Svarbiausia filognozijos mintis, kuria paremtas visas „Filognozijos pradmenų“ projektas yra ta, kad norint suprasti pažinimo ir kūrybos paslaptis, jas reikia matyti sątvaru vadinamuose žmogaus rėmuose, iš kurių ir kyla visos aukštesnės galimybės, žmogų skiriančios nuo paprastų gyvūnų. Šioje vietoje galima išskirti tris sątvaro procesus, kurie žmogų daro išskirtinį Žemės planetoje: išorinės realybės atvertis; informacinė sintezė sumatoriuje; ir techninė sintezė anapusiniame pasaulyje. Kadangi apie žmogų filognozijos projekte susikaupė ganėtinai daug informacijos, manau, pats laikas viską sudėti į vieną vietą ir sukurti holoplastinio žmogaus schemą, kuri apimtų viską ką per visą istoriją sugebėjo sukaupti visos civilizacijos, interpretuodamos informaciją šiapusinėje ir anapusinėje dalyje. Tam tinkami raidiniai žymėjimai apimantys tokias reikšmes:
Z – zona, kaip anapus arba šiapus atsiverianti pažinimo sritis;
M – metafizinė, tai yra anapusinė sritis, matoma iš vidaus;
L – laikas, tai yra dėmuo kaip viena iš sumatoriaus formų;
E – erdvė, tai yra dėmuo, kaip viena iš sumatoriaus formų;
S – sumatorius, informacijos ir substancijos sintezė;
P – pirmapradis kūnas, signalų rinkimo ir mechaninė dalis;
JL – juodoji liepsna, transcendentalinio subjekto substratas.
Formulę paaiškinsiu dalimis, nes visa ji ganėtinai griozdiška ir sujungta į visumą nesusipažinusiems žmonėms bus nesuprantama. Pagrindinė dalis yra tokia:
JL (S [LMZ0]) P
Visų raidžių reikšmės jau paaiškintos, nesuprantamas gali būti tik junginys LMZ0, kuris reiškia nulinę laiko metafizinę zoną, kuri yra dabarčių srautas sumatoriuje, kuriamas transcendentalinio subjekto, kuris vykdo signalų sintezę, kuriuos surenka P, pirmapradis kūnas, ir substancijos sintezę, kurią vykdo JL, arba juodoji liepsna. Laužtiniuose skliausteliuose esanti dalis yra vidinė žmogaus ola, o anapus skliaustelių yra transcendentalinės dalys, kurios kuria vidines būsenas iš materialių ir dvasinių substancijų. Kadangi viduje rodoma vidinė dalis, kuri yra laikiška ir procesinė, sumatorius yra epizodinių būsenų suma, kurią sąmonė sujungia kaip laikinę sintezę, kuri turi sekundinius ir didesnės trukmės intervalus. Signalų sintezės yra vidinės ir išorinės, tai yra žmogaus ir pasaulio, tad laikas čia yra dvilypis, sudarytas iš žmogaus sekundinių epizodų sekos, kurie įkomponuoti į didesnius epizodus, kurie yra paros ritmas pasaulyje. Taip bendrojoje gaublėje susiformuoja sandūra kuri turi tokias dalis:
(dabar; šiandien)
(5 sekundės; 1 para),
kurios raidiniai žymėjimais išreiškiamos taip:
[EMZ6 – EMZ5].
Vidinėje dalyje sumavimo porcijos teka sekundiniu srautu, kur jausmas keičia jausmą, būsena keičia būseną, mintis keičia mintį, kurios orientuotos būna į pasaulyje vykdomą veiklą, sudarytą iš epizodų turinčių daug ilgesnius intervalus, nes čia yra didesnis veiksmo mastas, vaizdas, jeigu nejudama, daugmaž statiškas ir paros skaidymas priklauso nuo išorinio pasaulio judėjimo orientyrų, kur pagrindinis yra paros ritmas: rytas, diena, vakaras, naktis, matomi pagal dangaus šviesulių padėtį ir apšvietimą. Ši vidinė dalis, jeigu ji susijusi su filosofo arba mąstytojo gyvenimu, linkusi į kontempliaciją, apmąstymus arba kitaip sakant pasaulio ir savęs pažinimą, kurie susiję su informacinės sintezės sugebėjimu: išorėje tai – kultūrinė veikla, o viduje – surinktos informacijos vertinimas, sisteminimas ir idėjų generavimas. Tai vyksta kaip sekundinių dabarčių seka, kurios įsikomponuoja į dienos metu vykdomos veiklos planą. Vykdomos veiklos vertė priklauso nuo to, kokios sugeneruojamos idėjos, mintys, kurios paskui realizuojamos kūrybinėje veikloje, organizuojant žmones. Taip kiekvieną dieną minčių epizodai teka srautu, kuris yra (dabar; šiandien) būsenų sintezė laike.
