Etimologiškai šis terminas yra sudarytas iš graikiškų žodžių „fileo“ ir „gnosis“, reiškiančių „myliu“ ir „žinojimas“, todėl verstųsi „pažinimo/žinojimo meilė“. Tai panašu į žodį filosofija, tik žodis „sofia“ (išmintis) pakeistas „žinojimas/pažinimas“. Šis terminas sporadiškai yra pasirodęs įvairiuose filosofijos arba ezoterikos tekstuose, tačiau niekur nebuvo išvystyta sistema, galinti konkuruoti su filosofija arba mokslu. Mano indėlis yra tas, kad aš filognoziją pateikiu kaip užbaigtą sistemą, kuri prilygsta filosofinei gnoseologijai arba epistemologijai, kurių pavyzdžiais galėtų būti Descartes, Kant‘o arba Hegel‘io kūriniai. Savo modelį laikau atskira nuo filosofijos visumos „epistemologija“, kurioje norima užsiiminėti tik tikrovės pažinimu. Ar tai turi kokią nors prasmę, ar geriau sugrįžti į tradicinės filosofijos rėmus – parodys ateitis.

Bendroji filognozija turi dvi pagrindines dalis, kurios vadinamos sątvarologija ir substratologija. Sątvarologija nagrinėja atvertą realybės dalį, kuri yra vidinė žmogaus ontologinė holograma, sudaryta iš atveriančios ir atveriamos substancijos. Šioje dalyje kyla psichiniai ir pažinimo vektoriai, kurių pagrindinis procesas yra informacinė sintezė, naudojant minčių ir kalbos substratą. Pažinimas yra vis gilėjantis atvertos būties inkorporavimas į šią sintezę, kuri pavirsta sąmonės vidinę realybę formuojančia žinojimo sistema. Sątvarologija šviesos arkos lygmenyje aprašoma naudojant Uroboro modelį, kuris sudarytas iš sumuojančios dalies ir sumuojamos, kurios bendrai sudaro sąmonės pagrindą, vadinamą signalų ir substancijos sumatoriumi. Konkretūs sumuojamų signalų kokybiniai plotai yra vadinami sumatais, kurie gali būti arba subjektyvus, arba objektyvūs sumavimo vienetai. Šiuos vienetus patogu grupuoti naudojant sievos metodą, vadinamą mažosios sievos dauglypa. Kadangi viena iš pagrindinių šios struktūros funkcijų yra generuoti informaciją ir ją kaupti, ši dalis žymima rišliu ir yra auganti sumatoriaus dalis, kuri visą gyvenimą vystosi kaupiant patirtį. Tokiu principu atskiriama I. Kanto žinota dichotomija tarp apriorinės ir aposteriorinės žmogaus dalies, kur pirmoji yra gryna psichinė substancija, o antra sukrešėjusi informacinė struktūra, atsirandanti žmogaus gyvenimo eigoje mokantis ir pažįstant aplinką.

Kita filognozijos dalis yra substratologija, kuri yra anapusinė, nematoma būtis, kurios sumatoriuje atveriamas tik nedidelis procentas, todėl yra metafizinė. Sprendžiant iš atvertos dalies, tiek subjekto, tiek objekto, anapusinė realybė yra substancijos, kurios sugeba generuoti žmogišką realybę, vadinamą gyvybe, su jos vidinių projekcijų srautu, kuris atsiveria sumuojančioje oloje. Substratologija yra pagrindinis pažinimo ir žinojimo objektas, nuo kurio priklauso kiek atverta tiesa apie anapusinę realybę, ir kiek žmogus moka ją paversti savo technologinių manipuliacijų objektu. Substratologijos objektas yra vadinamas didžiąja sieva, kuri sudaryta iš įvairių tipų substancijų ir jų junginių; o žmonių perdaryta dalis yra raigas. Kadangi tai žmogaus sąmonei užverta transcendencija, kokia jos tikra prigimtis – žmogus nežino, ir šią paslaptį norėjo atskleisti arba tikėjo atskleidusios visos žinomos civilizacijos: maginė, mitinė, religinė, filosofinė ir mokslinė. Tačiau akivaizdu, kad ilgą laiką, iki šių dienų, tai buvo tik svajonės ir kas yra žmogus ir visata, negalime atsakyti net mūsų laikais. Substratologijos bendroji versija skirta holoplastinės realybės modeliavimui, o specialioji substratologija sprendžia kokį nors konkretų techninį klausimą, remiantis bendrąja teorija. Pavyzdžiui, mano klausimas yra gravitacijos modeliavimas ir antigravitacinė levitacija. Tačiau iki to reikia užbaigti bendrąjį modelį ir paruošti kelią praktiniam rezultatui.

