Kaip prisimenate, pagrindinėje filognozijos formulėje yra įmanomos dvi perspektyvos, kadangi ji turi du priešingus polius: žmogaus ir visatos. Žmogaus polius vadinamas mažąja sieva ir yra sumavimo burbulas, iš kurio vidaus, vadinamosios Platono olos, jis suvokia visatą; priešingas polius yra absoliuti realybė, kuri yra anapus sumuojančios sievos ir kažkokia dalimi įtraukiama į olą, sudarydama joje objektyvų pasaulį bei žmogų. Natūralu, kad kadangi esu žmogus, kaip ir kiti, civilizacijų modeliai sukurti remiantis MS perspektyva, iš kurios bandoma atverti, kas yra ši visata, kurioje gyvena žmogus, kuriant maginį, mitinį, religinį arba filosofinį kosmoso interpretavimą. Renkantis ant kurio prado civilizacijoje turi būti pastatyta tvarka, galima rinktis žmogaus arba visatos tvarką, kur pirmu atveju vyrauja žmogaus protas, o antru – natūrali prigimtis. Pagal tai, kaip ta tvarka veikia planetoje žmogaus gyvenamą aplinką, galimas teocenas, natūralia tvarka pagrįstas gyvenimas ir antropocenas – žmogaus tvarka paremta civilizacija. Šie atvejai filognozijoje buvo pavadinti „Dievo bažnyčia“ ir „Šėtono bažnyčia“. Tryliktame tome rašau daugiau apie pirmąjį variantą, tad turėčiau daugiau dėmesio kreipti į Dievo bažnyčią, kuri teikia pirmenybę natūralumui ir prigimčiai, neįvedinėja dirbtinio pasaulio, išardančio natūralią darną. Žinoma, tai tik viena iš galimybių, ir pasaulis nebūtinai turi ją rinktis, tačiau prieš darant pasirinkimą, turi būti gerai apsvarstyti visi variantai, kad žmogus suprastų, kokios kiekvieno pasirinkimo pasekmės.

Imant įprastinę ženklinimo sistemą, turime dvi galimybės:

MS [DS] – Šėtono bažnyčia;

DS [MS] – Dievo bažnyčia.

Tai yra jau jums žinoma inversija, kuri rodo ant kokio fundamento pastatyta realybė žmogaus sumatoriuje: ant fundamentum II ar ant fundamentum I. Kitaip sakant, tai yra Platono olos ir visatos inversija, kurioje iš pradžių pirmenybę turi gamta ir natūrali tvarka, o po to, kai žmogus kultūriškai sustiprėja, šį svorio centrą perkelia į save ir nori pasaulį kurti remdamasis savo valia, tai yra jį užgrobti ir tapti jo valdovu. Pažiūrėtas vietiniu masteliu šis konfliktas yra tarp gamtos ir dirbtinės tikrovės, kuri atsiranda pradedant vystyti techninį pasaulį, sukuriamą iš proto logikos ir perdirbtos natūralios substancijos, iš kurios gimsta techniniai daiktai. Istorijos eigoje techninių daiktų prisikuria tiek daug, kad jie tampa išvystyta technosfera, kuri įveda planetoje antropoceno erą, paremtą vien žmogumi ir jo sukurtu dirbtiniu pasauliu. Svarbiausias klausimas – ar toks kelias nėra pražūtingas, kokius kelius turi rinktis žmonija, ar verta išsaugojimo natūrali gamta ir žmogus, ar „jau seniai laikas pereiti į transhumanizmo erą“. Čia transhumanizmas suprantamas kaip žmogaus peržengimas, ne jo nuvainikavimo prasme, kaip centrinės kosmoso realybės, nes Šėtono bažnyčia visa sukurta iš žmogaus, tačiau jo peržengimas įveikiant natūralumą ir prigimtį, siekiant sujungti su techniniu daiktiškumu, kuris prijungtas prie technosferos technodievo, tampančiu jo valdovu, o žmogus – tik valdomuoju. Tai reiškia, kad antropocentrizmas įveikiamas ne anapus žmogiškos realybės labui, bet technikos labui, kuri visa yra iš žmogaus sukurta realybė. Vadinasi, mano sampratoje pohumanizmas yra ne svorio centro perkėlimas į priešingą žmogui polių, į Dievo bažnyčią, bet į techniką, kuri yra Šėtono bažnyčios produktas.

