Šiame skyrelyje pamėginsiu aptarti filognozijos santykį su mokslu per tiesos, arba saviobjektyvizacijos, prizmę. Visose pažinimo sistemose iškyla klausimas, kaip iš subjekto gali kilti kas nors objektyvaus ir teisingo, kas turėtų tiesos ir visuotinio galiojimo statusą. Juk, atrodytų, kad visi subjekto produktai turėtų būti pažymėti subjektyvumo žyme ir visos teorijos būtų tik asmeninių nuomonių rinkinys. Tai reikštų, kad nėra jokios tiesos, ir joks „visuotinis“ mąstymo principas – neprivalomas. Tam, kad to nebūtų, kad teorijos galėtų puoštis visuotinės tiesos aureole reikalingas saviobjektyvizacijos arsenalas. Bendrais bruožais tai reiškia, kad objektyvus mąstymas atskiriamas nuo subjektyvaus mąstymo, apdovanojant jį objektyvumo atributais prote. Kitais žodžiais tariant tai reiškia, kad pereinama iš individualaus į visuotinį, arba universalų, režimą, kur galima įrodyti, kad teiginiai arba principai galioja, tai yra teisingi, ne individualiai, bet universaliai. Tai galima daryti paviršutinišku būdu, pasirenkant tinkamą žargoną, išimant visus subjektyvistinius žodžius ir pridėliojant objektyvistinių. Jeigu einama giliau, į protą, tam reikia apsivalyti nuo visų iracionalumų, nuomonių, įsitikinimų, neteisingų informacijų, jausmų, charakterio, ir remtis vien racionaliomis struktūromis, kurios šiuo metu visos yra suvestos į logiką ir matematiką, kaip racionalaus proto aukščiausią pasiekimą.
Tačiau filognozijos koncepcijoje suabejojau, ar toks saviobjektyvizacijos metodas nėra iliuzija. Be abejo tai nereiškia, kad ji vien tik iracionali, neparemta logika arba matematika, bet kokiais nors mistiniais išgyvenimais. Nieko panašaus. Mano manymu, moksle saviobjektifikacija, pagal principą „Aš Platonas esu tiesa“ (F. Nietzsche‘ė), yra per daug primityvi ir tiesmuka, o filognozijoje pateikiamas labiau išbaigtas principas, leidžiantis įvertinti, kokioje vietoje visumoje yra pažinimas. Juk visos pažinimo sistemos, siekia tikro žinojimo, ir niekam nereikalingas neįrodytas ar neįrodomas kliedesių rinkinys, prisidengiantis tiesos skraiste. Tačiau kai turimas „pasakų“ pasaulis, ne geresnis už ankstesnių civilizacijų mitų išsigalvojimus, bet primetamas kaip galutinė tiesa, „mokslui“, siekiančiam objektyvumo ir tiesos, tai garbės nedaro. Filognozijoje ši problema išsprendžiama vadinamuoju „informacinio ploto“ metodu, kai pirmiausiai įvertinama kiek procentų informacijos turima, ir tik tada sprendžiama kiek teorijoje yra tiesos. Tai yra, jeigu turima 10 proc. holoplastinės informacijos, ir modelis pagrįstas tik šia dalimi, į jo struktūrą neįskaičiuojama 90 proc. informacijos, kurios reikia norint, kad teorija būtų galutinė tiesa. Šis metodas, pavyzdžiui, fizikoje nenaudojamas ir jos modeliai kiek tik ji egzistavo, buvo taikomi absoliučiai, arba neįvertinant informacijos „gylio“.
Iš to seka, kad filognozijoje nelaikoma, jog subjektas kaip toks, net apdovanotas mąstymo objektyvizavimo priemonėmis – kaip racionalus protas (logika ir matematika), metodas, techninių parametrų matavimo priemonės – gali tapti tiesos švytėjimo vieta. Priežastis paprasta: kiekvienas žmogus yra savo individualus pasaulis, atmintyje sukaupęs tik individualią informaciją, tad čia gaunamos išvados yra subjektyvios ir neprivalomos. Įvedant objektyvizavimo priemones, sukuriama tik iliuzija, pavyzdžiui, vietoj „manau“ rašant „taip yra“ arba „įrodyta“. Tačiau tai tik žodžiai, skirti suklaidinti, nes ar „taip yra iš tikro“ gali pasakyti tik viską matanti begalinė sąmonė. Kai matai tik kažkokią nedidelę dalį, formuluoti universalias tiesas beveik neįmanoma, nebent realybės gylis suseklinamas iki to, koks duotas ir jis laikomas visu pasauliu. Taip pavyzdžiui elgiasi fundamentiniai gamtos ir žmogaus mokslai, kur kosmosas modeliuojamas kaip sudarytas iš atominės substancijos ir eterio, arba sąmonė laikoma tik neuronų aktyvumo epifenomenu. Šio principo bėda ta, kad paskelbus modelį pilnu, bet jam tokiu iš tikro nesant, tiek daug reiškinių lieka už paaiškinamumo ribos, kad akivaizdžiai kyla klausimas ar modelis iš tikro apima „viską“ ar tai tik graži svajonė.
