Kadangi šis tomas yra trečio šešeto pradžia, turiu pereiti prie paskutinio atskleidimo etapo, užbaigiančio iniciaciją į filognozijos civilizaciją, esančią anapus juodojo ir baltojo drakono civilizacinių paradigmų, rodančią naują perspektyvą, kurioje suartėja filosofija, mokslas ir ezoterika. Šį posūkį galima daryti remiantis dvyliktu „Filognozijos pradmenų“ tomu, kuriame parodyta kuo filognozijos rišlys skiriasi nuo JDC ir BDC magijos laipsnių. Filognozijos rišliai yra F-R1-R2-R3, atitinkantys gyvūną, dievūną ir Dievą. R1 atitinka JDC ir BDC galimybes, kuriose yra po keturis magijos laipsnius, kurių išsivystymas priklauso nuo to, kiek jie valdo realybės, ar ši valdžia tikrovei yra tik psichologinė, ar techninė. Tuo tarpu apie R2 ir R3 nebuvo pasakyta nieko, nes šios egzistencijos nežinomos paprastam žmogui, jos niekada netyrinėtos religijoje ar filosofijoje, nes nėra nė vieno žinomo rašytinio šaltinio ar pavyzdžių gyvenime. Nepaisant to, ilgą laiką sklandė gandai, kad šis nežmogiškas pasaulis egzistuoja, ir kad kartas nuo karto žmonėms tenka su juo susidurti. Ši sąveika nėra graži, nevyksta bendradarbiavimas, tad ir informacija yra nesuprantama ir ja nesidalinama. Nepaisant to, filognozijos modelyje yra galimybė šį klausimą iškelti, ypač kiek ji susijusi su šiuolaikine ir ankstesne ezoterika, kurioje aukštesnių būtybių pasaulis – nėra uždrausta tema.
Ji filognozijoje turi formatą F-R2, kur R2 skaidoma į magijos laipsnius, turinčius nM, kur n yra koks nors skaičius, žymintis frakciją arba erą. Tai reiškia, kad galima manyti, jog yra kažkokie R2-1M-2M-3M-4M-5M, kurie atitinka žmonių civilizacijų kosmologinius modelius. Tačiau prieš pradedant gilintis į šią temą, reikia geriau apibrėžti dievūną, o tiksliau koks jo sumatorius ir kokios fizinės galimybės. Ar rūšis yra dievūnas, ar ne priklauso nuo to, kiek ji valdo hipostratos, kiek jos sugeba surinkti šviesų arba fiziškai kontroliuoti aplinką. Tai reiškia, kad galimi ne tik mechaniniai fizinės aplinkos kontrolės organai, bet ir energetiniai, kurie yra kažkas panašaus į kūno organus, kurie tokie sudėtingi, jog prilygsta techniniams aparatams. Kitas vertinimo principas – kiek sugeba sumuoti iš sensorinio ir kognityvinio sluoksnio, kurie gali būti pasyviai arba aktyviai surenkami iš objekto echolokatoriais. Labai išvystytas echolokatorinis sensoriumas, turintis daug modalumų rodytų dievūno sumatorių, kuris mato išplėstą tiek aplinkos, tiek kito padaro vaizdą. Kokybių gali būti tiek daug, kad jos lenkia žemesnių gyvūnų rūšių sumatorių tūkstančius arba šimtus tūkstančių kartų. Palyginti galima su spalvų ir atspalvių įvairove, kur žmogus jų suvokia maždaug 10 milijonų. Tačiau patobulinus akies organą ir analizatorių, šis kiekis padidėtų tūkstančius kartų ir sumatorius būtų atitinkamai tiek kartų aukštesnio išsivystymo.
Akis mato eterio hipostratą, ausis girdi garso hipostratą, tačiau tai ne vienintelės terpės, esančios dievūno aplinkoje. Įdiegus į kūną daugiau hipostratą galinčių suvokti organų, atsivertų daug kartų turtingesnis aplinkos vaizdas, kuris būtų žinojimo lygio ir atitinkamai suprantamas bei nesunkiai įvaldomas. Tai gali būti pasiekiama pasyviai arba aktyviai renkant atspindžius ir paverčiant juos į sumatus. Dievūnas nuo gyvūno skiriasi tuo, kad pirmasis turi daug kartų labiau išsivysčiusį sensoriumą, kuris mato tiek materialią, tiek dvasinę aplinką, gali regėti žmogaus fizinę ir psichinę kompoziciją. Toks matymas išplečia aplinkos supratimo ir pažinimo galimybes, natūraliai atveria subtiliąsias technologijas, kurios iš dievūno sandaros kopijavimu perkeliamos į techninius prietaisus. Tas pats pasakytina ir apie savo proto organo sumavimą, kur protas tiek daug kartų išsivystęs ir sudėtingesnis, kad jis vienoje koncepcijoje suvokia tiek sinonimų, kiek žmogaus kalboje sudaro visą žodyną. Tai nenuostabu, nes daug kartų sudėtingesnė ir subtilesnė realybė turi būti mąstoma tiek pat kartų išplėstu mąstymu. Šiuo metu planetoje žinome, kad yra žemesnieji gyvūnai, padalinti į skirtingas rūšis ir porūšius. Tačiau šį klasikinį skirstymą patobulinus, galima išskirti gyvūnų ir dievūnų rūšis, kur žmogų galima laikyti pereinamąja grandimi, jį priskiriant arba prie išsivysčiusių gyvūnų, arba žemiausios dievūnų pakopos.