Šioje knygoje Dievo bažnyčios klausimas sprendžiamas ne atsietai nuo filognozijos, bet bandoma pasirinkti, koks akcentas jai priimtiniausias, ir ar ji turi būti žmogaus, ar gamtos pusėje. Kaip žinia, tai priklauso nuo to, ar renkamasi juodojo drakono, ar baltojo drakono civilizacija, kur juodojo drakonono pasirinkime atsisakoma kurti dirbtinę civilizaciją iš transcendentinių klodų primetant jiems technines funkcijas, o baltajame drakone siekiama šias galimybes vystyti maksimaliai, iki pilno holoplastinės realybės technologinio įvaldymo. Čia yra dvi pagrindinės galimybės, kurios buvo įvardytos kaip gnostinė sintezė ir techninė sintezė, kurios galimos darant inversiją tarp mažosios ir didžiosios sievos ir nedarant. Tai reiškia, kad civilizacijos galimos tik teorinės, nesiekiant praktinio gamtos ir žmogaus perdirbimo ir praktinės, kurios siekia pakeisti visą realybę, įdedant į ją žmogaus protą ir valią, paverčiant tvarką antropocenu ir technocenu. Baltojo drakono civilizacija yra humanizmas, kultūra, pagrįsta žmogaus aukštinimu, o juodojo drakono – teosofija, pagrįsta anapusinės realybės išaukštinimu, jos neperkuriant, neverčiant tarnauti žmogaus valiai. Sprendžiant klausimą, kas geriau iš filognozijos perspektyvos, atsakymas atrodo natūralus, suprantamas jau iš pačio doktrinos pavadinimo – „pažinimo meilė“. Tačiau aš šio klausimo taip tiesmukai netraktuoju, nes pažinimas neprivalo būti ekstremistinis, jis gali būti nuosaikus ir ribotas, atsisakantis begalybės žmogaus ir gyvybės išgelbėjimo labui. Kitaip sakant, kai įvedamas papildomas faktorius, gyvybės išsaugojimas, pažinimas nustoja būti radikaliu ir priverčiamas sustoti bei apsiriboti.

Dievo bažnyčia, kaip ir Šėtono bažnyčia, gali būti ir juodasis drakonas, ir baltasis drakonas. Kai kas tuo gali suabejoti, tačiau filognozijoje laikomasi tokio principo. Tai reiškia, kad gelmė Dievo bažnyčios baltojo drakono civilizacijoje gali būti atveriama natūraliai, per rūšies vystymąsi link dievūno lygio, arba per atsitiktinių atvejų atsiradimą, kai dėka genijaus žmonija sugeba pamatyti daugiau realybės natūraliai. Tokius žmones, dėka kurių civilizacija daro šuolį, siunčia dieviška sieva, kuri sujungia tobulesnį genetinį substratą arba dvasinę sietuvą, gebančią matyti daugiau negu eiliniai žmonės, taip sukuriant proveržį ir naują išsivystymo lygį. Šis atvejis įmanomas žmogaus sietuvoje ir pasaulio sietuvoje, kuri atsiranda iš natūralios gamtos, nenaudojant jokių techninių prietaisų arba tie prietaisai, tik transcendencijos dovana. Renkantis tokį filognozijos kelią civilizacijoje, jis istoriškai būtų labai ilgas, ir paremtas genijaus kultu, tačiau nedarkantis natūralios tvarkos ir prigimties techniniais priemonių arsenalais, kuriais žmogus transhumanizuojamas ir tobulinamas dirbtinai. Koks variantas galutinai bus pasirinktas filognozijos – kol kas neatsakau, nes šis klausimas ganėtinai sunkus, ypač žinant, ką renkasi baltojo drakono radikalai jau šiuo metu. Tačiau, kaip jau sakiau, apsiribojant aklu pažinimu ir neatsižvelgiant į gyvybės bei gamtos išsaugojimo reikalavimą, galima nuklysti į katastrofinį scenarijų, kuriame žmonija turės mokytis sunkiuoju keliu, pereinant per katastrofų seriją, kuriose turės kovoti už išlikimą prieš techninio pasaulio įsigalėjimą, grasinančio sunaikinti natūralią, tai yra dievišką, gyvybę.

Kalbant apie Lietuvą, joje vienas pagrindinių filosofų, sprendusių šį klausimą buvo A. Šliogeris, kuris rinkosi radikalią Dievo bažnyčią, išimant iš savo filosofinio pasaulio visą dirbtinumą ir pirmenybę atiduodant gyvybei bei gyvūnui. Kadangi dirbtinumo, arba inversijos, šaltinis yra žmogus, jis norėjo maksimaliai apriboti žmogišką Platono olos polių, kad leistų tarpti ir klestėti Kitam poliui, atsisakant pasaulio naikinimo ir perdirbimo į žmogiškas funkcijas. A. Šliogerio manymu, šis principas galioja tiek teorinei, tiek techninei sintezei, nes protinės manipuliacijos pažinime paruošia dirvą praktinėms manipuliacijoms, kurios sunaikina natūralią tvarką ir visą realybę paverčia į susireikšminusio žmogaus kūrybinių manipuliacijų areną. Todėl galima sakyti, kad vienas gana radikalus atvejis Lietuvoje jau turimas, tai yra Dievo bažnyčią propaguojanti filosofija, kurioje civilizacija modeliuojama kaip radikalus juodasis drakonas, apsiribojantis tik žmogaus sumatoriaus  atveriama ola ir suteikiantis joje pirmumo teises natūraliam daiktui ir nesuprotintai gamtinei realybei. Kadangi tiesiogiai neseku šio filosofo pėdomis, mano kelias galimas kitoks, renkantis kitokias protines kombinacijas sątvarologijoje, tačiau atsižvelgiant į jo išsakytus argumentus. Ko tikrai nesirenku yra priešingas polius, kuris yra radikali Šėtono bažnyčia, siekiant maksimalios baltojo drakono civilizacijos, kurioje visiškai išnykusi gyvybės problema ir siekiama pilno žmogaus bei nežmogiško pasaulio technologizavimo, paverčiant planetą megamašina. Tai būtų radikalus kiberpankas, blogiausias žmonijos scenarijus kokį tik galima pasirinkti.

• dievo bažnyčia