Kaip jau ne kartą buvau sakęs, filognozijoje siekiama aprašyti holoplastinę realybę, kuri apimtų visą tikrovės informaciją, išreiškiamą arba kaip rišlys, arba kaip raigas. Ši realybė, žinoma, nėra žmogus, tad norint pasiekti šį tikslą, reikia transcenduoti jo olą, išsivaduojant iš ribotos informacijos kuriamų iliuzijų, atskiriančių jį nuo absoliuto. Žmogui greičiausiai tai nėra įmanoma, tad yra filognozijos versija, skirta mažosios sievos ontologinei hologramai, kuri yra pirmas filognozijos variantas, pasaulį matantis iš žmogaus perspektyvos. Kiti filognozijos variantai jau ne žmogiški – jie pakyla iki dievūno ir Dievo lygio, kuriuose visa realybė matoma iš išorės, iš savo olos, įsisavinusios daugiau informacijos negu žmogaus ontologinė holograma. Tad galima išskirti tokias sievos rūšis: žmogiška sieva, dvasinė sieva ir dieviška sieva. Sujungus visas šias perspektyvas į vieną visumą, gaunama filognozijos visuma, kuri buvo pirmą kartą paviešinta dvyliktame tome „Rišlio teorija“ (2023). Ši filognozija ir bus vystoma tolesniame etape, bandant į absoliučią realybę pažiūrėti tiek iš vidinės, tiek iš išorinės perspektyvos, iš kurių daug geriau atsiveria žmogaus vaizdas, leidžiantis atsakyti į klausima, kas yra gyvybė šioje tikrovėje, kokia jos paskirtis ir koks jos likimas po mirties. Formule tai galima išreikšti taip:
F ([MS(1) – R1 – RA1] – [RA2 – R2 – DvS(100)] – [RA3 – R3 – DS(1000)])
F – filognozija;
R1 – žmogaus rišlys;
R2 – dvasinis rišlys;
R3 – holoplastinis rišlys;
RA – raigas;
MS – mažoji sieva;
DvS – dvasinė sieva;
DS – dieviška sieva.
Šioje formulėje parodytos trys olos pradedant nuo žmogaus olos, tai yra animus, spiritus ir Deus. Kiekviena iš jų rodo olos vidaus koncepciją, kuri sudaryta iš MS, DvS ir DS struktūros, iš kurių šiuo metu išreikšta yra tik mažoji sieva, kuri turi šešis sumatų kompleksus, sudarančius psichinę ir daiktinę sąmonės dalį. Tuo tarpu kitos olos kol kas nesuformuluotos, nes tam trūksta informacijos, tik pažymima, kad dvasinė ola sumuoja daugiau hipostratos klodų, atveria subtiliąsias jos dalis, todėl jai prieinamos subtiliosios technologijos, daug kartų lenkiančios žmogaus technologijų galimybes. O dieviška sieva, sudaryta iš substancinių klodų, kuriuose sumuojama visa realybė, įgalinanti susikurti dievišką santykį su visata, užsiimti dieviškų „technologijų“ vystymu. Manau, kad viena iš tokių dieviškų technologijų yra gyvybė, kuri kosmose įkuriama ten, kur tam yra palankios sąlygos, suradus tam tinkamą planetą.
Parametras R žymi žinojimą, kuriame atskleidžiama kokia yra supančio pasaulio prigimtis, iš kokių klodų jis sudarytas ir kokias technologijas įmanoma kurti substancijose. Kuo didesnis olos gylis, tuo labiau išsivystęs rišlys, kurio žinojimas perkeliamos į raigo kompoziciją vietinėse substancijose, iš kurių sukuriami techniniai daiktai. Žmogaus technologijos primityviausios, aukštesnio lygio yra dvasinės technologijos, kurių sieva turi 100 dalių informacinio ploto ir šimtą kartų viršija žmogaus proto galimybes. Raigas, formulėje žymimas RA, sukuriamas gnostinėje sintezėje supratus kaip kombinuoti klodų struktūras, kad iš jų būtų gauta naudinga funkcija, nuo energijos iki skaičiavimo mašinų ir ryšio priemonių. Kokios galimos papildomos technologijos priklauso nuo to, kokias galimybes atveria subtilieji klodai, kuriuos regi dvasinė ir dieviška sieva. Šios sievos bus modeliuojamos aukštesnio lygio filognozijos pakopose, kuriose bus kalbama apie holoplastines technologijas, skirtas planetos gynybai ir visos civilizacijos valdymui. Maksimaliu gyliu laikau 1000 dalių informacinio ploto, kuris yra visos informacijos imitacinis parametras, skirtas išreikšti proporcijas ir santykius. Žmogaus ola – turi mažiausiai informacijos, laikau jog tik 1 dalį; dvasinės būtybės ola turi 100 dalių; o dieviška sieva apima viską ir „mato“ 1000 dalių informacinio ploto savo visatinėje „sąmonėje“. Tam reikia ne tik pažangiausio dvasinio išsivystymo, bet ir fizinio, nes fizinis kūnas surenka dalį informacijos, tad norint sukurti holoplastinį sumatorių, reikia tokių kūno kompozicijų, kad jis būtų sugebantis sąveikauti su giliąja hipostrata, vadinasi turi būti pasislinkęs į nematomą žmogaus sumatoriui spektro dalį. Atitinkamai ir išoriniai kūnai [P – S] turi būti sukurti visai kitu principu. Sąlygiškai galima pasakyti, kad žmogus – organinis, dvasia – „eterinė“, o Dievas – „dvasinis“. Atitinkami tas pats galioja ir [R – RA] kompleksui, kuris atitinka olos principą. Šis sistema paveiksle turėtų atrodyti taip.
