Šiame skyrelyje parodysiu koks filognozijos ryšys su gnosticizmo religiniais judėjimais, kurie, atskilę nuo ortodoksinės krikščionybės, sukūrė savarankiškas Jėzaus iš Nazareto mokymo interpretacijas, mus pasiekusias per išlikusius šaltinius, ypač Nag Hammadi biblioteką, kuri buvo surasta 1945 m. Egipte. Pristatydamas savo idėjas remiuosi gnostiniais šaltiniai išverstais į anglų kalbą, tai yra knygomis „The Nag Hammadi Scriptures“ redaguota M. Meyer ir „The Gnostic Bible“ redaguota W. Barnstone ir M. Meyer. Tai informacijos interpretacija iš filognozijos perspektyvos, kuri nesutampa su gnosticizmu, net jeigu filognozijos terminas sudarytas naudojant tą patį graikišką žodį „gnosis“, reiškiantį „žinojimas“. Tai reiškia, kad filognozija nėra gnosticizmas archajine prasme, tačiau galima rasti daug paralelių ir retrospektyvių šio seno mokymo interpretacijų, ypač todėl, kad filognozija siekia holoplastinio žinojimo, kuris buvo svarbus motyvas ir prieš du tūkstančius metų.
Pirmiausia reikia prisiminti drakono akies koncepciją, kuri yra viena iš kertinių filognozijoje, susiejant ją su juodojo ir baltojo drakono sąmone. Drakono akis yra gyvūninis sugebėjimas savo viduje atverti išorinę realybę tam, kad galėtum orientuotis aplinkoje ir ją keisti. Šis sugebėjimas holoplastinėje teorijoje turi dvi kraštutines formas: viena yra ribotos atverties sąmonė, kuri mato tik nedidelę dalį tikrovės; o kita yra pilnos atverties sąmonė, būdinga dieviškai būtybei, galinčiai suvokti visą tikrovę. Pirmą atvejį galima išreikšti tokia „formule“:
DAJDS = U (MS – DS)
Ši formulė aprašo gyvūną, kuris turi ribotą sumatorių, kuriame per substancijos ir informacijos sintezę Uroboro struktūroje susijungia mažoji ir didžioji sieva, per inkorporuotą informaciją į vidinę ontologinę hologramą. Kadangi didžiosios sievos drakono akyje yra tik tiek, kiek sugeba „pasemti“ mažoji sieva, ši sąmonė yra ribota, juodojo drakono gyvūno sąmonė, matanti tik nedidelį procentą holoplastinės realybės. Juodasis drakonas reiškia, kad anapusinė tikrovė, vadinama drakonu, yra „juoda“, tai yra užverta vidinėje akyje ir žmogus nesugeba šios tikrovės suprasti ir pritaikyt savo reikmėms. Tai yra natūralaus žmogaus struktūra, kuri atspindi vadinamąją Dievo bažnyčią, kuri dar nepatobulinta civilizacinėmis formomis ir technologiniais išradimais. Šis procesas prasideda tada, kai žmonija pradeda vystyti žinojimą, vis labiau plėsdama veiklos mastą, kol ateina laikas daryti kosminį šuolį, norint paversti ją nepriklausoma nuo natūralių kosminių kūnų.
Antras atvejis aprašomas analogiškai:
DABDS = U (DS – DS)
Matome panašią Uroboro struktūrą, tik šiuo atveju tai Uroboras apimantis visą holoplastinę realybę, kurioje ir sumuojanti ir sumuojama dalis yra didžioji sieva, kuri „savimonės“ aspekte sukuria dievišką sąmonę, kurios drakono akis rodo pilną tikrovę, kurioje matosi visas realybės Feynmano medis. Juodojo drakono sąmonė yra tikrovės faktas, kurį kiekvienas žmogus gali patyrinėti savyje, nes jis yra juodojo drakono sąmonė, tuo tarpu baltojo drakono sąmonė yra teorinis modelis, kuris rodo sumatorių, pakilusi iki dievūno lygmens ir suvokiantį pilną metafizinį tikrovės gylį. Tokio lygio gyvūnai Žemės civilizacijai nežinomi, tačiau iš archajinės ir šiuolaikinės kultūros pavyzdžių juos pažįstame kaip dievus ir pusdievius arba labiau išsivysčiusių ateivių rūšis, apie kuriuos pasakojama religiniuose, ezoteriniuose ir fantastiniuose kūriniuose. Tai didžioji sieva sumuojanti pati save savo pilnumoje, o tai sutampa su Dievo lygiu tikrovėje, kuris daugelio mitologinių, religinių ir ezoterinių doktrinų galutinis žinojimo tikslas.
