Rombo modelis filognozijos įvairiose metodikose jau buvo naudotas, tačiau jo pritaikymo būdų yra ne vienas ir šiame skyrelyje parodysiu kaip jis atrodo pritaikytas sątvaro bazinių struktūrų interpretavimui. Pateiksimas modelis yra kitoks negu sievos arba madrigalo, nes aprašo skirtingą sątvaro analitinį lygmenį. Kaip žinia, rombas sudarytas iš keturių kampų ir centro ir turi dvi pagrindines antitezes: vertikalią ir horizontalią. Vertikalios antitezės kraštiniai kampai yra šviesos arka apačioje ir civilizacinė kosmologija viršuje; o horizontalios – asmuo yra vidinis kampas ir pasaulis – išorinis. Centrinis taškas, sukryžiuojant šias antitezes yra vadinamoji kalba, kuri gali būti orientuota į kurį nors kampą. Ta kalba nėra paprastas šnekėjimas, bet kalba, pakelta iki kultūrinio rango, susijusi su kūryba ir kūriniais. Ši sistema, mano knygose vadinama sątvarologija, ypač išryškėjo egzistencializmo filosofijoje ir jos ištakose, o Lietuvoje daugiausiai naudota A. Šliogerio filosofijoje, kurioje ji buvo vadinama klepsidros struktūra su pagrindinių dėmenų rinkiniu. Filognozijoje ši priemonė gerokai modifikuota ir išvystyta, naudojama nauju ir išplėstu būdu.

Toliau atskirai paaiškinsiu kiekvieną kampą sužymėtą raidėmis: A – apačioje, B – viduje, C – išorėje, D – viršuje ir E – centre.

A. Šviesos arka. Šis kampas aprašo pirmapradį žmogų, dar neužkrautą informacija, kaip jis atsiveria savo viduje. Tai daugiau įgimtos substancinės struktūros, kurios paveldėtos genetiškai ir rodo gryną, laukinį žmogų, koks jis yra dar nesocializuotas ir neasimiliuotas į civilizaciją. Tai rombo apačia, visų kitų dalių pagrindas, nuo kurio galimybių priklauso pagrindiniai kognityviniai ir percepciniai sugebėjimai, reikalingi kuriant kultūrą. Šis lygmuo nesivysto tokiu pačiu principu kaip kiti arba vystosi tik „biologiniu“ būdu, nes yra susijęs su psichologine substancija, kuri nesikaupia ir nekinta. Neretai apatinis kampas susilieja su viršutiniu kampu ir naudojamas kurti kosmologinį mitą, remiantis ne vidinėmis ir pasaulinėmis kryptimis, bet baziniu žmogumi, kuris yra dieviškos kilmės. Per asmeninių iliuzijų akinius žiūrintis žmogus šio savo sątvaro sluoksnio nemato, tačiau kai tos iliuzijos išnyksta žmogus panyra į šviesos arkos lygmens žmogaus pasaulį ir pamato save „ezoteriniu žvilgsniu“, būdingu, pavyzdžiui, gnostinei krykščionybei, kur šis principas evangelijose, slaptose knygose, apokalipsėse – labai būdingas.

B. Asmuo. Tai vidinis kampas, kuris yra maždaug galvos srityje ir pagal sievos modelį iš galvos eina į priekį ir apačią. Ši sątvaro dalis yra substancijos ir informacijos mišinys, kur yra įgimti sumatai, formuojami genetikos ir biografinė informacija, kuri surenkama jo mažojoje kelionėje, suformuojanti tapatybes ir vaidmenis, nuo kurių priklauso vadinamasis mažasis Aš. Ši vieta formuojasi intensyviausiai, praeinant gyvenimui būdingais etapais, kurių ankstesnėse knygose išskiriu tris: reaktyvusis – gyvenimo pradžia; racionalusis – gyvenimo vidurys; ir ezoterinis – gyvenimo pabaiga. Šios dalies tyrinėjimas būdingas egzistencinei filosofijai, ir susilieja su anksčiau minėtu šviesos arkos kampu, kuris rodo pirmapradį, arba filosofinį žmogų. Tačiau kita vertus daugeliu atveju pasiliekama informacinio žmogaus lygmenyje, kur analizuojamos įgytos tapatybės, priklausančios nuo prisiimtų ar primestų vaidmenų gyvenime. Tai pagrindinis sumavimo olos paviršius, kuriame įsipaviršina sievos sumatai ir formuoja pagrindinį substancinį ar informacinį psichovektorių.

C. Pasaulis. Tai išorinis kampas, kuris nurodo priekinės sąmonės kryptį, kuris taip pat yra substancijos ir informacijos junginys, kuris, pavyzdžiui, A. Šliogerio buvo aprašomas kaip kultūrinių simbolių ir kalbos sankaupa, išmarginanti išorinius, nuogus daiktus kaip tatuiruotė, ir formuojanti žmogaus pasaulio supratimą. Pirmiausiai tai gamtinių pavadinimų sluoksniai, paskui valstybiniai pavadinimai, kaip šalis, kraštas, kuriame gyvena žmogus. Pavyzdžiui, lietuviškos tapatybės sąmonėje tai yra Lietuva ir visi mitoistoriniai pavadinimai, kurie sudaro valstybėje suformuoto naratyvo pagrindą. Kitos tautybės sąmonė yra pavyzdžiui, Deutschland, kur priekinės sąmonės gamtinė realybė padengiama kalbos sluoksniu, kaip vietovardžiai, mitiniai ir istoriniai, kultūriniai artefaktai. Kiekviena sąmonė šią savo sątvaro kryptį susiformuoja individualiai, priklausomai nuo to, kokioje tautinėje terpėje gyvena, kokioje konkrečioje vietovėje išauga, kokiose švietimo programose dalyvauja ir taip toliau. A. Šliogeris laiko, kad šio kultūrinio sluoksnio nuvalymas, kaip ir biografinio Aš, yra pagrindinis filosofijos tikslas, kurio priemonėmis sugrįžtama prie pačių daiktų, kurie yra šviesos arkos lygmens.

