Šis skyrelis skirtas drakono akies temai, turinčiai būti viena pagrindinių, nes tai „vieta“ žmogaus sąmonėje, kuri yra vystoma augant filognozijai. Kaip filognozija apibrėžiama bendriausiame modelyje paaiškinama įvedus skirtumo tarp mažosios ir didžiosios sievos principą, kuris lygties forma atrodo taip: x = DS – MS. Šis x yra nepažinta teritorija, kuri neįeina į sumavimo plotus ir atitinkamai yra „pažinimo meilės“ objektas. Šią lygtį galima išreikšti skaičiais, kad atsiskleistų kiekybinės proporcijos ir būtų pademonstruota koks mažosios sievos mastas ir koks nepažintos realybės gylis. Atitinkamai DS yra 100 proc.; MS standartiškai žymiu kaip 10-20 proc.; ir, galiausiai, x gaunamas kaip 90-80 proc. Kadangi MS yra DS kūrinys, turime logiką DS [MS], kurioje DS = MS (+ x). Didžioji sieva sumatoriuje atsiveria kaip žmogus iš jo vidinės sumavimo erdvės ir kaip aplinkinis pasaulis, sudarantis veiklos areną ir aplinką. Pasaulis mažojoje sievoje pažįstamas iš išorės, kaip paviršinio objektiškumo atvertis, o žmogaus sumatai rodo realybės gelmę, kurioje pasirodo substanciškumas susijęs su gyvybės vidine esme. Gyvybės substancijos sumavimas iš vidinės jos esmės parodo, kad materija ne tokia, kokia ji pasirodo išoriniuose paviršiuose, bet turi vidinę kokybę, leidžiančią daryti prielaidą, kad realybė savo vidinėje šerdyje gyva ir psichinė. Kitaip sakant šios nuostatos rodo panvitalizmą ir panpsichizmą. Iš dalies tai gali būti iliuzija, nes vidinėje sumatoriaus erčioje sumuojama speciali substancijos vieta, kuri turi gyvos substancijos kokybę, tačiau ji apribota tik žmogaus masteliu, todėl iškreipia realybės prigimties vertinimą. Bet kokiu atveju, ši vidinė patirtis rodo, kad galima susieti materiją į tokius junginius, kuriuose ji įgyja gyvybinės ir psichinės substancijos pobūdį.
Kyla klausimas, kaip užpildomas informacija šis x, kuris filognozijoje pavirsta į drakono akį, žymimą DA. Kadangi mažoji sieva yra vidinė žmogaus ola, į kurią įtraukinėjama informacija, pirmiausiai reikia turėti priemonę, kuria ši informacija išreiškiama. Akivaizdu, kad ši priemonė yra kalba. Kadangi ji turi dvilypį pobūdį, išraiškos priemones ir referentus – iš žmogaus vidaus ateina ženklai, o iš išorės – informacija, kuri kalboje susijungia į vieną ir sukuria terpę, vadinamą žinojimo vieta. Tai ne bet koks padrikas informacijos žinojimas, bet išorinės realybės interpretacija, kaip ji pasirodo iš vidinės žmogaus erčios, kurios paviršiuose išnyra transcendentiniai objektai, kuriais pirmiausiai yra pats žmogus, o paskui – jo daiktiškoji aplinka. Ši vieta vadinama gnostine sinteze, kurios lygis priklauso nuo to, kiek išsivysčiusi didžiosios sievos interpretacija, kiek ji atverta ir pažinta daugiau negu minėti 10-20 proc. vidinės erčios. Mažojoje sievoje pagrindinis sumavimo principas dalyvaujantis gnostinėje sintezėje yra B sumatai, kurie generuoja ir apdoroja rišlio informaciją, esančią visa yra x erdve, žmogaus užpildoma su savo protinėmis projekcijomis. Taip pat, maginėje ir ritualinėje psichodelinėje būsenoje reikšmę įgyja C sumatai, kurie reikalingi suteikti suvokimui reikalingų kokybių, kurias būtų galima interpretuoti kaip ryšį su anapusinę realybę, kuriame atsiveria pasaulio gelmė, suteikianti išskirtinį žinojimą arba galią veikti pasaulio įvykius ir situacijas. Todėl žmonijos istorijos eigoje išskiriamos drakono akies formos, turinčios tokią struktūrą:
A. Įasmeninta transcendencija:
DA1 [MS-B-C-R] – maginis mitas;
DA2 [MS-B-C-R] – mitinė kosmologija;
DA3 [MS-B-C-R] – herojinis mitas;
B. Nuasmeninta transcendencija:
DA4 [MS-B-R] – ontologija;
DA5 [MS-B-R] – technologija;
DA6 [MS-B-R] – holoplastinė sintezė.
