Šiuo metu turiu parašytus 13 “Filognozijos pradmenų“ tomų, kurių užtenka išreikšti pagrindinei filognozijos idėjai, rodančiai koks daromas pasirinkimas vertinant Vakarų civilizacijos tolimesnes judėjimo galimybes. Šiuo metu – tai asmeninis pasirinkimas, tačiau manau, kad kiti žmonės, kurie yra laisvi rinktis, susiduria su tais pačiais klausimais ir jiems atsiveria tokios pačios perspektyvos kaip ir mano parodytoje situacijoje. Tai pasirinkimas tarp F. Nietzsche’ės ir A. Šliogerio, kuris matosi pagrindinėje filognozijos formulėje, rašomoje kaip santykis tarp mažosios ir didžiosios sievos, tarp kurių įsiterpia informacinė struktūra, sukurta gnostinės ir techninės sintezės, išreiškiančios civilizacinio išsivystymo lygį ir žmonijos intelekto sukurtą civilizacijos veiklos mastą. Išoriniai nariai yra A. Šliogeris, arba Dievo bažnyčia, o vidiniai nariai – F. Nietzsche’ė, arba Šėtono bažnyčia, Viršžmogis, genijus arba aukštesnysis žmogus.

MS – ds – ms – DS

MS-DS – A. Šliogeris, natūralus žmogus

ds-ms – F. Nietzsche’ė, dirbtinis žmogus, inversija ir eksversija

Filognozijos projektas iš esmės yra bandymas išspręsti šią problemą, pirmiausiai sau asmeniškai, o po to, galbūt, ir kitiems, apmąstymo būdu siekiant padaryti pasirinkimą tarp F. Nietzsche’ės ir A. Šliogerio. Tam reikia nuspręsti ar geriau akcentuoti išorinę ar vidinę formulės struktūrą. Per visą civilizuoto žmogaus istorija labiausiai buvo vertinamas žinojimo ir technikos vystymas, kuriais buvo manoma, kad taip žmogus vis labiau artėja prie Dievo. Tačiau kuo labiau civilizacija išsivysto technologiškai, tuo aiškiau, kad tai ne artėjimas prie Dievo, bet iššūkio jam metimas, siekiant užimti Dievo vietą, tampant nyčišku viršžmogiu. Kyla klausimas, kokia to prasmė asmeniniame gyvenime, jeigu šis procesas trunka tūkstantmečius, o individuali egzistencija nesiekia nė šimto metų. Kam žmogui asmeniškai to reikia. Panašu, kad ši sistema yra sukurta žmonių išnaudojimui ir apgavimui, kai jie visą gyvenimą dirbą pažinimo darbą, aukojasi, o pasiektais rezultatais, kažkada po tūkstančių metų, galės naudotis tik anoniminis elitas, nežinia vertas šio vaidmens – tapti „dievais“ – ar ne.

Todėl realistinė būsena – įeiti į savo autentišką žmogiškumą, kuriame atskleidžiamas Dievo žmogus ir atsisakyti savo gyvenime beprotinių projektų, kuriais aptarnaujama kažkokia nematoma, planetą valdanti jėga, kuri organizuoja žmones realybės užkariavimui ir savinasi sukurtus darbo vaisius. Tai yra A. Šliogerio kelias, orientuotas į natūralų žmogų, jo būtį, išimant visą dirbtinę informacinę struktūrą, filognozijoje vadinamą rišliu. Tai yra pasirinkimas likti Dievo bažnyčia, kuri išreiškia galutinę filognozijos formulę, be vidinės jos struktūros, atsirandančios įvykdant inversiją tarp MS-DS. Tai kyla iš supratimo, kad nei atskiras žmogus, nei žmonija nepajėgi būti tikrovės fundamentu; visą visatą daryti pavaldžia žmogaus / žmonijos norams yra beprotybė. Kitaip sakant, ta kryptis, kuria juda dabartinė techninė civilizacija, filognozijoje laikoma klystkeliu, individualiai atsisakant dalyvauti šioje sistemoje. Tai daroma pirmiausiai asmeniškai nutraukiant filognozijos vystymą Baltojo drakono keliu, atsisakant atskleisti pažangesnes filognozijos formas ir drakono akies lygius, ir renkantis principą, kad mažoji kelionė, visas žmogaus gyvenimas turi būti Juodojo drakono paradigma, o Baltasis drakonas atsiveria tik didžiojoje kelionėje, tai yra žmogui pasiekus anapusinę būseną po mirties, kurios formulė jau yra JL-DS.

Juodajame drakone, sumatoriaus realybėje neturi būti siekiama didesnio Dievo apreiškimo negu duotas sumavimo paviršiuose, tai reiškia, kad atmetama protinė ir dvasinė teologija ir tenkinamasi tuo „apreiškimu“ koks duotas natūraliuose Uroboro įstatymuose. Tokiu būdu A. Šliogerio Dievo bažnyčia tampa maksimalia prigimtinės darnos puoselėtoja, parodanti kelią, kuriuo einant gyvenama vienybėje su dvasiniu žmogumi, gamta ir jos kuriama gyvybe, vidiniame apreiškime esančia svarbiausiu Dievo kūriniu, kuriuo apsireiškia anapusinė realybė. Jeigu gyvybė ir gyvenimas turi būti vystomas, tai tik natūraliu būdu, tokiu kokiu sukūrė Dievas, nesiekiant nei technologinio transhumanizmo, nei posthumanizmo. Evoliucija suprantama tik kaip biologinė ir genetinė, be dirbtinio spartinimo, kišantis žmogui, mokslui ir technologijoms. Todėl mano asmeninis kelias filognozijoje tampa antimokslinis, kurios pažinimo pretenzijos minimalios, apribotos elementariu žinojimu ir žmogaus padėties kūrinijoje supratimu. Tai reiškia, kad didžiosios sievos įtraukimas į protą, į sumatoriaus realybę, niekada neparodo jos kaip tai, kas ji iš tikro yra, tik iliuzinę žmogišką interpretaciją; taip pat, mažosios sievos išstūmimas į anapusinę, holoplastinę realybę įveda į ją sumatoriaus realybės norus, kurie yra iliuziniai, riboti ir net beprotiniai, griaunantys natūralias gamtines pusiausvyras ir prigimtinę darną.