Grįžtant prie teorinio dievūnų sąmonės bei rišlio modelio, kokia konkrečiai dievūnų civilizacija priklauso nuo supratimo, kokia jų sumatoriaus vidinė aplinka, koks sumuojamos hipostratos gylis, kokia sensorinių ir kognityvinių sumatų apimtis. Kaip žinia, civilizacija apima visą teorinį ir praktinį arsenalą, kuris sukuria išorinę ir vidinę civilizacijos formą, jos santykį su supančia aplinka. Akivaizdu, kad kuo labiau išsivystęs sumatorius ir protas, tuo tas santykis labiau dominuojantis, todėl kuo aukštesnė rūšis, tuo jos sąveika su aplinka labiau agresyvi. Kita vertus, būnant suvokime labiau išsivysčiusiu, gali atsiverti kitiems nežinomos tikrovės, nuo kurių priklauso rūšies egzistencija, tad įmanomas ir pagarbus bei atsižvelgiantis mąstymas. Jeigu rūšis mąstanti, o ne tik daug suvokianti per sensoriumą, tai sąveika atsiranda protinė, priklausanti nuo to, kokiame logose jis susiformavęs. Rūšis, turinti neišvystytą mąstymą, tik sensoriumą ir esantį konfigūracijoje instinktas-pasaulis, o ne mąstymas-pasaulis, būtų ne dievūnas, o supergyvūnas, kurio taikingumas daugiau priklausytų nuo maitinimosi ypatumų.
Filognozijoje žmogus suprantamas ir kaip aukštesnis gyvūnas ir kaip neišsivystęs dievūnas, priklausomai nuo to, kokiam porūšiui jis priklauso. Jeigu turi signalinę ir reaktyviąją sąmonę – tai aukštesnysis gyvūnas, homo sapiens, o jeigu turi racionalią sąmonę – tai žemesnysis dievūnas, homo rationalis. Norint tapti išsivysčiusiu dievūnu, reikia vykdyti protingą genetinę programą ir vystyti rišlio teoriją. Filognozijos tikslas – žmogaus kaip dievūno tobulinimas, sukuriant išplėstą proto sistemą, kuri atitinka aukštesnio lygio civilizacijas negu JDC ir BDC ir skirta planetą turinčiam valdyti elitui, priimtam bendrauti su išsivysčiusių dievūnų rūšimis. Norint juos suprasti, reikia žinoti dievūnų nM laispnius, kurie žmonių civilizacijai atveria aukštesnes technologijas, priima į savo pasaulį, leidžia naudotis savo pasiekimais, keičiasi žiniomis ir resursais. Kosmose, vadinamieji išsivystę dievūnai yra genetinės rūšys, kurios pasiekusios aukštesnį išsivystymą už žmogaus sumatoriaus, bet turi tą patį genetinį materialaus ląstelito principą. Tačiau akivaizdu, kad ląstelitas apriboja sumavimo ir aplinkos valdymo priemonių atsiradimą, tad dar aukštesni dievūnai yra negenetiniai, nes neturi genetinio ląstelito. Jų kūnas kitokio principo, genetika – kitokio lygmens.
Taigi, R1 yra gyvūnų arba žemesniųjų dievūnų, R2 yra genetinių dievūnų, o R3 yra negenetinių dievūnų rišliai iki pat hipostratinio centrinio realybės klodo. Kadangi technologijų atskleidimas „Pradinėje mokykloje“ nenumatomas, R2 rišlio teorijas, išreiškiamas magijos laipsniais, pristatyti gana sudėtinga, nes šie magijos laipsniais suprantami tik turint labiau pažengusį mąstymą ir sensoriumą, kuris subtilią technologiją atveria natūraliai ir yra natūrali gamtos dovana, suteikta rūšiai Kūrėjo. Tačiau kartkartėmis bandysiu daryti į šį lygmenį užuominas, parodydamas ko žmogui trūksta arba kaip koks nors klausimas atrodo iš aukštesnės sąmonės perspektyvos. Atėjus laikui parodysiu kelis atvejus, kurie apima dievūnų sumatoriaus kosmologiją, kurioje matosi gilesnė metafizinė realybė kaip empirinė duotis, ir žmogiškas daiktiškumas įsuptas į nedaiktiškas auras, kurių signaluose tarpsta visai kitoks gyvenimas, esantis ne vien tik jėgų arba energijų sankaupomis, bet ir psichine arba dvasine realybe. Į ką žmogus galėtų orientuotis, norėdamas suprasti šį pasaulį – ne taip sunku suvokti: tokia terpė yra garsų pasaulis, turintis signalinį / informacinį daiktiškumą, kurį pavertus sensoriumu, jis tampa sudėtinga muzika, neturinti aiškiai išreikšto vaizdinio priekinio kūno ir sudaranti informacinį / signalinį substancinį sluoksnį. Apie šį pasaulį kalbėjo F. Nietzsche‘ė, kurio viršžmogis buvo siekis iš žmogaus gyvūno sukurti aukštesnįjį dievūną, sugebantį tapti tikru planetos šeimininku iš jos valdančiu visą supančią kosminę erdvę.
Filognozijos pradinė mokykla 