Juodosios liepsnos sąvoka ezoterinėje ir okultinėje literatūroje yra ganėtinai paplitusi, todėl gali pasirodyti, kad ją naudodamas seku kokiu nors ezoteriniu mokymu, kuris paimtas iš knygų, o ne pačios tikrovės. Tačiau tai nėra tiesa, nes greičiau seku ne žinomomis dvasinėmis doktrinomis, bet savo asmenine patirtimi, kuri atėjusi iš giliųjų psichikos patirčių, ne perimta iš man tolimų tekstų. Remiantis mano ankstesnėse knygose pateikta bendra žmogaus formule, tai aukščiausia, „amžina“ žmogaus dalis, kuri apima kitas dvi, laikinas, jas susieja į vieningą junginį ir suteikia jam pagrindinį sugebėjimą, vadinamą aukštesnių realybių patirtimi. Formulė yra tokia: JL [S; P] (juodoji liepsna [sumatorius; pirmapradis kūnas]). Pagrindinė realybė yra vidinė sumatoriaus ola, o pirmapradis kūnas ir juodoji liepsna yra transcendentinės jo dalys, kurios arba manifestuojamos, arba ne sumatoriuje. Sumatoriaus vidus sudarytas iš trijų tipų ontologinių hologramų, kurios yra tokios: pasaulio ovis, kūno ovis ir žmogaus ovis. Pasaulio ovyje vyksta nuotolinis sumavimas ir jame surenkami signalai iš kūno aplinkos; kūno ovyje sumuojami artimi signalai, paimti iš kūniško kevalo ir žmogus čia junta savo fizinę substanciją; o žmogaus ovis, yra tiesioginis savo žmogiškos, mąstančios substancijos suvokimas, kuriame nėra receptorių ir čia sąmonė tiesioginiu būdu susiliečia su metafizine, dvasine esatimi.
Kurdamas metafizinio žmogaus sątvarologinę teoriją daugiausiai rėmiausi savo asmenine patirtimi, kurios pagrindu ir buvo sukurtos naujos koncepcijos arba perimtos iš kitur, bet suteikiant joms asmeninę prasmę. Šiame procese didžiausią įtaką padarė A. Šliogerio klepsidros idėja, kuri panaši ir kitų didžių filosofų darbuose, kaip I. Kanto, G. Hegelio, F. Schellingo, A. Schopenhauerio ir t.t. Tačiau šios sistemos yra šiek tiek tolimesnės lyginant su Niekio ir Esmo dėmenų koncepcija, pateikta A. Šliogerio sisteminiame veikale „Niekis ir Esmas“ (2005). Niekis šioje knygoje pateikiamas kaip atsiveriantis per subjektyviąją žmogaus dalį ir gali būti suprantamas fenomenologiškai ir „realistiškai“. Aš esu linkęs Niekį interpretuoti fenomenologiškai kaip sumatą, kuris sumuoja vidinę tuštumą ir yra savotiška egzistencinė properša ar vidinė pragarmė, kuri tokia pasirodo per suvokiantį žmogiškumą, įprastai vadinamą sąmone. Kaip tik šioje vietoje ir ateina juodosios liepsnos idėja, kuri asocijuojasi su Niekio dėmeniu, nors tai gali atrodyti paradoksalu, jeigu Niekį suprasime kaip „nieką“, nes liepsna yra substancija, o ne niekas. Tačiau Niekį galima suprasti ir kitaip, kaip niekus arba niekalą, kaip kažką menko ar nesvarbaus, taip metafizinį subjektą padarant antraeiliu dalyku lyginant su regimuoju daiktiškumu. Šią interpretaciją patvirtintų ir tas argumentas, kad Niekis A. Šliogerio nesuvokiamas kaip kokia juodoji skylė, kur viskas prasmenga ir iš kurios nieko neateina. Tai greičiau pasąmonė, kuri yra anapus sumavimo, bet iš jos kyla visas vidinis žmogiškumas, sujungiamas žmogaus ovyje, esančiame galvos srityje. Todėl, kadangi judėjimas yra pirmyn-atgal, tai patvirtina mintį, kad čia ne tiek antisubstancinis niekas, kiek fenomenologinė sumatoriaus patirtis, kur pagrindinis procesas yra anapus sumavimo, bet tai yra tikra, veikianti anapusinė substancija, kuri skiriasi nuo daiktiškumo, nes yra ideali ir yra subjekto sumatų pagrindas.
