Kadangi gruodis eina į pabaigą, laikas padaryti 2023/2024 metų apibendrinimą, kad geriau matytųsi „filognozijos projekto“ įspūdis ir pasiekti rezultatai. Filognozijai yra penkeri metai, jos pradžia galima laikyti 2018 pavasario tekstus, nuo kurių mano kūryba perėjo į naują etapą, kuris trunka jau kelis metus. Šį klausimą galima žiūrėti iš kelių perspektyvų, kurie yra filognozas, mentalinis procesas, vadinamas filognozija ir šio proceso rezultatas. Karatais gali būti sunku pasakyti kurioje vietoje randama filognozija – ar tai žmogus, ar procesas ar rezultatas. Galima manyti, kad geriausiai laikyti, jog filognozija yra viskas, ji neskaidytina į siauras dalis, nes nepriklausomai ir savarankiškai jos neveikia. Tad kas yra žmogus atsakoma paprastai, tai aš, kol kas vienintelis filognozas, nes kiek man žinoma jos principų daugiau niekas nenaudoja. Taip pat yra rezultatas, mano knygos, vadinamos „Filognozijos pradmenimis“, kurių jau turiu dvylika tomų ir šiais metais parašyti du iš jų. Žmogų ir knygas sujungia procesas, vadinamas įvairiai – mąstymų, pažinimu, analize, tyrimu ir pan. Bendru terminu tai vadinama kūryba. Ar filognozija yra tik kūryba, dar diskutuotinas klausimas, nes jeigu tai tik egzistencinis vieno žmogaus gyvenimo dokumentas, tai filognozijos rezultatus galima laikyti vieno žmogaus kūriniais, kurie kitiems galėtų būti įdomus tik vienu atveju, jeigu ji turi ryšį su jų problemomis, gali padėti spręsti klausimus ir pamokyti. Tokia yra filognozijos pradžia, kol ji dar nesuformuluota į griežtą discipliną, kuri pavirstų į kažką panašaus į „pažinimo metodą“. Ar to turėčiau siekti – dar reikės pasvarstyti ateityje.
Kadangi rezultatas daugiausiai publikuojamas mano asmeniniame tinklaraštyje, galima įsivertinti, kokie jo populiarumo rodikliai, kiek žmonės domisi mano kūryba. Tai aišku netikslus vertinimas, nes mano tekstų yra forume www.anomalija.lt, Mažvydo bibliotekos puslapyje www.ibiblioteka.lt, ir www.sribd.com failų dalinimosi puslapyje. Nekalbant jau apie piratus, kurie platina mano knygas be mano leidimo ir žinios. Taigi imant visą spektrą nuo 2020 iki 2023 metų lankomumo rodikliai tokie:
2020 – 1457 lankytojai,
2021 – 1977 lankytojai,
2022 – 1634 lankytojai,
2023 – 1548 lankytojai.
Iš šio rezultato matosi, kad pikas buvo 2021 metai, po kurių susidomėjimas šiek tiek nusilpo, nors knygos darėsi vis geresnės ir tobulesnės. Įspūdingiausi pasiekimai yra 2022/2023 metais, bet dėmesį greičiausiai užgožė kitos aktualijos ir globaliniai įvykiai. Grubiai skaičiuojant šis rodiklis reiškia, kad per mėnesį tinklaraštis sulaukia apie 150 apsilankymų. Tai nėra geras rezultatas, tačiau turint omenyje, kad informaciją galima skaityti parsisiuntus knygas ir nesilankant puslapyje reiškia, kad ši statistika nebūtinai atitinka tikrą populiarumą. Nepaisant to, ateityje pasibaigus „naujienos“ ažiotažui galima tikėtis, kad susidomėjimas dar sumažės, ypač turint omenyje, kad kūryba šiuo metu yra tam tikroje pauzėje, tačiau tai nereiškia, kad tuo viskas ir užsibaigs, nes ateityje, ilgesnėje negu kelių dienų, savaičių ar mėnesių perspektyvoje, dar turiu įdomių idėjų, kurias paviešinsiu tada, kai tam ateis laikas. Taip pat akivaizdžiai matosi, kad ateityje dar reikės daug techninio darbo, kad filognozija pavirstų į rišlią sistemą, kurios bus galima mokytis pasaulio ir savęs pažinimui, kitų pažinimo disciplinų geresniam supratimui. Dar nėra galutinio sisteminio veikalo, kuris būtų tikras, galutinis filognozijos rezultatas, kuriame matytųsi, kas yra filognozija kaip procesas ir žmogus.
Prie to, kas pasakyta galima prisiminti ir „Filognozų asociacijos“ klausimą, kuri buvo pirmą kartą paviešinta knygoje D. Mockus „Amūrinė vizija“, 2 tomas (2019). Ši organizacija, kadangi kol kas esu vienintelis filognozas, nejuda; ir kaip žinia nėra kolektyvų iš vieno žmogaus. Tad jos veiklą galima nukelti į tolimą ateitį, kai bus pasiektas pakankamas rezultatas, kad būtų galima vienyti bendraminčius, kurie nori tapti filognozais, nes tai įdomu ir vertinga, nes galima susikurti įspūdingą gyvenimo trajektoriją, bandant procesą kaip kūrybą arba pažinimą susieti su komercine veikla, iš kurios būtų galima pragyventi ir tapti „profesionalu“. Mano manymu, blogiausias variantas filognozijai būtų asimiliacija į kitas disciplinas ir išnykimas, nesugebant pasipriešinti kitų pažinimo arba tikėjimo sričių mastui ir galiai realiame pasaulyje. Tačiau kol vis dar gyvenu, šiam pavojui kiek įmanoma priešinsiuosi, kad filognozija netaptų nei filosofijos, nei mokslo priedėliu, o būtų savarankiška kūrybinė perspektyva, kuri originale susijusi su mano asmeniu, tai yra filognozu kaip žmogumi, iš kurio kyla pastanga permąstyti pažinimo padėtį ir pasiūlyti naujų keliu pastangose suprasti supantį pasaulį ir save.