Šios dvi „formulės“ aptariamam klausimui svarbios tuo, kad žmogus pradeda nuo netobulos, ribotos juodojo drakono sąmonės, kurios galimybės jo netenkina ir jis savo civilizacinėje ir kultūrinėje kūryboje pradeda siekti dieviškumo. Nuo gnosticizmo religinių judėjimų laikų, kurie atsiranda kaip Jėzaus iš Nazareto veiklos pratęsimas ir išvystymas, šis principas vadinamas minėtu graikišku žodžiu „gnosis“, arba „žinojimas“, kuris turėtų ištaisyti netobulą žmogaus sąmonę, pakylėjant jį arčiau dieviškumo. Šį principą galima pavaizduoti tokia struktūra:
BDS = JDS + gnosis (mažoji kelionė)
Tai reiškia, kad ribota juodojo drakono sąmonė sujungta su teisingu žinojimu, kuris gnosticizme yra vadinamasis „gnosis“, pakyla iki baltojo drakono sąmonės, apdovanotos dievišku žinojimu. Žinoma, gnosticizmo slaptose knygose, apokalipsėse, evangelijos ir traktatuose, šie terminai (BDS, JDS) nenaudojami, tai yra mano kūrinys, tačiau gyvūninės sąmonės apšvietimo, arba iliuminacijos, idėja panaši. Kitaip sakant, gnostikas susipažinęs su gnosticizmo slaptomis doktrinomis ir inicijuotas į religinę bendruomenę tampa dievišką žinojimą turinčia sąmone, kuri skiriasi nuo neapšviestų, žinojimo neturinčių žmonių, skendinčių tamsybėse. Nors tai archajiškas holoplastinio žinojimo principas, jo struktūra yra universali ir tinka visoms gnozio formoms ir visiems laikams.
Tačiau filognozijoje ši Jėzaus iš Nazareto idėjomis sekanti interpretacija nėra vientintelė. Savo sistemoje įvedu papildomus, iš filosofijos paimtus atvejus, kurie yra F. Nietzsche‘ės reakcija prieš krikščionybę ir A. Šliogerio anticivilizacinės nuostatos, nukreiptos prieš besaikio scientizmo įsigalėjimą. F. Nietzsche‘ė taip pat susijęs su dieviškumo žmoguje siekimu teorijoje, tačiau tas dieviškumas iš dvasinio žinojimo perkeliamas į gyvybės ir gyvūno evoliucijos principą, siekiant sunaikinti senas teologines gnozio formas. Tad jo atveju formulė būtų tokia:
BDS = JDS + gyvybės evoliucija + gyvybės gnosis (istorija)
Tai reiškia, kad F. Nietzsche siekė sukurti naują žinojimo formą, kuri padėtų išvystyti gyvybę, sudarant palankias sąlygas evoliucijai, kurios sukurtų tokį tobulą gyvūninį kūną, kad jis savo substancijų ir informacijų sintezėje pasiektų dievūno lygį, kurį pats filosofas vadino viršžmogiu. Kitaip sakant, archajinis, krikščioniškas gnosis, pasak F. Nietzsche‘ės turi būti demontuotas, ir žmogus vystomas ne informacijos žinojimo, bet biologinio tobulėjimo principu. Tai ne vieno žmogaus jėgoms, tam reikalingas visos rūšies susitelkimas, kuri tinkamai organizuojant galėtų patobulinti savo biologinius sugebėjimus, pakeliant žmogų į aukštesnį genetinį lygį, kuris prilygtų dieviško apekso sugebėjimams.
Kita vertus, A. Šliogerio manymu šis siekis žmogų paversti aukštesnio lygio sąmone yra bergždžias ir atskiram žmogui nepasiekiamas. Tiek archajiniai, tiek šiuolaikiniai gnozio variantai yra kliedesių pasauliai, kurių atsikračius žmogus susigrąžina savo natūralią ir sveiką formą, kurioje žmogus išdievinamas ir padaromas tik tuo, kuo jis turi būti pagal savo prigimtį. Formulė būtų tokia:
BDS ≠ JDS + gnosis redukcija (mažoji kelionė)
Toks žmogus, A. Šliogerio manymu, sugrįžta prie savo natūralios formos, kurią jam suteikė kūrėjas ir savo gyvenime neturi siekti nieko daugiau – nei per apreiškimą, nei per scientistinį transhumanizmą. Kadangi A. Šliogeris gyveno mokslo suklestėjimo laiku, kuris yra pagrindinis modernaus gnosis variantas, skirtas išaukštinti žmoniją technologiniu būdu, mokslas buvo pagrindinis mąstytojo kritikos taikinys. Kai F. Nietzsche‘ė kovojo prieš teologinį gnozį, nes, jo manymu, archajinis jo variantas trukdė vystyti kokybę gyvybėje, A. Šliogerio manymu, mokslas savo dirbtinumu sukuria tokias nepalankias dirbtines sąlygas, kad gyvybė žūsta jau ne dėl neteisingos informacijos ir žinojimo, bet dėl anomalinės technosferos, kuri pakerta gyvybės šaknis, ją susilpnindama ir sugadindama. Idėjų nelaisvė buvo senasis gnozis, o technologijų nelaisvė – naujausias jo variantas. Todėl, galima sakyti, kad F. Nietzsche‘ė siūlė naują kelią dieviškumo link, o A. Šliogeris siūlė iš viso atsisakyti šios minties ir įsibūti į natūralią juodojo drakono formą, kurio formulė pateikta pradžioje.
Šioje vietoje mano įvedami patobulinimai yra siekis atsisakyti per didelių pretenzijų į dieviškumą mažosios kelionės rėmuose (A. Šliogeris) ir evoliucinį viršžmogio planą (F. Nietzsche‘ė) iš istorijos perkelti į didžiąją kelionę, išrūšinant ir iškolektyvinant civilizacinį gnozį, siekiant individualistinio gyvenimo plano. Jėzaus iš Nazareto Dangaus karalystė, neturi būti perkeliama į mažąją kelionę ir į šį pasaulį, veikiau turi būti laukiama anapusinio gyvenimo, kuris prasideda tik išsiolinus iš gyvūninės sietuvos.
Filognozijos pradinė mokykla 