Skyrelyje „Žmogaus teorija“ buvo pateikta žmogaus formulė, rodanti, kaip jis galėtų atrodyti į jį žiūrint iš išorės ir iš vidaus. Vidinis pasaulis suvokiamas kaip būsenų ir situacijų seka laike, kuriose žmogus turi rasti savo kelią, laisvai apsibrėždamas ir darydamas pasirinkimus. Išorinė dalis, paprastai vadinama transcendentaliniu subjektu, kuria šią vidinę olą, vykdydamas psichinės substancijos ir signalų sintezę. Tai reiškia, kad žmogus yra tam tikras vidinis procesas, kuriamas išorinės metastruktūros, turinčios materialų ir nematerialų aspektą. Materialus daugiausiai reikalingas materialių signalų surinkimui ir apdorojimui ir vadinamas pirmapradžiu kūnu, o nematerialus yra dvasia, dalyvaujanti sąmonės lauko į sumatorių įvedime. Nuo to kokia ši išorinė dalis priklauso, koks vidinės sąmoningos patirties rangas – ar sumuoja didelį aplinkos gylį, ar kapstosi pačiame paviršiuje, beveik nieko nesuprasdamas kokioje realybėje gyvena. Ši bazinė formulė būtų tokia: JL [S(LMZ0)] P.

Į šią struktūrą galimas ne tik holoplastinis požiūris, bet ir iš kito sumatoriaus, kai pirmapradis žmogus atsiveria kitos gyvybės vidinėje dalyje tokiu lygiu kokiu ji sugeba surinkti signalus ir paversti juos į savo sumatoriaus piešiamą portretą. Tas portretas yra matomas vidinėje sievoje, D dalyje, suvokiamoje kaip sensorinis vaizdas ir garsas. Šiame skyrelyje aptarsiu du atvejus: gyvūninės ir dievūninės pirmapradės būtybės.

I. JL [S(MS)] P_JD → D

JL – juodoji liepsna;

S – sumatorius;

MS – mažoji sieva;

P_JD – juodojo drakono pirmapradis kūnas;

D – paprastas sensorinis sumatorius.

Šioje formulėje matome, kad vidinė holograma sudaryta iš mažosios sievos sumatų, kuriuos jau daug kur esu aptaręs, pavyzdžiui, knygoje „Sievos teorija“ (2020), kurioje pateiktos visos sumatrų rūšys ir jų trumpas aprašymas. Ši vidinė sieva yra būtybės aktyvumo, vadinamo psichovektoriumi pagrindas, nuo kurio priklauso kaip ji sąveikauja su aplinka, kokios manipuliavimo materija galimybės. Paprastų, laukinių gyvūnų sievos neišsivysčiusios tik „psichologinės“ arba instinktyvios, o pažengusių gyvūnų, tokių kaip žmogus, pagrįstos protu ir patirtimi, vis labiau pažįstant gyvenamą aplinką, formuojant jos visuotinį modelį, kuris vadinamas kosmologija, nuo kurios priklauso vadinamasis civilizacijos tipas. Pagrindinės civilizacijų rūšys yra dvi: tik psichologinės ir subjektyvios arba pagrįstos objektyviu žinojimu ir technologijomis. Civilizacija mažojoje sievoje funkcionuoja kaip informacinė sankaupa, kuri įgyjama pažinimu ir mokymusi, ir filognozijos sistemoje vadinama rišliu, R. Šią vidinę struktūrą, kaip jau sakiau, formuoja materiali ir dvasinė dalis, todėl žmogaus olą iš dalies galima kontroliuoti naudojant materialias smegenų technologijas, su kuriomis sukuriama norima mažosios sievos būsena. Kita vertus, iš kito sensorinio sumatoriaus galimybių šis holoplastinis žmogus matomas tik per pirmapradžio kūno P dalį, kuris vadinamas organiniu ląstelitu, atsiveriančiu stebėtojo sąmonei kaip kito žmogaus kūnas priekinėje sąmonėje. Tad jį vertinti galima pagal fizinius sugebėjimus, kaip pavyzdžiui vertino F. Nietzsche‘ė, žmogų suprasdamas kaip materialų apeksą, kuris turi auginti savo biologinius sugebėjimus, kitaip sakant „sveikatą“. Tačiau ląstelitas yra ne vien fizinė sistema, nes jis surenka ir tvarko signalus, nuo kurių ploto priklauso vidinio sumatoriaus aprėpiamos transcendencijos gylis. Jeigu ląstelitas tik juodojo drakono, tai jis, mano manymu, sumuoja 10 proc. transcendencijos, o visa kita lieka metafiziniame X. Todėl jos vidinis išsivystymas nedidelis, o išrasti sugebamos technologijos, stebint iš išorės, ne tokios įspūdingos.

II. JL [S(DS)] P_BD → D

JL – juodoji liepsna;

S – sumatorius;

DS – didžioji sieva;

P_BD – baltojo drakono pirmapradis kūnas;

D – paprastas sensorinis sumatorius.