Iš to seka, kad tiesa įmanoma tik ją išvedant iš pilno realybės vaizdo, kuris kuriamas per visą jos gylį. Visos kitos tiesos yra tik galimi artiniai, kurie aiškinami iš nepilnos informacijos, tad net apdovanoti saviobjektyvizacijos priemonėmis – jie netampa tiesa. Mokslo teoriją, kuri yra kokio nors žmogaus ar žmonių kolektyvo produktas, galima vertinti kaip dalinį pasiekimą, kuris, kaip turintis teorinį ir praktinį aspektą, gali tam tikru masteliu pasitvirtinti, tačiau taip dažniausiai atsitinka dėl taikomos metodikos netobulumo ar manipuliacijos. Ypač tai galioja matavimo prietaisams, kurie, kad „teisingai“ matuotų, turi būti sukalibruoti arba, kitaip sakant, specialiai paruošti, kad vykdytų teisingus matavimus. Visas matavimo teisingumo („tiesos“) triukas yra kalibravime: prietaisai sufabrikuojami patvirtinti teorijos parametrus, padarant juos fizikinės sistemos sudėtine dalimi, juos prie šios prijungiant, o paskui įterpiant papildomus kalibravimo parametrus, kad juose veiktų teoriniai modeliai, dabar jau patvirtinami „matavimu“.
Kadangi dabartiniame lygyje filognozija daugiau teorinė – jos tikslas sukurti visuotinį modelį, sudarytą iš dviejų polinių realybių: sąmonės realybės, vadinamos sumatoriaus realybe, ir absoliučios tikrovės realybės, kuri vadinama holoplastine realybe. Tai du kraštutinai poliai, tarp kurių vyksta pažinimo procesas, kuris suvokiamas ne kaip atskiro žmogaus subjektyvus psichologinis vyksmas, bet kaip dviejų absoliučių realybių ryšys, tarp kurių yra atrandami absoliutūs dėsniai, suteikiantys pažinimui rėmus, darančius jį fundamentaliu procesu, prasidedančiu nuo nulinės informacijos ir baigiančiu pilnu informacijos „perpumpavimu“ iš transcendencijos į sąmonę ir dirbtinės realybės jai primetimu, kuri ateina iš sąmonės vidaus techninio mąstymo. Tai reiškia, kad filognozijoje tematizuojamas žmogus ir kosmosas kaip galutinės realybės, išanalizuojama jų struktūra, o tada tarp jų nustatomas santykis, vadinamas gnostine ir technine sinteze, kuriose ji peržengia primityvius saviobjektyvizacijos triukus, kuriuose dar neturint tiesos būtų galima apsimesti, jog jau turimas galutinis rezultatas ir taip klaidinti žmones. Filognozijoje naudojamos teisingos formulės, kuriose nemaskuojamas pažinimo netobulumas, pavyzdžiui, parodant, kad toks ir toks modelis yra išvedamas iš 10 proc. informacinio ploto, vadinasi yra suvoktinas tik kaip 1 / 10 tiesos, o ne 100 proc.
Pats primityviausias tiesos imitavimas yra terminologinis žargonas, atviras melavimas, apsimetinėjimas, kad įrodyta ir pan. Mąstymas būna subjektyvus, siekiama kokių nors tikslų, pavyzdžiui, civilizacinio kolektyvo organizavimo, kokių nors psichovektorių primetimo, tam suklastojama „mokslo“ imitacija, tekstas prismaigstomas klaidinančių žodelių, o tiesos teiginiuose nėra jokios. Tad, norint įvertinti koks iš tikro lygis – siūloma pereiti prie filognozijos sistemos, kurioje yra priemonės apskaičiuoti koks sąmonės gylis absoliučioje tikrovėje, ką matuoja matavimo prietaisai, susipažinus su metodika, pagal kurią jie prijungiami prie tiriamos sistemos ir bus aišku, kiek mąstymo „objektyvumas“ ir „universalumas“ turi tikros tiesos, ar tai nėra tik kokių nors suinteresuotų organizacijų ideologinis arba komercinis šarlatanizmas, siekiant manipuliuoti sąmonėmis. Tapimui tiesos sąmone savo mąstymą objektyvizuoti ir universalizuoti su logika – neužtenka, nes filognozijoje atskleistas sąmonės ir absoliučios realybės sąveikos modelis atskleidė, kad tiesai reikia daugiau kriterijų, siekiant kad ji būtų galutinė ir absoliuti. Dėl šios priežasties laikau, kad filognozija yra teorija, peržengianti standartinius mokslus, ir patikslinanti juose naudojamas formules, įvedant absoliučios tiesos siekimo reikalavimą. Norima, kad žinojimas būtų visas. Dalinis žinojimas niekada nelaikomas tiesa. Todėl kiek mokslui trūksta iki holoplastinės realybės, tiek jame yra melas ir mitologija, niekuo nesiskirianti nuo senųjų civilizacijų mitologijų. Aišku, ši sistema reikalinga kurti civilizacinius kolektyvus žmonijoje, tačiau tiesos sąmonės siekis išpildomas tik kai kuriose ezoterinėse doktrinose, viena kurių yra holoplastinė filognozija.
Filognozijos pradinė mokykla 