Laukinė būklė yra prigimtinė žmogaus būklė, kurioje jis egzistuoja tokiu principu, kokiu jį sukūrė gamta, tuo tarpu visos kitos jo išsivystymo pakopos jau yra nutolimas nuo gyvūninės egzistencijos. Laukinis žmogus, pilnai išsaugojęs savo natūralumą yra Dievo bažnyčia, apie kurią rašau savo knygose, spręsdamas klausimą, ar šis kelias žmonijai priimtinas, ar ne. Priešingas polius yra dirbtinė būklė, kurioje biosfera pakeičiama technosfera, o žmogaus kūno ar sąmonės galimybės išplečiamos technologijomis. Ši realybė sukuriama žmogaus proto, techninėje sintezėje, kuri vis labiau perdaro natūralų pasaulį, pakeisdama jį nauja, nuo Dievo nutolusia versija. Toks kelias įvardijamas kaip Šėtono bažnyčia, kurioje dirbtinumas nugali natūralumą ir žmogaus pasaulis iš Dievo kūrinio paverčiamas žmogaus kūriniu. Šioje dichotomijoje, atrodo, kad laukinė žmonija – netinkamas kelias, nes toks gyvenimas per daug sunkus ir varganas, tačiau kita vertus, išliekama tuose rėmuose, kuriuos žmogui nubrėžė natūrali gamta; tuo tarpu šių rėmų peržengimas gali būti labai pavojingas, vedantis į susinaikinimą, net jeigu pradinėse stadijose tai gali būti sunkiai pamatoma, nes jos dar nepavojingos ir duoda daug naudos lengvinant žmogaus gyvenimą. Todėl remiantis Aristotelio aukso taisykle, galima sakyti, kad kraštutinumai – klaida, o vidurio kelias – teisingiausias.

Šiame skyrelyje mane domina „blogasis“ kraštutinumas, kuris yra maksimali Šėtono bažnyčia, kuri žmoniją veda į maksimalų dirbtinumą, įvykdomą per visuotinį planetos technologizavimą, kuriame sunaikinama beveik visa natūrali realybė ir sukuriamas kiborgizuotas žmogus bei gamta, o galiausiai ir dirbtinė gyvybė, turinti dirbtinę sąmonę. Tai gali atrodyti tolima perspektyva, tačiau vystantis mokslui neišvengiamai bus pasiekti sąmonę kuriantys klodai, kuriuos įvaldžius bus galima technologijas sujungti su dirbtiniu sumatoriumi ir jas padaryti „gyvas“. Maksimalus Dievo išstūmimas atitinka Šėtono sukilimo archetipą, tik, skirtingai negu krikščioniškame mite, čia prieš Dievą sukyla žmogus, jį nuverčia ir užima jo kosminį sostą. Šio kelio pradžia yra filosofijos civilizacija, kuri įvykdo revoliuciją Vakarų civilizacijoje ir galiausiai pavirsta į mokslą, kurio tikslas – realybės pažinimas ir pilnas jos užkariavimas, pakeičiant tik magijos arba garbinimo istorines epochas. Imant sątvarologinę perspektyvą, joje tarp objektinės ir subjektinės dalies yra galimi trys santykio tipai: religinė stadija yra tarnavimo, filosofinė – bendravimo arba pusiausvyros, ir mokslinė – viešpatavimo. Šėtono bažnyčia savo maksimalioje versijoje yra F. Nietzsche‘ės aprašyta „valia viešpatauti“, kurios pagrindinis siekinys – žmogų padaryti kosmoso valdovu, išstumiant visus tikrus ar sufantazuotus konkurentus.

Kokių sąlygų tokiam civilizacijos išplėtojimui reikia – paaiškinama inversijos ir eksversijos sąvokose, kur pirmas terminas reiškia visos visatos perkėlimą į sumatoriaus realybę informacinėje sintezėje, kurioje yra maksimalus mastas ir holoplastinis atitikimas; o antras terminas yra žmogaus idėjų įvedimas į anapusinį pasaulį techninėje sintezėje, kurioje maksimalus žinojimas pervedamas į maksimalų inžinerinį išradingumą, kuriant kosminę technosferą. Šiame procese yra tokie parametrai: maksimalus žinojimas, maksimalus atitikimas informacinėje sintezėje, kuris pavirsta į maksimalaus masto technologijas techninėje sintezėje. Pirmas etapas yra tarsi koks realybės įkvėpimas į vidinę žmogaus olą, o antras – iškvėpimas kaip dirbtinės realybės, kuri sukuriama vidinės objekto-subjekto antitezės sintezėje. Šėtono civilizacijos raida priklauso nuo to, kokio lygio turimas sumatorius, koks sumanumas, nuo kurio priklauso istorinis technologijų vystymosi greitis ir laikas, kuris reikalingas pilnam dirbtinės civilizacijos išsivystymui iki visatinio lygio. Dar kitaip šis civilizacijos kelias vadinamas Baltojo drakono civilizacija, kuri pilnai atidengia metafizinę substanciją ir padaro ją prieinamą technologinėms manipuliacijoms.

