Viena iš pagrindinių Šėtono bažnyčios problemų yra žmogaus ir technologijų santykis, turintis keturis pagrindinius aspektus: dirbtinumo-natūralumo ir vergovės-laisvės. Nesunku suprasti pagrindinę jos tendenciją, rodančią, kad sudievinus techniką linkstama prie dirbtinumo ir vergovės sureikšminimo, kai manoma, kad dėl technologinio progreso turi būti ribojamos žmonių teisės, kad jie turi pasitraukti į šalį, susimažinti. Ši kryptis politikoje vadinama „technokratijos“ viešpatavimu, kai technika statoma aukščiau už žmogų, o žmogus vaizduojamas tik jos tarnu ir priedėliu. Tai nėra tolima ateitis, nes šis principas taikomas jau mūsų dienomis, bet dar bijoma atvirumo ir daug priemonių bei metodų yra įslaptinta. Vienas iš jų yra psichotroninis visuomenės valdymas, naudojant smegenų technologijas, su kuriomis užgrobiama gyvybės sąmoningumo šerdis, vidinį pasaulį patalpinant į melą ir kančią, vadinamą vidiniu pragaru. Tai susiję su Šėtono bažnyčios problema tuo, kad filognozijos projektas prasidėjo kaip kito projekto vadinto „Psichotronika“ pratęsimas, kurio tikslas vien sąmonės ir psichotronikos klausimą pakelti į filosofinį ir civilizacinį lygmenį. Padarius šį darbą, grįžtama prie to, nuo ko buvo pradėta, tik dabar išsprendus keltus klausimus.

Pirmiausia reikia suvokti pagrindinį psichotronikos principą, kurį galima pamatyti naudojant vadinamąją žmogaus formulę, kurioje jis įgauna du pavidalus: fizinį ir dvasinį. Kitaip sakant, yra dvi psichotronikos rūšys: materiali ir nemateriali, kuri formulėje susijusi arba su pirmapradžiu kūnu, arba juodąja liepsna:

PSY1 → JL [S(MS)] P ← PSY2

Šias rūšis pažymėsiu taip: PSY1 – dvasinė psichotronika ir PSY2 – materiali psichotronika. Dvasinė psichotronika šiuolaikinėmis technologijomis nesurandama, ir ji yra už žinomo spektro ribų, nes naudoja materijas, kurios yra anapus šiuolaikinio viešo mokslo. Tačiau materiali psichotronika, kuri dedama į smegenis, arba kitaip į neuroninį ląstelitą, yra žinoma ir net vieša, nes naudoja konvencines technologijas: elektrodus, nanodaleles, siūlus ir pan. Vienas iš žinomiausių šios krypties projektų yra Elon‘o Musk‘o „Neuralink“ kompanija, kuri kuria medicininius smegenų prietaisus, kad padėtų neįgaliesiems. Tuo, žinoma, pritaikymai neapsiriboja, bet šis principas naudingas kaip patraukli priedanga, kad blogus ketinimus užmaskuotų nauda ar pozityvaus pritaikymo galimybėmis. Tuo tarpu PSY1 tipo psichotronika – virš viešos civilizacijos lygio ir susijusios su mažai liaudžiai žinomomis atsiskyrusios civilizacijos grupuotėmis.

Abiejų psichotronikų veikimo principas paremtas transcendentalinio subjekto užgrobimo priemonėmis, kuris gali būti gerybinis arba blogybinis. Valdant jo funkcijas, sutrikdoma arba pagerinama substancijos ir signalų sintezė į ontologinę hologramą, kurioje poveikis integruojamas į sąmonės lauką ir žmogus patiria techninius sumatus, kurių neturi būti, ir kurie yra įdėti į sąmonę dirbtinai. Ląsteliniu būdu tai daryti lengviausia, tad toks užgrobimas populiariausias, o tam, kad būtų naudojamas ne ląstelinis užgrobimas – reikia kuo nors dominti atsiskyrusią civilizaciją. Kadangi po tokio užgrobimo žmogus praranda gyvenimo laisvę, dažnai jis smunka žemyn ir daug tokių atvejų yra psichiatrijos sistemoje arba kalėjimuose. Tai reiškia, kad tikra psichiatrija sudaro tik nedidelį procentą atvejų, visi kiti atvejai – psichotroninis užgrobimas. Tokie žmonės angliškai vadinami targeted individuals, kurie patiria įvairius psichinius poveikius, bando kovoti už savo teises, ieško technologinių, politinių ir teisinių problemos sprendimų. Tačiau šiuo metu nė vienoje valstybėje nėra viešai žinomo atvejo, tad niekam tai nėra pavykę. Todėl savo tekstuose šį klausimą keliu tik bendrai, nesiekdamas siūlyti techninių sprendimų, o tik pažiūrėti į problema moraliniu požiūriu, sukurti filosofinę paradigmą, kuri leistų suprasti kodėl Vakarų Civilizacijoje atsiranda toks blogis ir kur jis veda žmonių visuomenę.