Kita dalis yra buvusio arba būsimo laiko sintezė, kurie yra prisiminimai ir planai žymimi LMZ1 ir LMZ2. Į kombinaciją sujungus tai atrodo taip:
LMZ1 – LMZ0 [EMZ6 – EMZ5] – LMZ2
Visos dabartys ateina iš ateities, kuri gali būti planuota, kontroliuojama ir neplanuota. Artimiausią ateitį žmogus gali susikurti kokią norį, bet tik žmogui valdomos realybės ribose, tuo tarpu viskas, kas yra anapus kontroliuojamos realybės ribų, ateina kaip neprognozuojama, kitų žmonių sukurta ateitis, kuri gali būti numatyta arba nenumatyta. Dėl žmonių gyvenimo organizavimo, ateitis gali būti daugmaž apibrėžta, tačiau visko suplanuoti neįmanoma ir gyvenime gali ištikti įvykiai, kurie nenuspėjami ir netikėti. Ši laiko struktūra apmąstoma vidinėje dalyje, o ateina išorinėje, kaip išorinės būsenos, o tai, kas praėjo, kaupiasi vidinėje atminties kaupykloje, kuri gali būti ištraukta prisiminimų pavidalu. Tai reiškia, kad nors išorinės laiko struktūros yra anapus dabarčių, jos visada suintegruojamos vidinėse dabarčių būsenose, kuriose mintys atsiplėšia nuo tiesioginių patirčių ir persikelia prie netiesioginio tikrovės stebėjimo.
Belieka aptarti metafizinių zonų sistemą, kurios taipogi gali būti netiesioginės stebos objektais, renkant informaciją iš šaltinių arba apmąstant vidines sumatoriaus struktūras. Tai jau informacinės sintezės, kurios atsiranda apmąstant tai, kas duota tiesioginėje patirtyje pasaulyje ir tai, kas peržengia pasaulio ribas. Zonos yra tokios:
[EMZ4 – EMZ3 – EMZ2 – EMZ1]
Z4 – juodoji liepsna;
Z3 – pirmapradis kūnas;
Z2 – materialus pasaulis;
Z1 – centrinis kolodas.
Metafizinės zonos atsiveria kaip informacinės sintezės, kurios daromos idealaus ir realaus modelio pagrindu. Idealus modelis yra matematinis anapusinės tikrovės imitavimas, tačiau matematiką turint sukurtą tik iš idealių substancijų; materialus modelis kuriamas iš išorinėje dalyje esančio materijos pavyzdžio apibendrinimo, laikant, kad nematomoje dalyje yra analogiška materija, tik nematoma ir nesumuojama jusliškai. Kadangi patyrime nėra tiesioginių pavyzdžių kaip ji galėtų atrodyti, naudojami matematiniai gnostiniai kūnai, kurie imituoja materijos sandarą remiantis kokia nors protine idėja, kaip atomai, kvantai, kurie paskui susiejami su matematiniu gnostiniu kūnu, taip gaunant mišrų, idealų ir realų mokslą, kuris bando paaiškinti realybės paslaptį.
Šiame lygmenyje įdomiausia dalis yra vadinamasis transcendentalinis subjektas, kuris yra vidinio žmogaus, A. Schopenhauerio aprašyto kaip vaizdinys, kūrėjas. Ši dichotomija, vidinis – išorinis, svarbi dėl to, kad nuo to, kaip suprasime vidines būsenas ir jas kuriantį substratą priklauso tai, kaip interpretuojamas žmogaus mirtingumo / nemirtingumo klausimas. Akivaizdu, kad vidinis žmogus, kadangi jis sukuriamas išorinio, yra mirtingas ir išnyksta, tačiau galima kelti klausimą, ar yra kokios nors anapusinės žmogaus dalys, kurios priklausytų aukštesniam žmogiškumui, kuris turi kitokias būsenas, lyginant su vidinių sekundinių dabarčių srautu. Tai reiškia, kad transcendentalinio subjekto kaip materialaus junginio idėja rodytų nedideles anapusinio gyvenimo galimybes. Tačiau ši hipotezė pagrįsta sumatoriaus realybės lygio modeliu ir neatveria gilesnių žmogų kuriančių hipostratų, kurios būtų daugiau dvasinės negu materialios. Kokia pilna žmogaus sandara būtų galima pasakyti tik turint holoplastinę tiesą, kurioje pilnai atsivertų transcendentalinis subjektas, kuris būtų pamatytas savo visumoje. Iš empirinės patirties žinoma, kad vidinis žmogus nėra begalinė būsena, o yra laikinių būsenų seka, kuri įjungiama ir išjungiama išorinės struktūros. Jeigu ši išorinė struktūra būtų tik materiali kaip pirmapradis kūnas, tai žmogus būtų mirtingas, nes mirtingas būtų transcendentalinis subjektas. Tačiau jeigu pastarąjį interpretuosime ir kaip dvasine dalį, ne tik kaip neuroninį pirmapradį kūną, bus tikimybė, kad ši dalis, kaip nemirtinga dvasia bus kitokio gyvybės ciklo negu gyvūninis žmogus. Pateikta holoplastinė žmogaus formulė ir daro užuominą į tai, kad transcendentalinis žmogus – ne vien materialus kūnas, bet ir nemateriali dvasia, pavaizduota išorinėje sumatoriaus dalyje kaip juodoji liepsna.
Filognozijos pradinė mokykla 