Patirtis, kuria remdamasis mąstau juodosios liepsnos idėją yra ateinanti iš sapno būsenų, kuriose išnyksta pasaulio ir kūno ovis, o žmogaus ovyje, kuris yra žiūros centras, vietoje realaus subjekto įvedama simbolinė vaizdinė realybė, vadinama sapnu. Paprastai žmogus nemato, iš kur ateina šie vaizdiniai, nes jie yra anapusinio žmogaus kūrinys ir gali būti skirstomi į vidinius, pranašiškus, transcendentinius arba techninius. Jie pakeičia žmogų kaip realų subjektą ir įveda į tuščią žmogaus ovį fantazijų realybę, kurioje į šį centrą sutraukiamas tiek pasaulis, tiek fizinis kūniškumas. Įspūdingiausios patirtys yra transcendentiniai sapnai, kurie ateina iš vadinamojo transoriumo, kuris yra susijęs su metafizine pasaulio struktūra ir hierarchija. Tačiau man per visą gyvenimą tokių sapnų patirti neteko, nes dažniausiai sapnuoju vidinius ir techninius sapnus. Vidiniai sapnai susiję su gyvenimo patirtimi, kuri susikaupusi mano giliojoje atmintyje, iš kurios pasąmonė semia sapnų „idėjas“. Taip pat pastaraisiais metais teko patirti daug techninių sapnų, kurie yra sukuriami su specialiomis smegenų technologijomis, siekiant gerų arba blogų tikslų. Tai yra sapnai, kurie gali atrodyti kaip transcendentiniai arba pranašiški, tačiau yra akivaizdžiai sintetiniai. Vienas iš sintetinių, arba techninių, sapnų bruožų yra tas, kad jie nutrūksta nubudus, dėl to įvyksta staigus perėjimas nuo sapno sąmonės būsenos žmogaus ovyje prie būdravimo sąmonės, ir šio perėjimo metu patiriamos tarpinės būsenos tarp vieno būvio ir kito. Kai kuriose šiose būsenose prieblandoje naktį matosi kaip sapnas susitraukia, pavirsta į juodą plasnojantį paukštį, panašų į liepsną, kuris matomas pasaulio ovio tamsoje, kol minutės ar kelių eigoje išnyksta gelmėje, anapus akių sąmonės. Tai ir yra ta patirtis, kurios pagrindu naudoju juodosios liepsnos terminą, turėdamas omenyje liepsnos paukštį, kuris matomas iš sapno pereinant prie būdravimo, ir rodo į metafizinį žmogiškumą, kuris yra anapus vidinės olos ir pasirodo tik ypatingomis akimirkomis, maišantis vidinei ir metafizinei substancijai tarpinėse būsenose.
Ši patirtis yra fenomenologinė, atsirandanti tada, kai maišosi sąmonės ir viršsąmonės substancija, ypač tada, kai sapno sąmonę keičia įprasta, būdravimo sąmonė. Dėl šios priežasties, manau, kad liepsnos paukštis, juodoji liepsna, ateina ne tiek iš „pasąmonės“, kuri yra po sumatoriumi ir susijusi su fiziniu instinktyvumu, bet iš „viršsąmonės“, kurios nereikėtų painioti su S. Freudo superego teorija, kurioje gyvūniškumas laikomas žemąja, instinktyvia dalimi, o moralė, socialiniai simboliai – aukštąja. Jeigu tarsime, kad sąmonė yra olos vidinis paviršius, bus akivaizdu, kad tai, kas yra anapus yra ne „po“, bet „virš“ arba anapus, tačiau gali būti orientuota arba į fizinę dalį, arba į dvasines auras, kurios, manau, ir yra sapno vaizdinių kūrėjos, ateinančios iš juodosios liepsnos krypties. Minėtas plasnojantis paukštis yra tik vidinė šios išorinės dalies manifestacija, daranti užuominą, kad žmogus sudarytas ne vien iš vidinių olos sumatų bet ir iš metafizinių substancijų, kurios į vidų įleidžiamos tada, kai miego metu žmogaus ovis tampa tuščias ir į jį įžengia anapusinis žmogus, kuris ir kuria sapno būvį. Kadangi vidinis žmogus suvokia tik sumuodamas, tai tokių susiliejimų patirtys įmanomos tik tada, kad jis prabunda, ir jo ovis dar nebūna pilnai išsivalęs. Dėl šios priežasties aišku, kad čia žemesnis žmogus suvokia aukštesnį, dvasinį ir gali daryti išvadą, kad tai, kas yra viduje – dar ne visa realybė. Tačiau tam, kad ši transorinė žmogaus dalis taptų aktyvi, jis turi išsivaduoti nuo gyvūninių struktūrų, kurios ir yra ta priežastis, kodėl aukštesnis pasaulis „uždarytas“: dvasia turi veikti ten, kur yra jos gyvūninė dalis ir tam ji sukuria trijų minėtų tipų ovius, kurie, sujungti į bendrąją gaublę, tampa žmogaus vidiniu pasauliu, vadinamu Platono ola.
Dėl šios priežasties juodosios liepsnos sąvoka filognozijos pradmenyse yra pirmiausiai fenomenologinė patirtis, kurioje gaunama aukštesniojo žmogiškumo vidinė manifestacija, kaip ir A. Šliogerio Niekio, kurį, galbūt skirtingai nei jis pats, suprantu tik kaip fenomenologinę patirtį, kurioje reiškiasi ne „niekas“, bet nematoma, nesumuojama substancija, per tuščių sumatų patyrimo įvykius. Šie „tušti sumatai“ turi kokybes, leidžiančias jas asocijuoti su nieku, kaip tamsa, skaidrumas, tuštuma, kuriuose išskyrus suvokimo „plėvelę“ nėra jokio kito turinio. Galima manyti, kad iš tikro šis anapusinis žmogiškumas yra ne kas kita, kaip nemateriali dvasia, esanti ir veikianti anapus vidinio „vaizdo“.
Filognozijos pradinė mokykla 