Naujo žinių organizavimo metodo, vadinamo filognozija, pirma forma vadinama Pradine mokykla, kurios teorinę medžiagą sudaro aštuoniolika “Filognozijos pradmenų“ tomų. Šio žinių organizavimo centru yra žmogus, iš kurio perspektyvos aiškinamos visos filognozijos struktūros. Tai visos kultūros, kūrybinės ir techninės, pagrindas, paaiškinantis kaip atsiranda išvystytas pasaulis, paprastai vadinamas planetine civilizacija. Ši civilizacija interpretuojama dviem paradigminiais būdais, kurių vienas yra metafizinis, o kitas – antimetafizinis. Filognozija yra naujas visos civilizacijos informacijos bei žinijos organizavimo metodas, kurio centru yra kuriantis žmogus, vykdantis išorinių ir vidinių substancijų informacines sintezes. Šią informaciją galima organizuoti įvairiai: vienas variantas yra dalinti į skirtingus mokslus, kurie savo siauroje srityje siekia susisteminti visą empirinę ir faktinę informaciją ir paversti ją žinojimu. Filognozija tai daro kitaip negu mokslas – neskaidant, neišimant iš žmogaus „rėmų“, vadinamų sątvaru, arba „ola“. Filognozija yra būdas paaiškinti viską, įstatant tai į psichoformos ir daiktoformos apgaubiantį sietuvos saiką, kuris yra vienintelis atveriančios būties principas. Civilizacija tuo, kuo ji yra atsiveria žmogui ir yra tiek šios atverties variantų, kiek planetoje yra žmonių. Kiekvienas žmogus yra civilizacijos autentiško buvimo vieta. Tai reiškia, kad koks žmogus, toks ir civilizacijos „pojūtis“. Ne aš esu civilizacijoje, bet civilizacija yra manyje, todėl pavaldi pagrindinei mano olos nuotaikai, bandytai apibrėžti egzistencialistų. Žmogus visada yra daugiau negu civilizacija, o civilizacija – mažiau negu žmogus. Šis „daugiau“ pirmiausiai reiškia „pirmapradiškiau“, arčiau realybės centro, anapusinio pasaulio fundamento. Anapus nėra civilizacijos, ji visada šiapus, arba kitaip sakant, žmogaus sukurta informacinė sintezė, kuri valdo vidinę žmogaus olą, formuodama jo pagrindinį informacinį vektorių, kuriame atsiranda santykis tarp vidinio žmogaus ir išorinės tikrovės. Taip valdomas žmonijos veiklos mastas, kuriame atsiranda nauja, antropomorfinė materija, vadinama techniniais daiktais.

Filognozija yra projektas, kurio tikslas iš naujo performuluoti civilizacinę informaciją, sujungiant ją į naują paradigmą, kurioje išvengiama mokslo keliamų sunkumų ir trukumų, neleidžiančių pamatyti civilizacijos ašinę struktūrą, kaip ji paprastuoju būdu turėtų būti įdedama į žmogų, kad jo kūrybiškumą ne stabdytų ir ribotų, bet skatintų ir vystytų. Filognozija reikalinga civilizacijos proveržiui, kuriame žmogus pamato, kas yra jis pats realybėje paprastuoju būdu ir kas yra kita pusė, iš kurios gelmės išnyra žmogiška egzistencija. Informacinis chaosas, kuriamas mokslo, trukdo civilizacinę informaciją pamatyti aiškiu pamatymu, kaip paprastą, žmogaus viduje sukuriamą, informacinę sintezę, kurioje būtų įmanomas judėjimas į priekį, link baltojo drakono lygio, kuriam atverta visa realybės ir žmogaus paslaptis, kurioje substancija vis efektyviau verčiama į informaciją, vykdant maksimalų protui įmanomų žinių plėtojimą, nuo kurio priklauso kiek atverta anapusinės realybės, reikalingos žmonijos veiklos masto augimui. Kitaip sakant, tai ką siūlau aš filognozijoje yra efektyvesnis informacijos tvarkymo metodas, paremtas nauja paradigma, kurioje išryškinti kertiniai vidinės žmogaus erdvės dėmenys, kurių tvarkingas išdėstymas praskaidrina sąmonę ir padaro protinę pastangą daug efektyvesne. Imant bendrą vaizdą yra penki pagrindiniai informacijos sluoksniai:

1. Baltasis drakonas.

2. Archontas.

3. Imperatorius

4. Prezidentas.

5. Pilietis.

„Pradinė mokykla“ apima „Piliečio“ lygmenį, kuris planetinę civilizaciją suvokia per filognozijos pradinės mokyklos prizmę, kuri paaiškina visą sistemą nuo penkto iki pirmo lygio ir padeda susiorientuoti planetos istorijoje. Visko teorija žemiausiame lygyje tik pristatoma ir pagrindžiama, o aukščiausiame lygyje – pilnai išpildoma, gaunant galutinį filognozijos variantą, atitinkantį „dievo sąmonę“. Paprastas žmogus yra penktas lygis, kuris turi pradinę mokyklą, kurioje pateikiamas supaprastintas planetinės civilizacijos lygmuo, išvaduojant sąmonę iš chaoso ir painiavos.