D. Civilizacinė kosmologija. Šis kampas yra rombo viršus, apgaubiantis visą sątvarą, rodantis visuotinį realybės modelį. Civilizacinė kosmologija yra sukuriama informacinės, arba gnostinės sintezės, tad yra gryna informacija, kuri neturi įgimtos substancinės dalies, o tik informacinę, kuri įsirašo į atmintimi vadinamas substancijas sąmonėje. Civilizacinė kosmologija išmokstama, tad susijusi su kultūrine aplinka, istorine epocha ir civilizacinių / mitologinių kūrinių vartojimu, kurie tampa pasaulio supratimo pagrindu. Ši kosmologija gali būti maginė, mitinė, religinė, filosofinė ir net mokslinė. Tai priklauso kokios kultūros ir švietimo programos veikiama sąmonė, ir išmokstama arba organizuotu, arba individualiu būdu. Kaip jau sakiau, kai kurios kosmologijos susilieja su substanciniu sątvaro sluoksniu kur žmogus aprašomas pirmapradžiame lygmenyje, kaip grynas, nuogas sątvaras, bandant jį paaiškinti kaip Dievo kūrinį, atsietą nuo psichologinių ir biografinių apnašų, trukdančių pamatyti kas jis yra savo dieviškoje prigimtyje. Šiuo metu šis metodas naudojamas mažai, nes pasaulis ir žmogus aprašomas moksliniais terminais, kurie nepakankami atskleisti žmogaus prigimtį vien empiriniais metodais.

E. Kalba. Kaip jau sakiau, vertikalios ir horizontalios antitezės susikirtimo taškas yra centras, kurį sątvare užima kalba, aprašanti save pati arba kurį nors iš išvardintų kampų ir yra viena iš pagrindinių informacinės sintezės formų, nes paversti informacija dažniausiai reiškia tikrovę įkalbinti. Todėl turime tokias „naratyvų“ kryptis: asmuo – kalba; pasaulis – kalba; šviesos arka – kalba; ir civilizacinė kosmologija – kalba. Šie naratyvai gali maišytis ir įvairiai jungtis, išskiriant vieną ar kitą perspektyvą, o gali būti ir proto užsidarymo problema, kai susitelkiama į vieną žiūros tašką, kuri jį padaro būdingą tiek visai civilizacijai, mokslui, kokiai nors grupei, filosofinei mokyklai ar žmonių kolektyvui. Pavyzdžiui, herojinės religinės mitologijoje, tokioje kaip krikščionybė ir gnosticizmas, dominuoja D kampas, į kurį integruojama B ir C dalys, ir gausiai naudojama A perspektyva, kurią vadinu šviesos arka, arba pirmapradžiu žmogumi.

Kaip pavyzdį imant A. Šliogerio filosofiją, jis pagrindu laikė šviesos arką, kurią jis vadino klepsidros struktūra, kurią aprašinėjo tik iš įgimtos substancijos požiūrio, redukuodamas visų likusių kampų informacinius dėmenis, ir ypač civilizacijos kampą, kuris kaip metafizinis pasaulio aiškinimas jam atrodė pseudotranscendentcija, kuri turėjo būti visa ištirpdyta ir suvesta į vietovę šiapus juslinio horizonto, kuri yra bazinis A lygio sątvaras. Tuo tarpu filognozijoje redukuoti nei vieno rombo kampo nesiekiama, bet norima aprašyti pilną žmogų, kaip jis atrodo iš olos vidaus ir išorės, nelaikant nė vienos krypties „bloga“, prieš kurią reikėtų kovoti. Filognozijoje, manau, kad visas žmogus yra geras, ir kad kiekviena kryptis reikalinga, nes gyvybės vystymo strategijose sukuria daugiau organizavimo galimybių, be kurių žmonių rūšis neišgyventų. Stagnacija kokioje nors vienoje perspektyvoje gyvybei nieko gero neduoda ir mažina žmonijos išlikimo šansus. Bet to civilizacijoje visada lieka galimybė keisti perspektyvą, jeigu ankstesnė išsisemia ir žmonijai prireikia naujų idėjų, kad galėtų gyvuoti. Toks atvejis, pavyzdžiui, buvo F. Nietzsche‘ės pastanga perrašyti civilizacinį naratyvą, perorientuojant visą žmoniją į naują ateitį. Tai, kad institucijos šia iniciatyva nepasinaudojo rodo, kad neatėjo F. Nietzsche‘ės civilizacijai laikas, arba kad jis buvo pralenktas geresnių galimybių. Tačiau net tokiu atveju iš jo galima daug pasimokyti, nes jo idėjos yra „amžinos“, rodančios kaip reikia keisti civilizacinę informaciją žmonijos kolektyvo sąmonėse, kokios metodikos, kokia psichologija, politika, kultūrinė programa ir pan.

• Šėtono bažnyčia