Pagrindinė filognozijos problema yra ieškoti drakono akies vystymo būdų, kuri yra svarbiausia rišlio, įforminančio Žemės civilizaciją žmonių sąmonėse, kūrimo priemonė. Kuo labiau išsivysčiusi drakono akis, tuo tobulesnis rišlys, tuo labiau jis įsiskverbęs į metafizinę gelmę, kurios paslapčių atskleidimas – labiausiai trokštamas civilizacijos tikslas. Taip rišlio vietą užima vadinamasis X, kuris yra tas skirtumas, nežinomasis, atsirandantis lyginant mažąją sievą su didžiąją. Kadangi žmogaus ola daug kartų mažesnė už dieviškos sievos transcendenciją, tarp jų atsiranda pusiausvyros pažeidimas, kuris lyginamas metafiziniu polinkiu. Formulėje tai atrodo taip:

MS + X = DS.

Kadangi atvirą dalį pažinti lengviausia, užtenka paprasčiausiai ją aprašyti, pagrindinis uždavinys suprasti tai, kas nematoma, kas užverta, šį proto darbą vadinant metafizika. Kadangi, kaip sakiau, X sutampa su R, pastarajam vystantis, jis vis labiau artėja prie nematomos dalies aprėpties, kuri pažįstama vis geriau, šį pažinimą paverčiant civilizacinio lygio žinojimu, kurio priemonėmis ugdoma visa žmonija. Kaip šį darbą pavyksta padaryti priklauso  nuo drakono akies, kurios pilna formulė yra tokia:

DA (MS – R – DS).

Ši struktūra reiškia, kad R yra MS-DS sintezė, kuri priklauso nuo to, kaip dėmenys išskaidomi ir kokie konkretūs kiekvieno elemento konkretūs sugebėjimai. Kadangi žmogus geriausiai pažįsta save, jis šią sintezę vykdo technikomis, paimtomis iš žmogaus dalies, kuri yra subjektyvioji mažosios sievos struktūra, sudaryta iš penkių elementų, kurie per visą istoriją įvairiais būdais buvo naudojami DA auginimui. Tai yra protas (B), būsenos (C), asmenybė (A), kūnas (E) ir kalba (F). Svarbiausia priemonė, žinoma, visais laikais buvo protas, kuris labiausiai vystėsi filosofiniuose apmąstymuose, tačiau be jo buvo ir įvairių kitų „metodikų“, kurios buvo naudojamos DA akies tobulinimui. Pirmiausiai, siekiant tam tikros specifinės jausenos ar būsenos, atliekant įvairius veiksmus joms sukelti, kaip haliucinogenai, kvėpavimas, šokis ir pan. Taip pat žinomos fizinės praktikos kaip pasninkas, lytinis susilaikymas, asketizmas, kuris, buvo tikima, irgi pagerina žmogaus pažinimo sugebėjimus. Dar vienas būdas, susijęs su savo asmenybe ir charakterių, buvo savo EGO išsižadėjimas, norų suvaldymas, asmens patraukimas, kuris trukdo susitikti su transcendencija arba neleidžia sukurti jos atvėrimui reikalingą būseną. Ir paskutinė priemonė yra kalbos valdymas, kuri, viena vertus, laikyta pagrindiniu atvėrimo ir apreiškimo priemone, tačiau manoma, kad norint pasiekti pirmapradį santykį kalbos sluoksnį reikia nuvalyti nuo tikrovės, kad atsivertų bežodis daiktiškumas, kurio regėjimas yra drakono akies autentiško formavimo priemonė.

Kita dalis, kuri mažojoje sievoje atstovauja DS yra D sumatų kompleksai, kurių visuma sudaro sątvaro nežmogišką dalį ir žymi regimą bei neregimą daiktiškumą, kuris yra gyvybės pagrindas. Jo atžvilgiu būta įvairių nuostatų, teigiant, kad empirinė patirtis – geriausias kelias į tikrą žinojimą, tuo tarpu kitos mokyklos moko, kad tikrą žinojimą galima įgyti tik nusisukant nuo D, nuo materialistinio jusliškumo, nes jis yra iliuzija, storu sluoksniu uždengianti tikrą pasaulį, esantį anapus žmogaus olos, kurį pažįstant formuojamas civilizacinis žinojimas, apibrėžiantis santykį su savimi ir realybe, nukreipiantis žmonijos psichovektorių anapus žmogaus, į tikrovę. Nusisukimas nuo D gali būti į žmogų, bet jį peržengiant ir pakylant į dvasinį transcendentalumą arba į daiktą, bet jį peržengiant į materialią transcendenciją. Kaip žinome iš mokslo, transcendentinė DS dalis interpretuojama kaip materialių klodų sankaupa, iš kurių išsivysto gyvybė, apgyvendinanti aplink žvaigždę skriejančias planetas, kokių pilna galaktika užimta įvairių gyvūnų rūšių. Todėl atverti DS substancijas ir išreikšti jas MS formomis yra pagrindinė R vystymo priemonė, kurio mastas priklauso nuo to, kokio kalibro rūšyje yra drakono akis. Kaip žinia, ji gali būti gyvūninė, žmogiška ir dieviška, priklausomai nuo to, koks atveriamas gylis ir iš jo kylantis metafizinių technologijų pažangumas.