2023 metais buvo publikuotos dvi knygos: „Senoji dinastija“ (2023) ir „Rišlio teorija“ (2023), kuriomis kol kas ir apsiribojau, nors kaip žinia turiu trečdalį knygos „Dievo bažnyčia“ tačiau šios knygos publikavimas atidedamas ilgesniam laikui, nes nusprendžiau, jog nuo 2024 metų per metus spausdinsiu tik vieną knygą, kurios bus šiek tiek storesnės ir geriau paruoštos. Kas ta senoji dinastija ir kaip ji susijusi su filognozija siūlau dar šiek tiek pamąstyti remiantis 11 tomo informacija, kurioje parodomas metafizinis ir genetinis / genealoginis žmogaus dėmuo. Paprastai žodis dinastija nurodo į tiesioginę genetinę liniją, kai padėtis, turtas, žinojimas perduodamas tėvų vaikams ir anūkams. Tačiau mano knygoje šis principas nebūtinai laikomas teisingu ir sąvoką „dinastija“ reikia suprasti daug plačiau. Kalbant apie 12 tomą, pagrindinė jo sąvoka yra rišlys, kuris įkūnijamas 900 postulatų, sudarančių holoplastinę sistemą, apimančią visus galima santykius tarp mažosios ir didžiosios sievos: MS-R-DS. Šie postulatai iš tikro yra visa žinojimo sistema, kuri yra filognozinio pažinimo proceso rezultatas. Sujungiant šias dvi idėjas į vieną, reiškia, kad Filognozijos holoplastinis žinojimas yra senosios dinastijos nuosavybė, kuri dovanoja žmonėms elitinį žinojimą, norėdama ištaisyti mąstymo deformacijas, defektus ir klaidas.
Tuo būtų galima ir apsiriboti nekreipiant per daug dėmesio į globalines aktualijas, kurios yra ekonominė recesija, kuri jau galbūt „praėjo“, o gal dar net neprasidėjo; globalinius konfliktus Ukrainoje ir Palestinoje, kurie vis dar vyksta, bet ar ateityje bus eskaluojami, ar deeskaluojami, priklauso nuo geopolitinių strategų išminties, nuo to, kiek jie pasirengę mažinti savo ambicijas ar aukoti žmonių gyvybes ir gyvenimus; kita problema yra technologijų perversmai, kurie visiems žinomi ir seniai ne naujiena: tai robotai, DI, psichotronika, žmonių internetai ir t.t. Prie to dar galima priminti finansinę diktatūrą, išimant grynuosius pinigus, kuriuos gali turėti nepriklausomai nuo centralizuotos sistemos ir leisti nekontroliuojamas. Iš dalies šios aktualijos atsispindi ir mano „Filognozijos pradmenų“ knygose, kurias, jeigu norite, galite parsisiųsti mano puslapyje skiltyje „Knygynas“. Galima gauti ir popierines knygas www.lulu.com knygyne:
ir kita
Toks būtų 2023 metų apibendrinimas, kuriame apsiribojama filognozijos problemomis, nesiveliama į aktualijas, iš kurių svarbi tik viena – pasipriešinimas totalitarizmui ir diktatūrai, kova už žodžio ir minties laisvę ir liberalią darbotvarkę, susijusią su trimis kitais metais įvyksiančiais rinkimais. Filognozija gal būt ir neatsako į klausimą ką rinktis geriau, bent jau tiesiogiai, tačiau manau, kad asmeniniame gyvenime ji vis tiek gali būti svarbi žinojimo sistema, kuri stovi laisvės, o ne vergovės pusėje.
Kadangi procesas ir rezultatas atsiranda „žmogaus“, filognozo, dirvoje, manau svarbu ištyrinėti klausimą, ką reikia daryti, norint tapti produktyviu filognozu, turinčiu ką pasakyti ir sugebančiu subrandinti gerų vaisių pažinimo ir žinojimo problemose. Pirmas klausimas greičiausiai yra kaip gyventi ir pragyventi ar verta filognoziją daryti „ekonominiu“ užsiėmimu, kuriame gaminama ir vartojama? Jeigu ne – iš kur gauti veiklai reikalingų lėšų ir pan. Šie klausimai gali būti pagrindiniai, dėl kurių toks lėtas susidomėjimas filognozija, nes dauguma žmonių renkasi patrauklesnius gyvenimo ir veiklos scenarijus. Tie, kas sugeba išspręsti šiuos klausimus, turi geresnes galimybes plėtojant naują pažinimo sistemą. Kitiems ji tampa egzotika ir nepasiekiama gėrybe, į kurią jie, kaip žinomoje pasakėčioje, numoja renka, laikydami ją gyvenimui nereikalinga prabanga arba klystkeliu.
Kaip ši problema išsprendžiama bus galima pažiūrėti kai bus sisteminis veikalas ir filognozija bus užbaigta disciplina, kurioje bus mokoma ne tik kaip pažinti, bet ir surinkto žinojimo paslapčių, ateinančio iš aukštesnio, dvasinio pasaulio.
Filognozijos pradinė mokykla 