Naudojant klasikinį ontologinį modelį, būtis sątvarologijoje yra padalinta į tokias pagrindines kategorijas, apimančias visas įmanomas sątvaro kryptis: atveriančioji ir atveriamoji, taip pat atvertoji ir užvertoji. Savo terminais atveriančiąją būtį vadinu bendrąja gauble, o atveriamoji tuomet būtų įstatymas, skylantis į dvi dalis: gamtinį subjektą ir gamtinį objektą. Tokios yra pagrindinės vidinės žmogaus olos substancijos, kurios kaip gyvos būtybės pagrindas vykdo procesą, vadinamą informacine sinteze. Tai yra būtis pirmiausiai atveriama kaip substancija, o po to paverčiama informacija, paprastai vadinama patyrimu arba žinojimu. Naudojant I. Kanto terminus, ontologinė sątvaro dalis yra apriorinė, aprašanti apriorinį žmogų, kuris atskirtas nuo surinktos patirties ir sukaupto žinojimo, tiek subjektinėje, tiek objektinėje dalyje, kurių visuma bendrojoje gaublėje filognozijoje vadinama šviesos arka. Tuo tarpu informacinėje sintezėje sukuriamos žmogiškumo formos yra aposteriorinis žmogus, kuris priklauso nuo gyvenimo biografijos, surenkamos vidinėse ir išorinėse trajektorijose. Ši I. Kanto skirtis tarp gryno ir patirties suformuoto žmogaus svarbi ir filognozijoje, nors nebūtinai ta prasme, kaip mąstytojo doktrinoje. Pirmiausiai todėl, kad jį domino gryno žmogaus pažintiniai gebėjimai, kurie ateina ne iš patirties, bet iš įgimto kognityvinio proceso, kuris nėra išmokstamas. Galima abejoti ar gryno žmogaus sugebėjimai pažinti pasaulį nėra perdedami, vien dėl to, kad informacinis procesas glaudžiai susijęs su kalba, o ši nėra apriorinis, grynas žmogus. Tad neaišku, kiek tos apriorinės mąstymo formos, kurias I. Kantas laikė įgimtomis, iš tikro įgimtos. Visa kalba ir matematika – išmokstama; jeigu laikysime, kad logika irgi yra kalbos forma, kils analogiškas klausimas, kiek ji aprašo grynas mąstymo formas, o kiek įgytas. Maža to, kadangi protas yra įstatymas, arba atveriamoji subjektyvi gamta, reikia kelti klausimą kiek ji formaliai išsivysčiusi, tarus, kad visi kalbiniai / matematiniai formalizmai yra išmokstami.
Kadangi filognozija susijusi su „gnosis“ dėmeniu žmoguje, o tai reiškia – su informacine sinteze, rodančia ne apriorinį, bet aposteriorinį žmogų, tą kuris ne įgimtas, bet kuris sukuriamas informaciniu aplinkos poveikiu. Pagrindinė „gnosis“ forma yra kalba, kurios išmokstama ir kuri perduoda kultūrinį pasaulio atspindį, kuri įsisavintas pavirsta į civilizacinę mitologiją, atskiram žmogui turinčią paaiškinti, kas jis toks, kas yra pasaulis ir kaip geriausiai pragyventi savo gyvenimą. Šis gnozis kuriamas informacinio proceso, kuris susijęs su baziniu, aprioriniu žmogumi, kuris pateikia jam reikalingą informaciją per būties atvertį, su kuria koreliuoja kalbinės struktūros. Todėl I. Kantas ir tvirtino, kad atveriančios būties pavidalai suteikia turinį, kurie jau yra išoriniai, o formalioji apriorinio žmogaus dalis, šį turinį sutvarko pagal įgimtas žmogui logines formas. Tokia, pasak mąstytojo, yra mokslinio žinojimo esmė: formalizuota pagal grynojo proto aksiomas patirtis, paversta į būtinus dėsnius, kurie, manoma, sudaro gamtinio pasaulio pagrindą. Tačiau, čia mano nuomonė su I. Kanto nuomone išsiskiria, nes tai, ką jis laiko grynuoju aprioriniu protu aš būčiau linkęs laikyti sukurtu, arba kitaip sakant ne aprioriniu ir ne grynu. Manau, ypač filognozijos rėmuose, kad klausimas, kiek gryname aprioriniame žmoguje įgimtos logikos, dar reikia tyrinėti, nedarant to kas įgyta, įgimta forma.
