Kurdamas didžiosios sievos teoriją žmogus turi tik vieną atramą, galinčią pasiūlyti idėjų jos paaiškinimui – tai yra vidinė visumos projekcija į gyvūninę sąmonę, kuri turi antitezinę sandarą, suliejančią subjektą ir objektą į vieną junginį, kuriame galima teorinė sintezė, naudojantis proto organo priemonėmis. Tuo paremti visi epistemologiniai modeliai, kurie įvairiais būdais bando šią visumą aprėpti, sukuriant jos protinę koncepciją, kurių klasifikacija pavirsta į civilizacijų tipus, pagal vyraujantį kosmologinio racionalumo tipą. Filognozija taip pat vysto savo kosmologinį racionalumą, kuris kol kas neturi civilizacinio rango, bet bando rasti idėjų, kurios padėtų padaryti kosminei civilizacijai išsivystyti reikalingų technologinių proveržių. Šiame tekste pabandysiu apžvelgti kai kurias svarbias idėjas, turinčias šią paskirtį – sukurti naują, veiksmingą didžiosios sievos modelį, suvokiant jį ne tik kaip vidinę projekciją į gyvūninę hologramą, vadinamą gamta, bet ir holoplastinę jos idėją, kuri yra pilno, o ne apriboto suvokimo.

Pirma idėja paimta iš idealybinės logikos, vadinama visumos ir dalies santykiu, kuris taikomas substancijai. Pasak šios logikos, kiekviena substancija turi visuminį aspektą ir dalies aspektą, kuriuos paėmus ribinio būvio sakoma, kad ribą turi tiek substancijos sankaupa kaip visuma, kuri reiškia, kad ji yra ne begalinio, bet riboto kiekio, tiek kaip dalis ji turi ribotą mažiausią kiekį, kuris yra mažiausia įmanoma jos dalis, vadinama fundamentaliu kvantu. Pagal šią idėją visos žinomos substancijos sudarytos iš kvantų, kuriems jungiantis susikuria vis didesnės visumos. Substancijos klasifikuojamos pagal kvanto tipą, darant prielaidą, kad yra daug substancijų, kurios sudarytos iš įvairių tipų kvantų, kurie jungiasi į įvairias konfigūracijas, sukurdami galutinę materialios realybės formą. Tačiau vien tokio principo didžiosios sievos modeliavimui nepakanka ir reikia surasti principą, kuriuo pagrįsta substancijų klasifikavimo logika, kuri parodytų kosmologinę visumą kaip viena schemą. Ši schema yra vadinamasis Feynmano medis, kuriame visos substancijos pagal tipą suklasifikuotos į struktūrą panašią į medį, kur bazinės arba kamieninės šakos yra smulkiausi kvantai, o stambesni junginiai yra viršutinės šakos, kurios žymi galutines materijos formas. Įprasta šią logiką klasifikuoti į dvasines ir materialias substancijas, nes smulkūs kvantai formuoja nekietas „dvasinio“ tipo substancijas, o stambūs – kietas tankias materijas, kurios pasireiškia kaip išoriškai suvokiami daiktai.

Didžiojoje sievoje ši logika sujungiama į Uroboro principą, kuris aiškina kas yra žmogiška realybės sietuva, kuri yra vidinė visuma, žmogui atsiverianti kaip jo vidinis kosmosas, iš kurio perspektyvos jis žiūri į išorinę visumą. Rodančioji Uroboro struktūra, kuriama iš smulkių kvantų substancijos, kurios atitinka dvasinių substancijų kategoriją skirta įtraukti išorę į vidų ir padaryti signalus gyvūnui suvokiama ir aplinką reprezentuojančia informacija, kad jis galėtų aplinkoje orientuotis ir išlikti. Įstatyti morfizmai surenkami iš signalų, kurie sąveikauja su stambiosiomis, daiktiškomis substancijomis, kurie yra ta materiali aplinka, kuri žmogaus viduje, priekinėje sąmonėje, pasirodo kaip grubus daiktiškas pasaulis. Šią idėją galima interpretuoti įvairiais būdais, vienas kurių yra tas, kad didžiojoje sievoje žmogus apima visą Feynmano medžio spektrą ir kad savo vidinėje hologramoje jis susiliečia su dieviška substancija, kuri yra smukliausio kvantavimo ir apima visus aukštesnio lygio sluoksnius; kitas variantas yra tas, kad šis medis turi daug realybės burbulų ir kiekvienas burbulas turi savo atskirą dvasinės substancijos tipą, kuris atitinka vietinio pasaulio lygmenį. Toks variantas reikštų, kad yra ne tik organinė bet ir dvasinė gyvybė, kuri turi savo atskiro tipo sumatorių, skirtą rodyti tą pasaulį, kuriame gyvybė egzistuoja, kad galėtų, matydama per savo sąmonę, orientuotis savo gyvybinėje terpėje. Imant skandinavų mitologiją, šis medis vadinamas Ygdrassil, turintis devynis pasaulius, kur kiekviename iš jų gyvena elitinė gyvybė. Žmogus pagal šį modelį būtų Midgardo gyventojas, turintis žemesnę už dievų sąmonę, bet aukštesnę už „požemio“ gyventojų.