Matome, kad mažojoje sievoje išsiskiria du sugebėjimai, kurie „formulėje“ žymimi B ir R, kuriuos paaiškinsiu plačiau. B tai sumatų kompleksas, kuris suvokiamas vidinio homunkulo galvos viduje, po kaukolės skliautu, arčiau prie kaktos ir akių. Tai nėra vientisa struktūra, kurią būtų galima vadinti mintimis ir mąstymu, nes ši galia – daug platesnė ir ją sudaro atminties sugebėjimas, racionalaus mąstymo pavidalai bei vaizduotės vaizdiniai. Taip pat ši vieta susijusi su pirmykštės kalbos struktūra, kuri prote veikia iki komunikacinės jos formos susijusios su gerkle ir burna. Grubiai tariant, tai idėjų ir konceptų terpė, iš kurios paskui turintys perkeliamas į komunikacinį srautą, kaip pasakojimas arba istorija. Šios galios paskirtis – vykdyti analizę ir sintezę, kurti teorijas, interpretacijas ir t. t. Toliau eina R darinys, kuris yra vadinamoji informacija, kurioje dėmenys ateina iš vidaus, iš proto arba kalbos srities, kuriose sukauptos ženklinimo priemonės ir iš išorinės srities, kurioje atveriamas pasaulis, sukuriantis pasakojimui turinį, išreiškiamą protinio ženklinimo metodais, įvedant į vidinę erčią vadinamąją gnostinę sintezę, esančią pasaulio interpretacija arba teorija, rodančią kaip žmogus supranta vidinėje olos dalyje atsiveriančią išorinę realybę. Prie to dar galima pridurti vadinamuosius C sumatus, reiškiančius būsenas, jausmus, emocijas, kurie įeina į rišlio kompoziciją kaip specifinė priemonė, reikalinga atverti realybės gelmę, užmegzti su ją ryšį, komunikuoti. Iš išorės tai teatrališki afektai, reikalingi sukurti psichologiniam įspūdžiui, paveikti ceremonijoje dalyvaujančius žiūrovus.
Šį minėtą x atverti daugiau priemonių vidinėje erčioje nėra, nes kiti sumatai ženklina žmogiškosios substancijos vidines būsenas, o išorinio sumavimo priemonė turi aiškiai įrėmintą vaizdavimo arsenalą, kuris natūraliais būdais neišplečiamas, o jeigu ir įmanomas papildomas vizualizavimas, tai jis arba techninis, arba haliucinacijos, kurios rodo regos analizatoriaus sutrikimą. Galimas ir kitoks D sumato išplėtimas, pridedant B priemonėmis sukurtus supratimo ir vizualizavimo priedėlius, kurie jau ateina iš giluminio mąstymo ir yra gelminės savasties kalbėjimas žmogui apie tai, kas matoma regimoje realybėje. Kiti sumatai yra A ir E, atitinkantys asmens tapatybės ir kūno psichofizinių pojūčių kompleksus, su kuriais išorė jau neatveriama, tai daugiau vidinių būsenų ir pojūčių ženklinimo sistema, kuri nesusijusi su realybės prigimtimi, o yra gyvybės „technologijos“ parametrų vizualizavimas sumatoriuje, turintis tik individualią reikšmę. Mažojoje sievoje transcendentinio x atverčiai labiausiai pasitarnauja F sumavimo sistema, kuri susijusi su komunikacine kalbos forma, reikalinga suišorinti vidines transcendencijos interpretavimo formas ir suteikti joms išbaigtą teorinį modelį.
Anapus vidinės olos esantis pasaulis yra savotiškas priešingas polis, kuris yra didelėje nepusiausviroje su vidiniu žmogiškumu, kuri išlyginama kuriant teorinius kosmoso modelius, turinčius paaiškinti, kas yra žmogus ir kas yra pasaulis, taip sukuriant civilizacinį psichovektorių, vadinamą drakono akimi, padedančia žmogui orientuotis būtyje, kurti sąveikos su ja formas. Šis priešingas polius suvokiamas kaip įasmenintas arba nuasmenintas, turint religinį arba bedievį santyki su pasauliu, nuo kurio priklauso koks moralinis požiūris į žmogaus pasaulio plėtrą, koks požiūris į materijos pavergimą, kuri gali būti suprantama kaip „niekieno nuosavybė“ arba kaip Dievo pasaulis. Gali atrodyti, kad filognozijos tikslas – siekti maksimalaus drakono akies atsivėrimo, kurioje būtų matoma holoplastinė realybė. Tačiau klausimas, ar tai įmanoma paprastosios sievos priemonėmis, kuri turi ribotą anapusybės atverties arsenalą. Tai pirmiausiai yra bendroji sumavimo gaublė, kuri vadinama dvasine sietuva ir įvairios įstatymo formos, kurios įeina į pasaulio ir žmogaus substancijų introjekciją. Žmogaus ola apribota šiomis priemonėmis ir norint jas išplėsti, reikia naujos genetikos žmogaus arba technologinių sąmonės papildinių. Šiuo metu dominuoja DA5 [MS-B-R] struktūra, kuri būdinga mokslinei civilizacijai. Filognozija turi apimti visas drakono akies formas, ir būti peržengiančia į DA6 teorija, kurios išvystyto modelio koncepcija yra sątvarologijos uždavinys.
Drakono akies filognozijoje vystymąsi galima vadinti kompensacijos mechanizmu, išlyginančiu pusiausvyros stoką. Tačiau žmogui nepalanki nepusiausvyra ilgainiui virsta transcendencijai nepalankia nepusiausvyra, kuriai išlyginti reikalinga sąžininga priešingo poliaus žmogaus atžvilgiu interpretacija, kuri reikalinga tam, kad anapusybė nebūtų įniekinta be galo išaukštinant žmogų.
Filognozijos pradinė mokykla 