Sujungus šią sistemą į bendrą filognozijos modelį, gaunama pagrindinė formulė

U ([MS-R]-[RA-DS])

Ji analitiškai sudaryta sujungus vidinę ir išorinę dalį, kurioms primetama Uroboro forma, kuri buvo paaiškinta prieš tai. MS-R yra sątvarologinė dalis, kuri sudaryta iš sievos burinės struktūros ir viduje susikaupusios informacinės gnostinės sintezės sankaupos, kuri parodo kiek išvystytas žmogaus protas, kokios civilizacijos sąmonėje jis gyvena. RA-DS yra substratologinė dalis, kuri rodo dirbtinės realybės transcendencijoje plotą, kuri yra natūrali materija, perdirbta į techninius daiktus, vadinamus raigais. Raigas gali būti paprastas, mechaninis ir kvantinis, sugebantis kurti naudingas funkcijas mikroskopiniame lygmenyje. Nuo to, koks raigų įvedimo į didžiąją sievą mastas priklauso koks civilizacijos technologinis išsivystymas ir koks jos veiklos mastas kosmose. Iš to, kas pasakyta, matosi, kad natūrali substancija yra tiek vidinėje, tiek išorinėje dalyje, kuri žymima dievo bažnyčia, o dirbtinė struktūra, kuri gali būti psichinė arba daiktinė, jau yra žmogaus sukurta gnostinė ir techninė sintezė, kuri į transcendenciją įveda žmogaus valią, palenkia realybę savo valdžiai.

Kadangi filognozija iš esmės yra a) žmogaus vidinės olos teorija ir b) priemonės kaip iš šios uždaros erdvės išsivaduoti ją peržengiant, turime šios struktūros analitinį modelį, kuris parodo, kas yra holoplastinis žmogus su savo transcendentaline ir imanentine dalimi. Ši formulė buvo pirmą kartą paminėta tik šioje knygoje, kurioje žmogaus modelis pasiekė užbaigimo etapą, kurį galima pristatyti kaip galutinį filognozijos Pradinės mokyklos principą. Tai yra jau žinoma vidinė ola, sudaryta iš mažosios sievos ir transcendentalinis subjektas, turintis materialią ir dvasinę dalį:

JL [S(MS)] P

Kaip matome analitiniame modelyje yra išorinė dalis, sudaryta iš JL ir P, kurios simbiozėje kuria vidinę dalį, vadinamą sumatoriumi, sudarytu iš mažosios sievos sumatų srauto laike. Be abejo šią formulę galima papildyti ir gnostinės sintezės dalimi, kuri yra žymima kaip rišlys, R, tačiau bazinis principas toks. Transcendentalinis subjektas svarbus tuo, kad jis kuriamas išorinės, viduje nematomos dalies, kurios prigimtis – svarbus klausimas filosofijoje, nes nuo jo atsakymo priklauso kokios laikomės žmogaus sampratos. Mano pateiktame variante sudaromos sąlygos vystyti dvi kryptis: materialistinę, kuri teigia, kad žmogaus sąmonę kuria neuroninis ląstelitas, ir kad žmogui mirus – jis išnyksta; ir dvasinę, tvirtinančią, kad žmogus yra nemirtinga dvasia, kuri žmogui gimus, įforminama į gyvūninį subjektą, o mirus – ji išsivaduoja, sugrįždama į bendrąją dvasinę stichiją, išsilaisvinus iš materijos pančių. Kadangi šios formulės ola – tik gyvūninė, sudaryta iš mažosios sievos, tai ji sumuoja tik nedidelį aplinkos procentą, o visa paslaptis lieka anapus jos. Tuo tarpu jeigu vidus prilygtų visai didžiajai sievai, turėtume ne žmogų, bet dievūną, kuris turi dievišką sąmonę ir mato / žino visą anapusinės realybės paslaptį, kurios buvo siekiama nuo gnostikų laikų. Tačiau žmogui tokia sąmonė nepasiekiama; jos galima tikėtis tik jeigu žmonių rūšis padarys milžinišką šuolį genetikoje ir pakils į daug kartų aukštesnį lygį, sukurdama dievūno galimybes turintį kūną.

Filogozijoje vidinės dalies tyrimas – lengviausias klausimas, tačiau tai tik parengiamoji stadija, reikalinga pakilti į dar aukštesnį lygmenį, kuriame žmogus supranta ne tik save, bet ir visą anapusinę transcendenciją. Substratologijoje tai vadinamojo Feynmano medžios sandaros atskleidimas, kuris yra didžiosios sievos pagrindinis modeliavimo instrumentas. Kol kas tai darau teoriniu protu, bandydamas išvesti idėją loginiu mąstymu, tačiau akivaizdu, kad galimybės atskleisti paslaptį vien natūraliu protu – ribotos. Tačiau kadangi visos filognozijos užbaigti nesiekiu, nes tam nėra galimybių, noriu tik pakloti pagrindus ateities darbui. Kaip rodo formulės, jose atspindima natūrali ir dirbtinė dalis, tarp kurių tarpinė grandis, sujungus vidų su išore, būtų 180 postulatų, iš kurių paskui išvedama gnostinė sintezė, apimanti informacinę ir techninę dalį. Struktūra būtų tokia:

U (MS-180P[R-RA]-DS)

Tokia yra galutinė filognozijos Pradinės mokyklos versija.

• Šėtono bažnyčia