Antra formulė nuo pirmos skiriasi tuo, kad joje vidinė ola apima visą didžiąją sievą, tai yra visą transcendentinę realybę, tad čia jau gyvybės egzistencinis mastas išsemia visą metafizinį gylį. Iki pat fundamentinių klodų, vadinamų Dievu arba Absoliutu. Tam, kad sumatorius būtų tokio išsivystymo, reikia tiek materialios, tiek dvasinės dalies maksimalių galimybių, kurios būtų dievūno lygio. DS reiškia, kad žinoma tikrovės ir gyvybės paslaptys, mokama kurti pilno gylio metafizines technologijas, viena iš kurių yra pats gyvūnas ir gyvyybė. Tai reiškia, kad plečiasi dievūnų civlizacijos mastas, pasiekdamas maksimalų lygį, kuris nuo tikrovės substancinio / technologinio potencialo gali būt galaktinis arba net visatinis. Todėl dievūnų rūšys neišvengiamai yra kosminės, valdančios didelius visatinės erdvės plotus, o vietiniai gardai jiems atrodo tik kaip eksperimentiniai poligonai. Kai dievūnas projektuojamas į kitą sumatorių, kuris yra tik juodojo drakono lygio (10 proc.), matomas išsivystęs ląstelitas, galintis turėti daug kartų pažangesnes formas, pavyzdžiui, būti multimorfiniu, arba būti iš viso kito substancinio spektro lygio ir nesumuojamas, nes organikos galimybės nesugeba sukurti receptorių, reikalingų surinkti signalus holoplastiniam sumatoriui. O juodoji liepsna, galima manyti, pilnai apgaubia sąmonės struktūrą, kuri nesusimaišiusi su jokiomis kitomis žemesnio lygmens substancijomis.

Palyginus šias dvi galimybes, matosi, kad paprasti gyvūnai remiasi fizine jėga, o pažengę ir protu, sumanumu, o dievūnai daugiau psioniniai ir technologiniai, kurių technologijos tokio aukšto lygmens, kad jie sugeba aprėpti visą žemesnių gyvūnų substancijų spektrą ir duoti jam daug naudos arba daug žalos. Iš vakarų civilizacijos istorijos vienas žinomas atvejis, nesvarbu ar tai legenda ar tikrovė, yra Jėzus iš Nazareto, kuris vaizduojamas kaip įsikūnijęs Dievas, Dievo sūnus, kuris rodė išskirtinius sugebėjimus: turėjo holoplastinį žinojimą (gnosis), gydė ligonius, darė stebuklus (kaip vandens pavertimas vynu), žinojo ateitį, turėjo tiesioginį ryšį su dieviška transcendenciją, matė / žinojo holoplastinę realybę ir suprato žmogaus paslaptį ir t.t. Kiek tame tiesos ir ar liudijimai yra tiesa dabar, po dviejų tūkstančių metų pasakyti labai sunku, tačiau tai vienas iš garsiausių atvejų planetos istorijoje, kai dievūno idėja tapo religinės ir filosofinės doktrinos pagrindu, lėmusiu dviejų tūkstančių metų Vakarų civilizacijos istoriją. Šis „dievūnas“, krikščionybėje žinomas kaip įsikūnijęs Dievas arba Dievo sunus, yra Jėzus iš Nazareto yra pirmas menamas „baltojo drakono“ atvejis, kurio gyvenimas buvo paverstas religinio kulto objektu ir sektinu orientyru. Ši interpretacija nebūtinai teisinga, o taip pat ir atvejis neturi neginčijamų įrodymų, tačiau pati filognozijoje aptariama idėja žinoma jau daugiau negu du tūkstančius metų.

Apibendrinant, iš paprasto sumatoriaus žemesnis ir aukštesnis lygis atskiriamas pagal daugelį požymių, kurie gali būti daugiau fasadiniai ir lengvai regimi akimis, arba daugiau pasislinkę į formulės dvasinę kryptį ir susiję su psionika, telepatija, holoplastiniu žinojimu, galingomis metafizinėmis technologijomis, kurios rodo, kad būtybė toli pažengusi tikrovės supratime. Filognozijoje ši teorija reikalinga tam, kad būtų galima teisingai įvertinti žmogaus galimybes siekti technologinio žinojimo, kad būtų galima suprasti pagal kokius požymius ir kriterijus atskirti ar žmogus turi genijaus sugebėjimų, ar ne, kurioje vietoje reikia vystyti žmogų, kad jis pasiektų aukštą lygį. Nors pradinė mokykla aprašo tik juodajį drakoną, turintį paprastą sumatoriu, tačiau stengiuosi parodyti visą spektrą, kad būtų aiškesnis kontekstas, kokioje vietoje yra pradinės mokyklos žinojimas, kam jis skirtas ir kam jis reikalingas. Tai reiškia, kad žmogus pagal savo genetiką nėra dievūnąs, nes genetiniame medyje variacijos nedidelės, ir imant vidutinį lygį jis geba kurti tik baltojo drakono pradinę stadiją, kuri pagrįsta šiuolaikinio mokslo galimybėmis.

• Šėtono bažnyčia