Be išvardintų priemonių ką nors naujo surasti vidinėje žmogaus oloje neįmanoma. Tad kiek žmogus yra pasiekęs šį maksimalų lygį, leidžiantį pasaulį aiškinti moksliniu būdu, tiek jis kartoja tas pačias pažinimo taktikas, kurios kiekvienoje naujoje kartoje atnaujinamos, pakartojant tą patį arba atrandant ką nors naujo, priklausomai nuo to, kokios tos kartos genetinės galimybės. Istorijoje žinomi sėkmingų kartų atvejai, kai civilizacija planetoje suklesti, daro proveržį ir būna periodai, kai vyrauja nuosmukis, nes neatsiranda dvasios galiūnų, kurie sugebėtų bendruomenes išvesti iš tamsos ir klystkelių. Manau, kad šis darbas geriausiai sekasi filosofams, kurie tiria save ir aplinką, apmąsto vadinamąją savo istorinio laikotarpio laiko dvasią, išryškina pagrindines jos formas, taip sukuriant individualų rišlį, turintį visuotinę reikšmę, kurio idėjos įvedamos į centrinę civilizacijos doktriną, sudaro centrinės kosmologijos teorinį pamatą. Taip gauname asmeninės kūrybos suformuotas asmenines informacijos struktūras, kurios paskui, apžvelgus didesnę teritoriją, klasifikuojamos, tipologizuojamos ir grupuojamos, atrandant daug bendrų bruožų turinčias mokyklas, kurios vysto savo stiliaus teorinį modelį, esantį individualia MS-DS sinteze. Toks yra I. Kanto, M. Heideggerio, A. Šliogerio rišlys, kurį sudaro visa šių filosofų bibliografija, kaip jų asmeninio proto atspindys ir projekcija.

Heidegger (MS – R(H) – DS)

Šliogeris (MS – R(Š) – DS)

Mockus (MS – R(M) – DS)

Kiekvienas iš šių filosofų turi savo individualią drakono akį, kuri sutampa su jų sąmone, kuri yra ne haidegerija, ne šliogerija, ne Deutschland, ne Lietuva, bet šviesos arka, kurioje nuimtos visos kultūrinės ir asmeninės informacinės nuosėdos ir stebimas bei apmąstomas natūralus, autentiškas žmogiškumas, kuris yra, kaip I. Kanto kritikose, grynos apriorinės substancijos formos, be aposteriorinių patirties informacijų.

Tiriant filosofus, žiūrimas jų individualus kelias, jų raida link savęs, „tampant tuo, kuo esi“; tada jie gretinami vienas su kitu, stengiantis apimti kuo didesnį skaičių filosofų, sugrupuojant juos į mokyklas, kryptis, judėjimus ir pan. Šitaip žiūrint galima matyti, kiek jie ima idėjas iš pirmapradės savo žmogaus olos realybės, o kiek vienas iš kito, kuriant iš realaus patyrimo arba horizontaliai tiriant didelius plotus šaltinių. Pirmas variantas, žinoma, palankesnis filosofijai, nes rodo autentišką filosofo egzistencijos atspindį, o šaltinių ir apskritai paveldo tyrimas yra „mokslas“, kurį vykdo filosofiją tvarkantys paveldo arba kultūros „darbininkai“. Tačiau tikro filosofo atsiradimas – ne toks dažnas atvejis, nes tam reikia kad MS-DS sintezė turėtų įdomių atradimų, nes pirmykščiai laikai, kai bet kokia idėja atrodė genialiu proveržiu, bet tik todėl, kad žmogus buvo gyvūno lygio ir teorinis mąstymas buvo naujiena, seniai praėjo. Tačiau per ilgus tūkstantmečius prisikaupė daug kultūrinių artefaktų, kuriose kartojasi tos pačios idėjos, tad siekiama, kad teorijos būtų kuriamos tik turint išskirtinių sugebėjimų, kurie leidžia savo ontologinėje hologramoje pamatyti ką nors naujo.

Kita vertus, reikalingas ir perrašymas, nes kiekviena karta turi savo unikalią pasaulėžiūra ir stilių, savo „žargoną“ ir nori pagrindines filosofines koncepcijas turėti išreikštas savo kalba. Tačiau su tuo neturi būti persistengiama, nes viską perrašinėti nepridedant nieko naujo – neturi prasmės. Šioje vietoje verta paklausti, ką reiškia žodis „genijus“, kaip genialumas turi būti vertinamas? Ar vien tai, kad visą savo egzistenciją paverti mąstymo ir rašymo objektu, tačiau pamatai ir įžodini tik tiek, kiek galėtų įžodinti kiekvienas savo asmeninę olą turintis žmogus, pakankama genialumo sąlyga? Manau, čia neprisideda nė naujos kalbinės formulės, savo olos įženklinimas ir kodifikavimas, kūrybinės kosmologijos, bandančios atverti transcendenciją. Tikras genialumas MS-DS sintezėje pasiekiama ne be galo pučiant R burbulą atitrūkusį nuo tikrovės ir realios patirties, bet proveržiai X = R kryptyje, kurie paskui išreiškiami technologijomis ir veiklos masto augimu. Kitas variantas, R valymas bei X užmiršimas, siekiant apriboti žmonijos veiklos mastą, gali pasitarnauti tik kaip žmonijos valdymo bei kontrolės instrumentas, bet ne „genialus“ atradimas.

• dievo bažnyčia