Kadangi žmogaus sumatoriaus antitezėje sumuojamas procentas labai mažas, F. Nietzsche’ės pretenzijos išvystyti genijų “rasę“ ir planetos valdovus – neturi prasmės, nes žmogus niekada neturės savo sumavimo gylyje reikalingų sugebėjimų, kad pasiektų dieviško lygio gnostinę sintezę, kuria galėtų varžytis su gyvybę kuriančiais dievais. Visi žmogaus kūriniai, kaip robotai, dirbtinis intelektas – niekada nepasieks reikalingo išsivystymo, tad šis kelias beprasmis ir žmogų ne aukštinantis, bet darantis vergu, tarnaujančiu mašinai ir dirbtinei tikrovei. Taip filognozijoje siekiama apriboti Šėtono bažnyčios vystymą, siūlant tuo pačiu keliu pasukti ir kitiems žmonėms, nes ji neturi prasmės, o jeigu ir smegenų plovimu bei neurolingvistiniu programavimu prasmė instaliuota, ji yra iliuzija ir klaida, kurios reikia atsisakyti. Didelėms organizacijoms tai gal ir nepriimtinas kelias, tačiau aš rašau ne kaip organizacija, o kaip privatus asmuo ir siūlau tokiu pat principu laisvai pasirinkti ir kitiems žmonėms. F. Nietzsche’ė savo knygose rašė, kad iš žmogaus reikia sukurti tobulesnę, dievišką rūšį; tačiau jis klydo, nes natūraliu būdu tai vyksta savaime, o dirbtiniu būdu, vykdant MS-DS inversiją, gyvybė ne patobulinama, bet sugadinama. Žinojimas duoda žmogui įrankius žudyti kitus ir save, kol galiausiai prieinama riba, kurioje civilizacija atsiduria prie bedugnės krašto. Todėl norint sugrįžti į tiesos kelią, reikia rinktis nuosaikų žmogaus ir žmonijos vystymo variantą, kuris gyvena A. Šliogerio aprašytoje Dievo bažnyčioje, vaizduojamoje pagrindinėje žmogaus formulėje, iš kurios išimama inversija vadinama dalis:

MS – [ds – ms] – DS.

Tai reiškia, kad genijai yra ne tie, kas renkasi kurti, bet tie, kas atsisako. Tai metafiziniai žmonės, mokantys laukti ir žinantys, kad Dievo sukurtas planas yra geriausias.

Tačiau Šėtono bažnyčios principų nėra atsisakoma pilnai, vietoj to, naudojamas atskyrimo principas – tiek asmeniniu atveju, tiek visos civilizacijos. Akivaizdu, kad pažinimo ir technologijų žmonija atsisakyti nesugebės, todėl kuriant Dievo bažnyčią naudojamas ne visiškas pašalinimo, nes svarbiausias tikslas yra gyvybės apsaugojimas. Individualiai teigiama, kad aukštesnis žinojimo lygmuo ateina pomirtiniame gyvenime, kai žmogus išsiolina – tada ir technologijų supratimas paauga, natūraliai atsiranda moralinių ribų suvokimas, teisingesnis požiūris į egzistencijos prasmę. Visos žmonijos mastu manoma, kad, kaip jau sakiau, pagrindinis tikslas yra gyvybės sferos planetoje apsauga, tad siekiant kosminio proveržio, Žemė turi būti saugoma maksimaliu saugojimu, tačiau tose planetose arba kosmose, kur gyvybė neegzistuoja, net jeigu holoplastinės gyvybės sąvoka daug platesnė, ten leidžiama įvedinėti technosferą, nes be jos atšiauriomis sąlygomis žmogus išgyventi negalėtų. Todėl techninė filognozijos kryptis visiškai nepraranda prasmės, tačiau tai yra individualūs apsisprendimai, kurie susiję su didelėmis organizacijomis, kurios užsiima civilizacinių projektų vykdymu, ir tam samdo talentus bei genijus. Žinoma, kad dvasinėje formoje šis principas – daug akivaizdesnis ir esantis arčiau holoplastinės tiesos, tačiau ir žemo rango, įolintas žmogus pilnai technologinio progreso negali atsisakyti, ir šios formos, šiapusinė bei anapusinė, istorijos eigoje neišvengiamai susilieja, visai žmonių rūšiai pakilus į aukštesnį egzistencijos rangą. Tai reiškia, kad mano manymu ateityje žmonių rūšis neišvengiamai pakyla arčiau Dievo ir įgyja dieviškų technologijų privilegiją, kurios nėra žalingos aplinkai. Tačiau pereinamoje stadijoje, žmonijos veiklos masto plėtimui, manau, civilizacija turi teisę ribotai vystyti technologijas ir tobulinti pažinimo galimybes, neužmirštant minėto atskyrimo principo ir A. Šliogerio kelio filognozijoje kaip pagrindinio asmeniniame gyvenime.

• Šėtono bažnyčia