Vakarų civilizacijos teologijoje standartinis įsivaizdavimas yra tas, kad žmogus, kaip ir visa gyvybė, yra Dievo kūrinys. Net jeigu mituose gali būti ir kitų aiškinimų, pastarasis – dominuojantis. Kaip yra iš tikro gali pasakyti tik dievišką sąmonę turinti būtybė, ir kadangi žmogus tokia nėra, jis gali tik spėlioti. Šiame skyrelyje pabandysiu pažvelgti į situaciją plačiau, priimant ir kitas galimybes, kurios kildina žmogų ne iš paties realybės Šaltinio, bet iš kokios nors kitos galimybės. Tai verčia daryti vis labiau išryškėjančios žmogaus galimybės kurti protauti ir savarankiškai veikti galinčias mašinas, darant ir patį žmogų dirbtinės gyvybės kūrėju. Net jeigu dabartinės galimybės yra nedidelės, ateityje, galima manyti, situacija daug kartų pagerės. Tai įrodo, kad gyvybė gali kilti ne vien iš dieviško šaltinio, bet ir iš žemesnio rango būtybių, kurios sudaro hierarchiją pagal artuma dieviškai sievai. Šiame tekste dievišką sievą pažymėję raidėmis DS, o žmogų MS, tipiškas mitas būtų turintis struktūrą DS [MS]. Tačiau šis kūrybinis impulsas nebūtinai remiasi pirmuoju fundamentu, tarus, kad dvasinėje hierarchijoje yra daugiau sąmonę turinčių būtybių, kurios yra kito substancijų spektro lyginant su organine gyvybe. Pažymėję ją raidėmis DvS (dvasinė sieva), gautume jau kitokio tipo mitą, teigiantį, kad žmogų sukūrė labiau dvasiškai pažengusi gyvybė, kuri gali būti organinė, tada tai būtų „ateiviai“ arba transcendentinė, tada tai būtų dvasinė gyvybė. Raidėmis tai atrodytų taip: DvS [MS]. Imant patį žemiausią variantą, kuriuo yra žmogus, formulė būtų MS [Teslabot].

Šiame kontekste, tarus, kad gyvybė išėjo ne iš paties Šaltinio, bet iš kokios nors žemesnio lygmens civilizacijos, reikštų, kad „natūrali“ tvarka taip pat yra dirbtinė technologija, tik kylanti iš daug gilesnio transcendencijos sluoksnio, tad lyginant su žmonių technologijomis atrodo kaip natūrali. Tada gyvybė savo giliojoje šaknyje iš principo nesiskirtų nuo MS [Teslabot] technologijos, tik daug kartų pažangesnio lygio ir daug gilesnio sluoksnio. Tai reikštų, kad tokie terminai kaip Dievo bažnyčia ir Šėtono bažnyčia, ne tokie tinkami, nes jie netiksliai atspindi realybės sandarą. Tai, aišku, nereiškia, kad Dievo bažnyčia neegzistuoja, tačiau ji tokiame giliame sluoksnyje, kad ji nesuvokiama žmogaus juslėmis ir taikytina tik „angeliškai dvasiai“. Kad žmogus yra kylantis tiesiogiai iš dieviško Šaltinio – daugiau svajonė ir noras, bet vertinant pagal sąmonės išsivystymą, tai mažai tikėtina. Tad čia galima spėlioti, keliant tokias versijas: žmogus ir organinė gyvybė – nėra Dievo bažnyčia, arba natūrali tvarka, bet ji kyla iš Dievo bažnyčios, kaip jos dirbtinė technologija, savotiški „Teslabot“. Kita vertus, galima spėti, kad realybėje yra ir „blogio ašis“, kuri nusisukusi nuo dvasinių principų ir savo dirbtinę tvarką naudoja nesilaikant dieviškų gėrio reikalavimų. Tai jau būtų Šėtono bažnyčia, kuriai priklauso dvasinės būtybės, nusisukusios nuo fundamentum I ir norinčios pačios užimti šią vietą, panašiai kaip F. Nietzsche‘ės viršžmogis po „Dievo mirties“. Tai, ką skelbia Nietzsche‘ė savo filosofijoje yra savotiškas Šėtono sukilimas, kuris įvyko žmonių rūšyje, ir kuris galimas kitose dvasiškai labiau išsivysčiusiose gyvybės formose.

