Šiame tekste panagrinėsiu temą, kurios filognozijos kontekste dar beveik nenagrinėjau, tačiau ji yra viena iš šio darbo priežasčių, paskatinusių mane imtis žmogaus ir technikos santykio tyrimų. Pirmiausiai norėjau teorinio klausimo išskleidimo, ir tik parengęs idėjinę dirvą, galiu imtis praktinio klausimo analizės. Šis klausimas yra psichotroninis pjudymas, naudojant smegenų technologijas, kuriose mokslo pažanga pritaikoma ne žmogaus labui, bet prieš žmogų. Psichotroniniais prietaisais užgrobti žmonės vadinami „taikiniais“, angliškai targeted individuals. Lietuviškos kilmės terminas neegzistuoja, nes Lietuva ne tokia didelė ir joje nėra tokio aktyvizmo masto, koks yra užsienio šalyse, ypač anglakalbėse. Bendrinis žodis būtų psichotroninio persekiojimo aukos (PPA) – pavadinimas gremėzdiškas ir nepatogus, daugiau tinkamas rašytinei negu šnekamajai kalbai. Todėl galėtų atrodyti, kad tema ne tokia aktuali, tačiau pagal savo padėtį žinau, kad problema egzistuoja ir ganėti plataus masto. Kiti žmonės gali būti priremti, prievarta užverbuoti arba nepakankamai išmanantys temą, kad galėtų teikti patarimus ir paaiškinimus kitiems žmonėms.
Kas yra PPA suprasti nesunku – tai persekiojami žmonės, prieš kurios naudojamos specialios smegenų priemonės sukelti įvairiems efektams ir iliuzijoms, kitaip sakant dezorientuoti. Gali atrodyti daug svarbiau, kas tie žmonės, kurie organizuoja tokius susidorojimus. Angliškai jie vadinami perps – žodis reiškiantis „nusikaltėliai“. Remiantis mano surinktais duomenimis, tai šešėlinės ir mafijinės valstybės struktūros, kuriose susiję daug institucijų, viena kitai darančių stogus ir iš įvairių vietų padedančios vykdyti operacijas. Dažniausiai jos apiforminamos kai operatyvinės, naudojant specialią nelegalią techniką, kuri smegenyse kuria sutrikimus, kurių pagrindu paskui teisėsauga arba psichiatrija vykdo iš išorės „teisėtais“ atrodančius veiksmus. Kitaip sakant visose valstybėse yra nelegalios operatyvinės grupuotės, kurios užgrobinėja žmones ir panaudoja juos įvairioms operacijos ir panašiems tikslams. Todėl galima daryti išvadą, kad šios „juodosios brigados“ išsivystė iš specialiųjų tarnybų ir kariuomenės.
Perpų tinklai veikia kaip žmonių internetai, kurie sudaryti iš civilių gyventojų, kurie aplinkoje sukuria teritorinę struktūrą, vadinamą kolektyviniu žudiku, kurio tikslas – stebėti, rinkti informaciją, reketuoti, sabotuoti gyvenimą, apdovanoti įvairiais psichologiniais ir socialiniais krūviais, panaudojant slaptą smegenų technologiją. Šis spaudimas vykdomas namie, darbe ir viešose vietose, rodant kad žmogus kažkokios grupuotės sekamas, sukuriant daug socialinių ir psichologinių nepatogumų, kurie trukdo gyventi, vystyti karjerą, siekti gerovės ir laimės. Dažnai PPA nesupranta, kodėl ji tapo kolektyvinio žudiko taikiniu, nes gyvenime nėra jokių aiškių priežasčių ir atrodo, kad užpuolimas neturi jokio paaiškinimo, išskyrus netinkamo laiko ir netinkamos vietos. Kadangi tokioms grupuotėms reikalingas pragyvenimas, jiems reikalingi pinigai, kuriuos jie atima, patys uždirba arba gauna kaip atlygį iš užsakovų. Todėl tapus taikiniu reikia pasirūpinti savo turtu, kad jis nebūtų „išgarintas“, panaudojant specialią špioninę įrangą.
Kolektyvinsi žudikas stengiasi būti neįrodomu, todėl visada siekia likti už hrizonto, naudoja mikroveikų ir mikrovaidmenų metodą. Krūviai daromi smulkiais veiksmais, kad jų nebūtų įmanoma susieti į stambų nusikaltimą ir įrodyti, o kiekvienas kolektyvinio žudiko agentas turi tik minimalų vaidmenį, už kurį turi negrėsti jokia baudžiamoji atsakomybė. Taip žmogus spaudžiamas ilgą laiką neįrodomu būdu ir atrodo, kad gyvenime pats smunka ir degraduoja, sukuriant vadinamąją nevykėlio, „lūzerio“ matricą. Tada plaunama galva, siekiant supainioti ir paversti paklusniu įsakymų vykdytoju, kad būtų galima įrėminti kokiame nors įvykyje ar operacijoje ir suduoti „teisėtą smūgį“. Pavyzdžiui, kuriama leidžiamu zonų, leidžiamo laiko režimo iliuzija, paskui duodamos „vaikščiojimo“ užduotys, kol taikinys sukuriamas kaip įvykdęs nusikaltimą „patsy“, arba atpirkimo ožio, metodu. Toks principas sėkmingas būna ne visada, tad kad kolektyvinis žudikas nepralaimėtų, pradeda naudoti begalinio smegenų plovimo taktiką, nes neįvykdžius užduočių, negaunami pinigai ir neuždirbama pragyvenimui.
