Filognozijoje žmogaus modelis jau buvo vaizduotas iš įvairių perspektyvų, kurios apima tiek vidinę, tiek išorinę jo sandarą, tačiau galutinis variantas nebūdavo pateikiamas, vengiant pagrindinio žmogaus mirtingumo klausimo. Remiantis vidine patirtimi vargu ar galima duoti galutinį atsakymą į šią problemą, tačiau pasinaudojant holoplastinės filognozijos pasiekimais, galima bandyti kurti teoriją, koks pilnas žmogaus gyvavimo ciklas, apimantis tiek mažąją, tiek didžiąją kelionę. Akivaizdu, kad ši problema, remiantis vien žmogaus rėmais yra neišsprendžiama, nes žmogaus sandaroje atsispindi ta aplinka, kuri jį sukuria, todėl vertinant kokios išolintos žmogaus egzistencijos galimybės, pirmiausiai reikia sukurti didžiosios sievos koncepciją, nes nuo to, kokia jos sandara priklauso ir žmogaus egzistencijos likimas.
Savo knygose vystau toeriją, kad didžioji sieva yra Feynmano medis, sudarytas iš substancijų telkinių, kurie sujungti į hierarchiją pagal konkrečios substancijos kvantų smulkumą, kur „stambūs“ kvantai susijungia į materialias ir kietas substancijas, o „smulkūs“ – į dvasines auras ir stichijas. Šiame spektre, mano vertinimu, yra smulkiausio skopinio lygmens substancija, kuri sudaro dvasinį pasaulio pagrindą, į save įimdama visas kitas substancijas ir esanti dvasinės „sąmonės“ pagrindu. Tai ir yra tas dieviškas didžiosios sievos sluoksnis, kuris religijose vadinamas Absoliutu, Kūrėju arba Dievu. Tad, vystant žmogaus teoriją, manau naudinga atsižvelgti į šią koncepciją kaip pagrindinę, leidžiančią žmogų laikyti dieviška būtybe.
Dievišką būties pradą pavadinus juodąja liepsna, kuri iš tikro turi būti ne kas kita kaip visuotinė dvasia, galime kelti hipotezę, kad aukštosios žmogaus sąmonės dalys susijusios su šia realybe, kuri simbiozėje su gyvūniniu ląstelitu, vidinėje oloje kuria individualų asmenį. Ląstelitas, kaip dirbtinė kibernetinė materija, augdamas ir vystydamasis semia iš aplinkos reikalingas substancijas ir iš jų formuoja individualią būtybę, kuri visuotinėje dvasioje sukuria atskiros sąmonės sietuvą, kurią vadinu ontologine holograma, aptarnaujančia gyvūninę egzistenciją ir sukuriančią individualaus žmogiško gyvenimo iliuziją. Kaip tai atrodo iš tikro, galima pamatyti tik turint holoplastinį didžiosios sievos vaizdą, kuriame matytųsi kaip susijungus gyvūninėms ląstelėms gimsta gyvybė, būseną žymint ląstelitas+. Tada jo aplinkoje, kuri visa pripildyta visuotinės dvasios, arba juodosios liepsnos, augant ląstelitui susiformuoja simbiotinis ryšys, suformuojantis individualios dvasios sietuvą, kuri eidama per gyvenimą, kaupia individualią informaciją, vystosi, vis labiau savo žinojime artėja prie Absoliuto, nuo kurio pirminėje ląstelito būsenoje atskirta. Tada priėjus individualios egzistencijos pabaigą, pasiekiama būsena ląstelitas- ir materiali dalis išyra, paleisdama individualią juodosios liepsnos sietuvą atgal į visuotinės dvasios būvį, arba išsaugant asmeninius įspūdžius, arba neišsaugant. Koks tikras įsiolinimo ir išsiolinimo kelias pasakyti labai sunku, galima tik spėti, kad pradinės fazės turi daug ankstesnio būvio įspūdžių, o paskui, įvykus reintegracijai – individuali egzistencija po truputį išnyksta.
Dėl to svarbus klausimas, ką turime laikyti žmogumi: jo materialią ar dvasinę dalį? Jeigu žmogumi laikome materialią dalį, manome, kad materialus kūnas išyra ir išsiskaido, todėl tikime, kad žmogus mirtingas, tačiau jeigu manome, kad žmogus yra visuotinės dvasios inkarnacija, kuri pagaunama į ląstelito suformuotą olą, tai reikš, kad žmogus, ląstelitui mirus, neišnyksta, o reintegruojasi į dievišką sievą, įgydamas savo pirmapradį būvį. Tai ir yra tas nemirtingumas, kuriuo tikima religijose, kur ši būsena gali būti labiau arba mažiau susiliejusi su dieviška sieva. Tarus, kad jis tiesiogiai išeina iš dieviškos realybės ir į ją sugrįžta, reikštų, kad kiekvienas žmogus laikomas Absoliuto inkarnacija. Jeigu tariame, kad tarp gyvūninio žmogaus ir dieviškos sievos yra daug tarpinių sluoksnių ir žmogus po mirties patenka į juos, laikome žmogų gerokai daugiau nutolusiu nuo Kūrėjo. Kol esame individualios egzistencijos žinoti koks tikras didžiosios sievos principas – neįmanoma, tačiau galima matyti įvairias galimybes ir, esant reikalui, būti pasirengus visiems atvejams.