Matome, kad pagal šią, jau kitur minėtą, logiką yra šešios metafizinės zonos, kurios apima dievišką realybę (MZ1), materialų pasaulį (MZ2) ir gyvybės išorinę (MZ3, MZ4) bei vidinę (MZ5, MZ6) realizaciją. Kiekviena ši zona turi savo realybės modelio versiją, kuri parodo, kas ji yra ir kokios joje įmanomos raigo struktūros. Žmogų iš vidaus labiausiai domina, kas yra gyvybė ir koks yra viso vidinio pasaulio olos galutinis pagrindas, tradiciškai vadinama Dievu. Iš animus vidaus su šia realybe susiformuoja įvairūs santykiai, kaip garbinimo, dialogo ar užkariavimo. Spiritus ir Deus lygio vizijos žmogaus oloje nepasirodo ir tai daugiau įsivaizduojama arba postuluojama, kaip protiniu išprotavimu grindžiama, kauzalinė, būtina tikrovės dalis. Iš priešingos pusės žmogų galima įsivaizduoti kaip dirbtinę gyvybę, kuriamą dvasinės būtybės gylyje, tai būtų santykis kaip tarp žmogaus ir „Teslabot“ androidų, tik gyvūnai daug kartų pažangesni. Galima įsivaizduoti ir kad gyvybė ateina iš dar gilesnio kūrybinio impulso, kurį valdo dieviška hipostrata, nes gyvybei sukurti reikalingos holoplastinės realybės galimybės. Taip gautųsi seka, kad Deus kuria Spiritus realybę, Spiritus kuria Animus, o Animus kuria robotus su kompiuteriniu intelektu. Tai reiškia, kad technologijos būdingos visiems gyliams ir kad tai natūralus olos poreikis – iš inkorporuotos substancijos reprezentacijos kurti techninius raigus, kurie plečia gyvybės veiklos mastus. Nenuostabu ir tai, kad pagrindinis žmonių civilizacijos vystymo tikslas yra kaip tik toks – užimti vis gilesnį hipostratos sluoksnį, ir įvesti į jį žmogaus proto ir valios valdomą dirbtinį pasaulį.
Todėl, manau, kad gyvybės technologijos atsiveria pasiekus RA2 raigo lygį, kuris yra dvasinės būtybės technologijos, turinčios kosminį mastelį, valdo planetines civilizacijas ir turi tarpžvaigždinę imperiją, esanti ta vadinamąja transcendentine civilizacija, kuri kai kuriose religijose vadinama Dangaus karalyste. Galima manyti, kad po mirties žmogus keliauja į šią realybę, kurioje pamato kas yra žmogaus pasaulis iš išorinės perspektyvos ir supranta, kad žmogus yra tik viena iš gilesnės technologijos rūšių, kurios paslaptį jis pamato anapusiniame pasaulyje, kuriame supranta koks buvo gyvenimo principas ir kodėl buvo parinktas vienoks, o ne kitoks scenarijus. Bet kokiu atveju gyvenimas ribotas, laikui praėjus kiekvienas sugrįžta į tikrą anapusinį pasaulį, kuriame įgijęs tikrą savo formą išsivaduoja iš mažosios sievos olos apribojimų. Tačiau kol gyveni, reikia laikytis šio gyvenimo žaidimo taisyklių ir eiti savo gyvenimo keliu akluoju būdu, nežinant viso to prasmės ir tikslo. Kai kam šis pasaulis atsiveria dar esant gyvam, tačiau kadangi tai vidinės patirtys, kurių niekam neįmanoma parodyti, jos lieka individualios, kuriomis niekas nenori tikėti ir šį aukštesnį žinojimą tik išjuokia. Tačiau tai nėra svarbu, nes pasiekus aukštesnį lygį visi šie klausimai išnyksta, nes žmogus įgyja Spiritus galimybes turinčias sumavimo olą, kurioje mato viską savo „akimis“ ir įsitikina, kad ankstesnė Animus ola nebuvo tikras pasaulis, o tik viena iš galimų asmeninių iliuzijų.
Filognozijos pradinė mokykla 