Šiame naujame informacijos tvarkymo metode, kurį pavadinau filognozija, arba pažinimo meile, svarbiausia yra tiesos sąvoka, tačiau suprasta ne vidiniu, „tiesos sąmonės“, bet išoriniu „veiklos masto“ būdu. Tai reiškia, kad tiesa tai ne jausmas ar būsena, ne ryšys, bet sugebėjimas veikti realybėje, tad siejama su aktyvumu, veikla. Žinojimas nesukuriantis priemonių vystyti praktinę veiklą yra tik vidinis pojūtis, kuris nebūtinai gali atitikti tikrovę, tuo tarpu žinojimas, kuris veikia, visada yra tiesa pagal praktinį kriterijų. Tai yra „techninė“ tiesos samprata, kuri yra ne tiek vidinė, kiek išorinė būsena, kuri yra anapus sumatoriaus ir arba atspindima jo objektyviojoje reprezentacijoje, arba ne. Kaip žinia, sumatoriaus teorija tvirtina, kad jis sudarytas iš uždaros dalies, kuria yra žmogus, ir atviros dalies, kuri yra pasaulis. Tad daugelis materialių transcendentinių veiksmu ir objektų gali būti atspindimi priekinėje sąmonėje. Tai yra techninės tiesos pradžia, kuri sutampa su empirinėmis technologijomis. Tačiau tikras išsivystymas pasiekiamas tada, kad žmogus pradeda jungti išorinius daiktus tokiame metafiziniame sluoksnyje, kurie jau neįpriekinami sumatoriuje, ir pamatomi tik intuityvia pagava, mąstymo priemonėmis. Sėkmingai įvykdžius tokį proveržį, pasiekiama metafizinės tiesos būsena, kurioje žinojimas / veiksmas atitinka anapusinę realybę ne vidinėje reprezentacijoje, bet išoriniame techniniame efektyvume. Šis procesas prasideda nuo vidinių sėkmės atvejų, tačiau mokslui vis einant giliau jis panyra į transcendentinę gelmę ir tiesą padaro ne „matomą“, bet „veikiančią“. Todėl civilizacinės žinijos informaciją tvarkant naujovišku būdu, tiesos būsenas iš vidaus perkeliamos į anapus ir ji, net nematoma, tampa naujos civilizacijos pamatu metafizinių technologijų pavidalu. Tai ypač galioja specialiajai filognozijai, susijusiai su konkrečiu techniniu klausimu, minėtu ankstesniame skyrelyje.

Įprastinis žinojimo informacijos organizavimo principas remiantis tiesos kriterijumi yra padaryti objektą ar reiškinį reprezentuojamą mokslinės notacijos ir modeliavimo priemonėmis. Tačiau realiai tai, kas nepasirodo sąmonei reprezentuoti labai sunku ir čia dažniausiai būdavo remiamasi pareidolinės sąmonės sąvokomis, kurios būdavo kuriamo mokslinio modelio pamatu. Tačiau būties būdas to, kas nesumuojama sumatoriuje yra ne buvimas objektiniu vaizdu, bet veikimas nematomais, išoriniais būdais, nes jusliškai neturint objektų realizacijos, tačiau matant išorinio pasaulio daiktiškąsias konfigūracijas prote galima sukurti ryšių ir santykių sistemą, iš kurių galima daryti išvadas, kaip kokia nors konkreti realybė veikia. Tam jeigu reikia galima prikurti gnostinių kūnų arba objektų, kurių sąveikos rezultatas yra koks ners nematomas buvimo būdas, kuris matomas ne tiek akimis, kiek protu suprantant, kad už statiško vaizdo yra kita realybė, kuri, net būdama už pasaulio ir nereprezentuojama, visai regimai aplinkai daro tiesioginį poveikį ir net yra tos daiktiškos substancinės realybės pagrindas. Kai pažinimo priemonėmis ši realybė įvaldoma ir paverčiama veikiančia technologija, įvyksta nereprezentacinės tiesos įvykis, kuriame žmogus prote, intuityviai supranta kaip funkcionuoja anapusinis pasaulis. Baltojo drakono civilizacijoje ši tiesos samprata yra pagrindinė, nes jos tikslas yra parodyti visą realybę, net tą, kuri yra anapus sąmonės vaizdo, tiek gyvybės šerdyje, vadinamoje žmogumi, tiek susikurtoje aplinkos reprezentacijoje, kuri reikalinga tam, kad žmogus, kaip ir kiti gyvūnai, galėtų orientuotis ir išlikti kovoje už būvį. Dar aukštesniame lygyje, kai gyvybė pradeda pažinti pasaulį ir išmoksta kurti vidinės ir išorinės tiesos būsenas, šis reprezentavimas reikalingas techninių sintezių kūrimui, kurioje atsiranda techniniai daiktai, nuo kuriuos gaubiančių kosmologinių sampratų priklauso, koks civilizacinis žmonijos santykis su pasauliu ir koks rūšies kelias į išsiaukštinimą iki kosminio lygmens arba žlugimą.

• Šėtono bažnyčia