Manau, kad užtikrintai galima sakyti, kad toks principas yra visos gyvybės, kuri savo sumatoriuose yra dieviškos didžiosios sievos inkarnacijos. Tačiau koks simbiozės principas ir koks juodosios liepsnos „kiekis“ arba „kokybė“, priklauso nuo ląstelito programų. Programos gali būti dominuojančios – tada turime žemo išsivystymo gyvybę, o gali dominuoti ir juodoji liepsna – tada gaunamas aukšto išsivystymo gyvūnas. Maksimalus juodosios liepsnos dominavimas rodytų, kad pasiektas dievūno lygis, kuriame substancijos ir signalų sintezėje priartėjama prie holoplastinės realybės sumavimo. Nors žemės planetoje žmogus yra gana aukštai išsivysčiusios gyvybės rango, tačiau filognozijoje darau prielaidą, kad tai tik žemutinės dievūno pakopos, ir norint pasiekti tikrus elitinius lygmenis, ląstelitas dar daug turi evoliucionuoti. Kitas kelias būtų transhumanizmas ir pohumanizmas, kur žmogus ląstelitą perdirbtų technologinėmis priemonėmis, paverčiant žmones į technokiborgus. Žinant, kad ląstelitas yra mirtingas – būtų nesuprantama, kam į kūna dėti tokius suvokimo išplėtimus, jeigu pagal mano teoriją, dvasinis žmogus į maksimalų suvokimo lygį atgauna išsiolindamas po mirties.
Tad dvasinio žmogaus, pagal mano teoriją, trajektorija tokia: pradinė būsena – visuotinės dvasios, kuri yra maksimalus viso kosmoso sumatorius; tada įvykus ląstelitas+ būsenai atsiranda individuali absoliuto perspektyva, kuri vadinama žmogaus gyvenimu; įvykus būsenai ląstelitas- individuali būsena išsiolina ir vėl integruojasi į pirmapradę būsena, laipsniškai prarasdama vis daugiau savo individualumo, kuris galų gale pilnai ištirpsta. Šis variantas rodytų maksimalų žmogaus susiliejimą su dieviška būtimi, kurį riboja ir mažina tik gyvūninės ląstelito programos, kurių nelaisvėje yra dvasia tam, kad aptarnautų gyvūninės egzistencijos poreikius. Kiekvienas individas yra rūšinės, kolektyvinės programos dalis, kuris turi individualios egzistencijos iliuzijos programą, tačiau instinktyviai sprendžia rūšinius klausimus ir vykdo aiškiai neartikuliuotą misiją, kuri yra bendrarūšinio principo. Kokia ta misija priklauso nuo to, kaip atsiranda ląstelito genetinė programa: ar ji išeina tiesiogiai iš Absoliuto, ar yra koks nors „žemesnio rango“ kūrėjas, kuris gyvybę sukūrė kaip savo pasaulio holoplastinę technologiją? Kad ir kaip būtų iš tikro, ši technologija nėra „aukštoji“, nes jos tikslas visuotinės dvasios lygį ne paaukštinti, bet pažeminti. Kam to reikia suprasti įmanoma tik žinant visą tikrovę.
Dėl šių priežasčių ir nemanau, kad vien materialistinis žmogaus supratimas yra teisingas požiūris, nes tai tik viena, žemoji žmogaus dalis. Kita dalis, kuri surenkama iš aukštųjų klodų, skirta sumatoriaus ir sąmonės suformavimui, kuri nėra tik materialaus ląstelito produktas. Jeigu taip būtų, žmogus būtų labai žemo rango egzistencija, sukurta iš žemo lygio substancijų ir neturinti jokių perspektyvų amžinybėje. Manau, kad tai mažai tikėtinas variantas, todėl filognozijos žmogaus teorijoje ir kuriama juodosios liepsnos doktrina, kuri turi sujungti žmogaus egzistenciją su dievišku klodu tam, kad jo gyvenimo kelionė nesibaigtų tik gyvūnine egzistencija. Mano manymu, žmogaus pilnas, holoplastinis ciklas galėtų būti toks: absoliuto būsena, mažoji kelionė, didžioji kelionė, absoliuto būsena. Filognozija kuriama mažosios kelionės būsenoje, tačiau jau beveik užbaigus ciklą, tad yra noras domėtis koks tolesnis žmogaus likimas ir pasiruošti laukiantiems išbandymams pakeliui į išsiolinimą ir didžiosios kelionės pradžią. Tam reikia suprasti didžiąją žmogaus sandarą, atrasti savyje juodąją liepsną, kuri ir yra amžinoji žmogaus dalis, o visa kita – laikina būsena, kurios liks tik tiek, kiek bus išsaugota dvasioje.
Filognozijos pradinė mokykla 