Kyla klausimas, kaip atskirti, ar aukštesnis lygmuo, iš kurio atsiranda žemesnis, yra Dievo ar Šėtono bažnyčia. Paprastas atsakymas būtų toks: Dieviškai tvarkai tarnaujanti rūšis būtų Dievo bažnyčia, o atsisakanti tarnauti – Šėtono bažnyčia. Tačiau reikia apibrėžti kur tos dieviškos tvarkos ir kūrybos ribos. Tol, kol transcendencija sąmonei neatverta, tai pasakyti neįmanoma. Gali būti, kad tik patys aukščiausi egzistenciniai sluoksniai kyla tiesiogiai iš dieviškos sievos, o žemesni – jau yra žemesnio rango kūryba, kuri nebūtina ir kuri nekyla iš Dievo. Todėl, kaip jau sakiau, reikia apibrėžti, kas yra dieviškos kilmės ir kas yra su Dievu, o kas prieš Dievą. Jeigu tarp žmogaus ir Šaltinio įsiterpia daug tarpinių būtybių ir gyvybė yra vienos iš dvasinių būtybių frakcijos Teslabot, tai nebūtų natūrali tvarka ir gindami organinę „biosferą“, gintume ne natūralią, dievišką tvarką, bet tarpinė technologiją, kuri būtų kažkas panašaus į pramogą ar eksperimentą. Žmogus, galbūt, reikalingas tik todėl, kad kiekvienas dvasinis rangas nori turėti ką nors žemiau savęs, kad turėtų ką valdyti ir galėtų pasijausti valdovais, o ne todėl, kad žmogui būtų skiriama kokia nors dieviška misija. Ne veltui savo sąmonėje jis atribotas nuo didžiosios dalies savo transcendencijos, kad negalėtų suprasti kokioje aplinkoje gyvena ir kas jo tikrieji šeimininkai. Tai, kad žmogus nėra kilmingas lygmuo, matosi iš jo žemos, materialistinės pakopos, rodant, kad arba Absoliutas yra sudarytas iš žemųjų substancijų ir yra nedieviškas, arba kad tarp jo ir žmogaus įsiterpia daug tarpinių gyvybės sluoksnių, kurie labiausiai išsivystę tik esantys arčiausiai fundamentum I.  

Kadangi šis tomas vadinamas „Šėtono bažnyčia“, jame svarstoma alternatyvi žmonijos kilmės versija. Pirmiausiai tai reiškia, F. Nietzsche‘ės paskelbą sukilimą prieš Dievą žmonių rūšyje, raginant skelbti jo mirtį ir atsistojus į jo vietą tapti viršžmogiais. Tačiau, kita vertus, padarius prielaidą, kad yra kitos, dvasinės gyvybės formos, kurios daug kartų pažangesnės už žmogų ir  jos šį sukilimą jau įvykdžiusios, visi biosferų pasauliai esantys galaktikoje gali būti jų sukurtos technosferos, tik daug kartų gilesnio išsivystymo hipostratoje, o tai reikštu, kad biosfera nėra natūrali tvarka, kad ji nėra „Dievo bažnyčia“. Nors to ir netvirtinu kaip atskleisto fakto, nes tiesos nežinau, tačiau šį variantą mąstau kaip vieną iš galimybių, kuri taip pat turi būti apsvarstyta. Pirmiausia, kad organinė gyvybė iš tikro yra organinė technologija, o žmogus yra Teslabot, tik daug kartų pažangesnis negu dabartiniai robotai. Pagrindinė problema, jeigu tai Dievo bažnyčios pasaulis: kam šis dirbtinis planas reikalingas, ypač jį kuriant be Dievo, kaip viso kosmoso fundamento ir Absoliuto. Tai tikrai ne dieviškos tvarkos puoselėjimas, bet nusisukimas nuo jos, kur žemesnis už Šaltinį egzistencijos lygmuo pasiskelbia Dievu ir savo antitezėje įvykdęs tvarkų apvertimą, vadinamą inversiją, nori save padaryti kosmoso fundamentum I.

Dėl šios priežasties nėra aiškaus atsakymo, kas yra Dievo, o kas yra Šėtono bažnyčia, nes neaišku kur yra natūrali, o kur dirbtinė tvarka. Jeigu laikome, kad natūralu viskas, kas išeina tiesiogiai iš Šaltinio, tai visi kiti atvejai, kai kūrinys išeina iš žemesnio lygio pasaulio, tai jau ne natūrali tvarka. Tačiau jeigu sąmonė kuriama tokia, kurioje atveriamas Absoliutas, tai nenusisukusi nuo Dievo gyvybė, o ta kuri kuriama be Dievo žinojimo, tai jau yra save aukštinanti gyvybė, kuri anksčiau ar vėliau meta iššūkį fundamentum I ir save paskelbia kosmoso centru. Tada įvyksta pusdievių karas, išaiškinama stipriausia rūšis, kuri tampa viso pasaulio valdovais ir šeimininkais. Manau, kad tai blogasis scenarijus, nes susijęs su naikinimu, kančiomis ir blogiu, o kosmosas, atsidūręs tokio „valdovo“ valdžioje – žlugęs, nes visos natūralios ir dirbtinės gyvybės formos atsiduria pragaro nelaisvėje, iš kurio išsivaduoti įmanoma tik įvykus katastrofai ir kosmoso sunaikinimui. Tai archetipinė istorija visose pažangiose gyvybės formose, todėl jos žinojimas svarbus, kad žmonija nepasirinktų šio civilizacijos evoliucijos kelio. Filognozijoje šį scenarijų atmetu.

• Šėtono bažnyčia