Gali kilti klausimas, kaip šis kolektyvinis žudikas gali beveik atvirai veikti valstybės institucijose ir būti nesugaunamas, kontroliuojant beveik visą visuomenę, kuri neranda priemonių pasipriešinti. Tam reikia žinoti kaip veikia tikrovės iliuzijos žmonių sąmonėse. Yra trys vietos, iš kurių galima šią iliuziją generuoti: išorinis pasaulis, faktiniai įvykiai; minčių pasaulis, mąstymas ir fantazijos; šneka, iš žodžių kuriamas diskursas ir naratyvai. Tai reiškia, kad tikrovė savo sąmonėje kuriama akimis, mintimis ir ausimis. Pagrindinis realaus kolektyvinio žudiko maskavimo metodas yra diskursas, kuris iš žodžių kuria norimą realybę ir su ja uždengia bei įrėmina negražią anapusinę realybę, kuri yra nepriklausanti nuo žmogaus norų. Taip gali būti propaguojamas liberalizmas, pažanga arba nacionalizmas, patriotizmas, tačiau realūs veiklos metodai yra kolektyvinis žudikas, kuris įvairiems tikslams išsirenka taikinius ir juos apdovanoja socialiniais ir psichologiniais krūviais, kad išmuštų gyvenimą iš normalaus ritmo, sukuriant persekiojimo aukos būsenas, neleidžiant rūpintis savo gyvenimo planais. Taip mikrovaidmenų ir mikroveikų metodų gali kurti nusikaltėlio, iškrypėlio diskursus, su kuriais sugadina reputaciją, žemina orumą, šmeižia. Tikslas yra provokuoti reakcijas, kurios vaizduojamos kaip neturinčios realios priežasties, o žmogui esą tik „vaidenasi“. Tada įvyksta operatyvininkai arba psichiatrai, žmogus savo statuse visuomenėje smunka keliais laipteliais, kol pasiekia visišką dugną, jeigu neturi protingos pasipriešinimo strategijos.
Ir paskutinis klausimas – kaip ši problema susijusi su filognozijos projektu. Pirmiausia tuo, kad persekiojimas nėra vien primityvus išorinis sekimas ir chuliganizmas: prieš žmogų panaudojami specialūs smegenų prietaisai, su kuriais stebimos mintys ir jausmai, renkama informacija, naudojamas būsenų psichotronikos sadizmas, sutrikdomos funkcijos ir žudoma neįrodomu žudymu, prisidengiant avarijomis ir medicininėmis priežastimis. Tai reiškia, kad čia reikia svarstyti apie neetišką mokslo ir technologijų panaudojimą, o tai yra filosofijos klausimas. Kitas tikslas yra paaiškinti kaip šios technologijos veikia, kokius poveikius sukuria, surasti priemonių kaip jas pagauti ir įrodyti. Tam reikia žinoti, kas yra žmogus, kokia jo sandara, kokios poveikio vietos, kodėl nebūna išorinių technologijų įvedimo žymių ir t.t. Ir galutinis klausimas yra kur juda civilizacija, pamynusi etikos normas ir moralę, ar jos nelaukia susinaikinimas, kuriant santvarką, kuri negerbia žmogaus ir gyvybės. Technologinio pragaro žemėje santvarka mano knygose vadinama Šėtono bažnyčia, kurioje pažeidžiama natūrali tvarka, kuriama tik nuo valdžioje esančio žmogaus kaprizų priklausianti gyvenama aplinka, neatitinkanti natūralių žmogaus polinkių. Natūrali gamta žmogų sukūrė kaip laisvą, dvasinę būtybę, kuri sugeba apriboti savo grobuonišką prigimtį, tam kad būtų pagerinta gyvenimo kokybė ir gyvybė klestėtų, o ne merdėtų technologiniame pragare.
Kol kas priemonių kaip išsigelbėti PPA nesuradau, nors surinkau nemažai duomenų apie prieš taikinius naudojamus metodus. Manau, kad šios informacijos jau pakanka, kad žinojimo platinimu būtų palengvintas kenčiančių aukų gyvenimas. Tam reikia skaityti filognozijos pradmenų vadovėlius, kuriuose paaiškinama žmogaus ir civilizacijos sandara, kaip atsiranda iliuzijos, kaip išvengti neadekvačių veiksmų ir perdėto emocionalumo, kokie preliminariniai technologinių smegenų aparatų veikimo principai ir pan. Daug tokios informacijos neformaliuose judėjimuose, ezoterinėse teorijose, dvasinių praktikų sistemose, kurias žinant galima veiksmingai gintis nuo agresorių, net jeigu perpai pavirsta „ateiviais“, „demonais“, „velniais“, magais ir pan. Tai nėra tikras pasaulis, greičiau psichotroninio teroro epidemijos mitologizuotas variantas, kuris irgi veikia.
Filognozijos pradinė mokykla 