Šią formulę supaprastintu būdu galima pavaizduoti taip:

SR (inversija, eksversija) – PK – HR

SR – sumatoriaus realybė;

PK – pirmapradis kūnas;

HR – holoplastinė realybė.

Sumatoriaus realybė yra vidinė ola, į kurią įtraukiama ir kuriama informacija, o pirmapradis kūnas atsakingas už informacijos surinkimą ir jos pavertimą technine manipuliacija išorinėje olos dalyje, kurioje egzistuoja anapus suvokimo esanti metafizinė substancija. Nuo PK išsivystymo priklauso gyvybės rangas, kurį apibrėžia tai, kiek transcendencijos „šviesų“ ji sugeba surinkti savo ontologinėje hologramoje, kurios yra visų techninių manipuliacijų vidinė prielaida. Tai, kas anapus olos – sunkiai sutechninama, o tai, kas yra olos viduje sutechninama tuo lengviau, kuo didesnis gyvūno protas, gebantis savo racionaliose fantazijose sukurti dirbtinius, aplinkoje neegzistuojančius daiktus.

Šis procesas pirmus proveržius padaro atsiradus mokslui, kurio pagrindas yra matematika. Bent jau pradinėse stadijos nuo matematinių sugebėjimų priklausys informacinės sintezės mastas, kurioje ji bus pagrindinis realybės aprašymo žemėlapis. Pirmoje fazėje vystosi sumatoriaus matematika, kuri turi dvi formas: idealių dydžių matematika ir realių dydžių matematika, kurios iš pradžių vystosi atskirai, bet paskui įvyksta sintezė, kurios rezultatas – fizikinė mechanika. Kitas etapas yra sumatoriaus mechanikos perkėlimas į holoplastinės realybės mechaniką, kurioje atidengiama visa realybė, nuo mikroninio iki makroninio lygio, taip sukuriant holoplastinę baltojo drakono matematiką, kurioje naudojamas kontinuumas, pilnai atitinkantis anapusinę realybę. Kitaip sakant, galutinė visatinė realybės teorija, mano manymu, turi būti išreiškiama holoplastine matematika, kurios kontinuumas jau ne idealių dydžių, bet realių, pilnai atitinkančių transcendentinį pasaulį. Idealių dydžių matematika dar nežino realaus kontinuumo struktūrų, tad ši matematika sugeba aprašyti tik „grynojo proto“ dėsnius, kurie daug kur neatitinka transcendentinio pasaulio. Tačiau kai matematika tampa eksperimentinė ir remiasi tikrovės tyrimais, o ne abstrakčiu protu, ji vis labiau pradeda artėti prie realaus pasaulio, ir iš teorinės matematikos pavirsta fizika.

Kaip jau sakiau šis procesas gali būti lėtas arba greitas, priklausomai nuo to, kiek pirmapradis kūnas surenka šviesų ir koks yra teorinis ir praktinis gyvūno sumanumas. Jeigu sumanumas didelis, procesui gali užtekti kokių šimto tūkstančių metų, jeigu mažas – gali neužtekti milijonų metų. Taip pat, kadangi tai kolektyvinis darbas, vieno žmogaus gyvenime didelių proveržių padaryti beveik neįmanoma, todėl individuali motyvacija gali būti ribota. Todėl kiek į šį procesą investuojama priklauso nuo civilizacinio lygio organizavimo ir į projektą investuojamų lėšų. Šioje vietoje tenka rinktis, ar norime begalinės technologijų pažangos, išduodant natūralų žmogų ir Dievo karalystę. Individualiu požiūriu, ypač kai nedidelis proto sumanumas, Dievo bažnyčia gali atrodyti geresnis variantas, o technologinis – geresnis žiūrint iš kolektyvo ir jį valdančio elito perspektyvos. Tačiau šis variantas pavojingas tuo, kad gresia gyvybės sunaikinimu, kurios optimizavimas neišvengiamai pasieks ribą ir bus ieškoma sprendimų, kuo pakeisti netobulus žmones. Tai būtų technogyvūnai, kurie konkurencingi jiems taps pasiekus pakankamą hipostratos gylį ir sugebant pamėgdžioti svarbiausius natūralaus gyvūno parametrus jau techninėse jo versijose. Todėl, norint nesunaikinti žmonių rūšies, reikia elitą atidžiai stebėti ir kontroliuoti, nes jie į šį klausimą žiūri tik egoistiniu žvilgsniu ir galvoja tik apie savo asmeninį susidievinimą, net jeigu tam reikėtų paaukoti visą žmoniją ir gyvybę. Kita vertus – tai kraštutinės vystymosi fazės, o tarpiniai etapai, gali atrodyti daug patrauklesni, ypač pradžioje ir kelio viduryje. Todėl kaip šis procesas atrodo priklauso nuo to, iš kokios jo vietos žiūrima, kokios atsiveria galimybės ir kokiais moraliniais principais vadovaujamasi.

• Šėtono bažnyčia