Nuo to kokio gylio yra sumavimo sintezės priklauso technologijų galimybės, nes kuo aukščiau hierarchijoje pagal savo sumavimo sugebėjimus yra gyvybė, tuo ji geriau gali įvaldyti aplinką ir kurti jos eksploatavimo įrankius – nuo pačių paprasčiausių daiktų iki sudėtingiausių techninių aparatų. Kadangi sumatorius yra kažkokia iš kvantinės realybės sintezės sukurta visuma substancijoje, jo pagrindinė kryptis yra iš viršaus į apačią, arba nuo visumos prie dalies. Kai technologijos kuriamos tokiu principu, jos jungia gana stambias materijos dalis su veiksmu arba procesu, taip primetant jai naudingas funkcijas. Šį principą technologijose vadinu „makroniniu“, tai yra vykdomu montuojant stambias detales, kurios turi kurti vidinį procesą „lygio“ smulkėjimo kryptimi. Procesas gali būti mechaninis, termodinaminis, elektrodinaminis, elektroninis ir t.t. Tai yra žmogaus sąmonės sukurta technika, nuo kurios prasidėjo nauja technologinės civilizacijos era, išradus transporto, informacijos, ryšių ir energijos technologijas. Šiuo metu, net kvantinėje eroje, principas naudojamas makroninis, tai yra ne iš apačios į viršų, bet iš viršaus į apačią, nes kvantinį procesą vis dar valdo ir apgaubia stambiagabaritės konstrukcijos.

Tačiau Feynmano medis rodo, kad technologijų principas galimas ir „mikroninis“, idealiai nuo smulkiausio kvanto iki stambiausio – taip sudarytas visas kosmosas ir jame atsirandanti gyvybė. Tai reiškia, detalės arba dalys jungiasi ne stambiais gabalais, kaip žmogaus sąmonėje dirbtiniu būdu, bet nuo smukliausiu substancijos dalelyčių viso kosmoso mastu, todėl šis organizavimas yra toks sudėtingas, kad jo suvokti viršus-apačia principu nesugeba nei viena „plotinė“ sąmonė, kuri realybę žymi dideliais plotais, ne auginant nuo smulkiausio prie sambiausio, bet montuojant gabalais. Tai nereiškia, kad kvantinę realybę suvokti yra sunku, ypač jeigu suvokimui Urobore yra duotas substancijos tipas: tai daroma jau minėtu principu visuma-dalis, kurioje tiek didžiausias, tiek mažiausias kiekis yra ribotas, tad yra uždara kosmoso sistema ir fundamentalus kiekio kvantas. Tačiau pagal filognozijos hipotezę, hierarchijoje yra ir fundmentalūs kvantai, kurie gali būti arba paprasti, arba sudėtiniai, didelio arba mažo smulkumo. Taip kvantų hierarchinėje sistemoje susiformuoja sudėtingos substancinės struktūros, kurių mokslui žinoma galutinė forma yra Mendelejevo materija, kurios faziniai būviai formuoja pačias akivaizdžiausias, žmogaus Urobore suvokiamas, stichijas ir daiktus.

Šiuo metu didžiosios sievos Feynmano medis dar nėra suformuluotas, tik naudoju kai kurias preliminarines hipotezes, kurios reikalingos mano siekiamam tikslui. Tai nėra tikslas išsiaiškinti visas substancijas ir apimti visą didžiosios sievos realybės spektrą. Mane domina žmogaus suvokime dalyvaujančių substancijų supratimas, o suvokimas reikalingas tam, kad galėčiau geriau suvokti gravitacijos reiškinį, ir surasčiau idėjų kaip didžiojoje sievoje sukurti levitacijos ir antigravitacinio kosminio aparato technologinį principą. Tam reikia plėsti Feynmano medžio substancijų šakų plotą, surasti gravitacijos kvantinio mechanizmo principą, remiantis fundamentalia kvantine mechanika, o paskui ieškoti naujose substancijose Archimedo jėgos arba analogiškų priemonių, kad būtų galima šiais giliaisiais kosminiais klodais pasinaudoti kosminiam transportui. Kažkas panašaus jau padaryti vandens ir atmosferos substancijoje, tad tarus, kad analogiškų substancijų yra ir daugiau, tą patį galima būtų įvykdyti ir jose.

Technologijų vystymui filognozijoje didžiosios sievos teorija yra svarbiausia, nes ji sudaryta iš realių pirminių substancijų, kuriose kuriami tikri daiktai, tuo tarpu mažoji sieva yra psichinės substancijos, kuri yra antrinė ir joje galima kurti tik epistemologinius, psichinius daiktus arba teorinius modelius.

• Šėtono bažnyčia