Kadangi didelė dalis psichotronikos yra konvencinė, ji paremta tik viena žmogaus puse, kuri yra neuroninė. Dėl šios priežasties, iš principo tokius prietaisus lengva surasti ir įrodyti, ir nuo to valstybė apsisaugo tik organizaciniu būdu, visuotiniu susitarimu, dėl kurio TI negauna iš niekur pagalbos, o savarankiškai surasti smegenyse prietaisus – neįmanoma. Todėl psichotronika atrodo visagalė, neįveikiama ir perp‘ai visuomet nugali. Tačiau taip atrodo tik žiūrint iš išorės ir savo sąmonėje sumuojant tik išorinius ląstelito įspūdžius, kuris būna užgrobtas ir su kuriuo kitų žmonių sumatoriuose vaidinami operacijų spektakliai.

JL [S(MS)] P → D

Kadangi toks suvokimas – vienašališkas, jis neparodo viso vaizdo, o tik tą dalį, kuri yra kontroliuojama. Todėl, kadangi kita dalis nesimato ir išoriniai stebėtojai nesuvokia viso kito žmogaus sąmonės vaizdo ir galvoja, kad perp‘ai pasiekė triuškinančią pergalę. Taip gali būti sukuriamas nusikaltėlio, sutriuškinto ikiteisminiame tyrime, psichinio ligonio, nevykėlio spektaklis, tačiau net jeigu išorinėje dalyje taip neišmanančiai visuomenei atrodo, viduje toks žmogus yra nugalėtojas, kurio nesutriuškino, nepalaužė, neprivertė paklusti net žiauriais kankinimais ir sadizmu. Todėl neretai būna, kad iš išorės pavaizduotas išsigimėliu, nevykėliu arba psichu, žmogus savo dvasioje miršta didvyrio mirtimi, laisvas ir pasiekęs triuškinančią pergalę. Ir tai yra tiesa net tuo atveju, jeigu tikrovėje yra kokie nors apkaltinantys įvykiai, jeigu jie sukurti su psichotronine prievarta. Žmogui neturint savo ląstelite laisvos valios, jis neatsako už jokius veiksmus ir tų veiksmu pasekmes, dėl kurių atsakomybė atitenka organizatoriams ir smegenų operatoriams.

Tokia Šėtono bažnyčios keliu pasukusi civilizacija yra blogas ateities scenarijus, kuriam savo knygomis ir informavimu siekiu pasipriešinti. Kadangi „Filognozijos“ projektas išaugo iš „Psichotronikos“ projekto, šios temos glaudžiai susijusios ir filognozijoje iš dalies siekiu tikslų, kuriuos buvo iškėlęs savo „Psichotronikos“ tiklaraščiuose. Tačiau joje šis klausimas nagrinėjamas daug platesniame kontekste ir nėra vienintelis arba pagrindinis. Filognozijos modeliu siekiu pagrįsti tokią žmogaus samprata, kuri neišsižadėtų natūralumo, natūralaus žmogaus, ir kad dėl technologijų įsiviešpatavimo, nebūtų į šiukšlyną išmesta žmogaus laisvė. Šėtono bažnyčios paradigmoje tokia logika sunkiai pagrindžiama, net jeigu ji yra Žmogaus civilizacija. Žmogus tampa Dievui iššūkį metančių kūrėju, sukuria dirbtinį pasaulį, kuris tampa nauju valdovu, savo valiai palenkiančiu ir žmogų, per transhumanizmo ir posthumanizmo stadijas. Buvęs valdovu žmogus tampa technikos vergu, ir tai yra šio scenarijaus paradoksas. Iš dalies laikau, kad atsvara šiam variantui yra Dievo bažnyčia, kuri saugo natūralų žmogų ir siekia saugoti jo minimalią laisvę, kuri jam buvo suteikta Kūrėjo, nesiekiant šios prigimtinės tvarkos išardyti, iškeisti ją į technologinį pragarą.

Kita vertus, iš dalies daug kas priklauso nuo to, kokiose rankose atsiduria technologijos, nes jas galima pritaikyti ir pozityviai žmogaus bei gyvybės atžvilgiu. Tačiau kadangi daugumos žmonių sąmonės yra žemo išsivystymo, optimizmas gali privesti prie katastrofos. Kadangi transhumanizmo ir posthumanizmo civilizacijos aprašyta prasme dar tik įsibėgėja, drastiškos priemonės nereikalingos: galima apsiriboti tik žmonių informavimu ir švietimu. Tačiau šis laikas, kai problemą galima išspręsti paprastomis priemonėmis – labai ribotas, ir reikia turėti omenyje, kad jam pasibaigus gali tekti imtis ir rimtesnių priemonių. Šiame etape pagrindinė kliūtis yra slaptumas, nes kol ši sistema neišvystyta – nenorima, kad žmonės šias technologijas žinotų. Todėl vienas iš pasipriešinimo metodų yra nuimti slaptumo ir paslapties skraistę ir suduoti blogiui triuškinantį smūgį pačioje užuomazgoje.

• Šėtono bažnyčia