Gryno žmogaus formulė filognozijoje žymima mažosios ir didžiosios sievos sandūros raidėmis, kuriai suteikta Uroboro forma: U (MS-DS). Pasak mano teorijos, šios struktūros viduje vykstant gnostinei sintezei atsiranda vidiniai dėmenys R-RA, kurie yra rišlys ir raigas. Rišlys priklauso vidinei žmogaus daliai, kuri vadinama sumatų ola, o raigas kuriamas iš išorinių substancijų, kurios paskui įstatymo pavidalais patenka į priekinės sąmonės erdvę ir suvokiami kaip techniniai daiktai. Raigas gali būti tik kultūrinis, tada jis paremtas kultūriniu simbolizmu ir atlieka meninę funkciją; arba techninis, turintis išplėsti žmogaus veiklos galimybes įvairiais technologiniais jo pratęsimais. Mano tikslas nėra pilnai suklasifikuoti šias vidines ir išorines formas, užtenka parodyti sątvarologinį principą, o skaitytojai, manau, papildomus paaiškinimus nesunkiai suras savo galvose. O imant substancinę žmogaus dalį, kuri žymima MS ir yra bendroji gaublė, sukurta iš atveriančios ir atveriamos būties. Su apriorine dalimi susiję visi baziniai sumatai, išskyrus F ir B sumatus, kurie žymi kalbą ir mąstymą. Kaip jau sakiau, visa F dalis yra įgyjama, todėl nėra apriorinė, o kas įgyjama B dalyje ir yra apriorinis arba aposteriorinis B reikia gilesnio tyrimo, kurį galima įvykdyti filognozinės sątvarologijos rėmuose, remiantis mažosios sievos modeliu. Tik tada galutinai paaiškės „gnosis“ vidinė genezė, iš pradžių žinojimą sukuriant, o paskui paverčiant kultūriniu artefaktu, iš kurio galima mokytis. Tokie yra du aposteriori variantai.
Kaip jau esu sakęs ankstesniame skyrelyje, šis procesas gali būti vertinamas dviem būdais: kaip gėris, kaip galios ir veiklos masto augimas (F. Nietzsche‘ė); ir kaip blogis, nuo kurio žmogaus sąmonė turi būti apvalyta, siekiant gnozį ne vystyti, bet redukuoti su antiedukacija (A. Šliogeris). Daugelyje savo „Filognozijos pradmenų“ tekstų laikausi F. Nietzsche‘ės pozicijos, tačiau ir suprantu kiek iš to gali kilti negatyvių scenarijų vystant civilizaciją. Tada atrodo, kad vertinga įsiklausyti ir į A. Šliogerio žodžius. Pagrindinė problema šioje dichotomijoje yra ta, kad siekdama išvengti išnykimo žmonija turi pagalvoti, kokie faktoriai veikia vienu ir kitu atveju, nes akivaizdu, kad vien atsisakius techninės civilizacijos šios problemos neišvengsime: nes katastrofos priežastys gali būti ir technogeninės, ir natūralios. Taigi prieš technogeninę žalą siūloma kovoti natūralizmo propagavimu, o prieš natūralizmo žalą – dirbtinių priemonių išradinėjimu. Dėl šios priežasties, manau, vienareikšmis atsakymas neegzistuoja, o būtina tinkamai laviruoti tarp povandeninių uolų, siekiant įveikti istorinį kliūčių ruožą. Manau, kad A. Šliogerio propaguota antiedukacija vertinga ten, kur yra blogasis technologijų scenarijus; o F. Nietzsche‘ės edukaciją – ten, kur reikalinga žmonijai valia viešpatauti, didinant žmonijos galią ir veiklos mastą. Kad aiškiau matytųsi kur naudoti kokias priemones reikia nustatyti tam tikras bazines vertybes, iš kurių, manau, svarbiausios yra gyvybė ir laisvė. Atsisakius šių kertinių vertybių, civilizacija nugarmės į bedugnę, anksčiau ar vėliau ištikus galutinei katastrofai.
Pagrindinis filognozijos tikslas yra sukurti žmogų su baltojo drakono sąmone (BDS). Kaip tai įmanoma padaryti nevystant genetiškai žmonių rūšies rodo jau minėta formulė:
BDS = JDS + gnosis
Kitaip sakant, tai padaroma juodojo drakono sąmonę, kuri yra vadinamasis bazinis žmogus, sujungiant su „gnosis“. O tai, kaip matosi iš pateikto paaiškinimo yra dirbtinis žmogus, kuris atsiranda gnostinėje sintezėje sujungus MS-DS dėmenis maksimalioje atvertyje. Filognozija ir yra šis gnozis, kuris artimesnis F. Nietzsche‘ės edukacijai, o ne A. Šliogerio antiedukacijai. Pirmiausiai todėl, kad civilizacija kuri ne plečia, bet mažina savo veiklos mastą – neturi ateities, net jeigu tokiame minimaliame lygyje būtų galima išgyventi milijonus metų. Todėl pasirinkus priešingą kelią, siekiama peržengti žmogui uždėtus apribojimus ir veiklos ribas, tapti kosmine civilizacija ir išsivadavus iš planetinio kalėjimo tapti kosminiais gyvūnais. Kitaip sakant, pagrindinis tikslas turi būti tas, kurį parodė F. Nietzsche‘ė, o A. Šliogerio idėjos vertingos tik kaip strateginė galimybė, reikalinga išvengti technologijos katastrofinių scenarijų.
Filognozijos pradinė mokykla 