimo ir suklestėjimo garantas. Neturinti šio sugebėjimo, neiškyla ir nesuklesti nė viena rūšis, taip ir pasilikdama savo gamtiniame gyvūniniame lygyje, kuriame gyvenimas sunkus, ribotas ir žiaurus. Tokiame pasaulyje kiekvienas gyvūnas turi atlikti dvi užduotis: kažkurį laiką prasimaitinti ir pratęsti savo rūšį. Jeigu tai pavysta, rūšis gyvuoja, jeigu nepavyksta – rūšis išmiršta. Tačiau įgijus unikalius komunikacinius ir protinius sugebėjimus, tai padaryti, susiorganizavus į gigantišką kolektyvą, darosi vis lengviau, kol problema tampa ne tiek aplinkos pavojai, kiek kiti žmonės ir jų „civilizacija“, kurie savo gyvūninį naikinimo ir žudymo instinktą nukreipia į savo rūšį, kuriai per daug suklestėjusi ir išplitus atsiranda perteklius ir „laisvų vietų stoka“.

Tik sensoriniai, be kalbos yra visi gyvūnai, kurių gyvenimo stilius ir galimybės matomos gamtoje. Galima sakyti, kad nubraižyto rombo apatinė dalis, pažymėta D raide ir nurodanti į bekalbį juslumą, žymi tokią gyvenimo galimybę, iš kurio išsivadavimas įmanomas tik vienu atveju: jeigu sukuriama galimybė pažinti, išsaugoti informaciją, perduoti ją iš vienos sąmonės į kitą ir iš vienos kartos į kitą. Kai su kalbos išradimu atsiranda ir techninės galimybės, susidaro sąlygos ne tik suorganizuoti žmoniją į gigantišką kolektyvą, bet ir plėsti jo mastą sąveikoje su empiriniu bei transcendentiniu pasauliu. Kaip tai įvyksta galima paaiškinti naudojant filognozijoje pateikiamas priemones, kuriose aprašoma kaip kiekvienas individualus sątvaras būna įsiurbęs visą civilizacinį žinojimą ir, priklausomai nuo savo amžiaus ir padėties hierarchijoje, žino maksimalų arba minimalų lygį. Šioje hierarchijoje žmogaus galimybės yra nuo paprastos gamtinės rūšies, vadinamųjų laukinių, iki kosminės civilizacijos biorobotų, siekiančių pavergti visą gyvybę ir šią vergovę išplėtoti iki galaktinio mastelio. Filognozijos pradmenyse siekiu apmąstyti įvairias galimybes, nuo juodojo iki baltojo drakono, norėdamas pamatyti kelio į ateitį galimybę, išvengiant apokaliptinio scenarijaus. Tai matosi fundamentaliojoje sątvarologijoje, galinčioje aprašyti civilizacinio lygio vektorius, nuo kurių priklauso kokiame pasaulyje gyvens planeta.

• dievo bažnyčia