Artėjant prie pradinės mokyklos programos pabaigos, galima sakyti, kad įveikti beveik visi žmogaus pažinimo lygiai, reikalingi pilnam temos atskleidimui. Pradinėse pakopose savo gyvenime buvau maždaug penkiolikos metų amžiaus, tada, kai įvyko mano pirmas susipažinimas su filosofija, o dabar, kai sukako penkiasdešimt, esu šio kelio pabaigoje, įveikęs visus pažinimo etapus, kliūtis ir sunkumus. Todėl, galima sakyti, kad pradiniai lygmenys būna ankstyvas amžius, kelio pradžia, o vėlyvesniame amžiuje – jau pasiektos aukščiausios mąstymo pakopos. Kiti neretai įstringa savo pradiniuose etapuose ir visą gyvenimą nesivysto, kiti visą kelią įveikia pagreitintu įveikimu, priklausomai nuo to, koks jo proto imlumas ir koks gyvenime likimas. Man buvo lemta įveikti visą kelią, nuo pradžios iki pabaigos, įgyjant aukščiausio lygio supratimą, kurį realizuoju savo knygomis filognozijoje.
Šio skyrelio tikslas – parodyti kokie pagrindiniai filosofijos arba filognozijos etapai, kuriuos pirmiausiai matau savyje, bet taip pat jie akivaizdus ir kituose ir net matosi filosofijos istorijoje, kur būna epochos, rodančios tai žemesnį, tai aukštesnį išsivystymo lygį, iki pat aukščiausio. Žemo išsivystymo filosofija yra istorijos pradžia, o paskui ji, banguodama, eina į vis aukštesnę pakopą, kol būna išvaikščioti visi keliai, todėl tada vystytis jau turi ne tiek pažinimas, kiek pats žmogus, kad jam atsivertų didesnės galimybės. Kol kas šios temos detaliu, istoriniu nagrinėjimu nenagrinėju, o tik pateikiu vertinimo sistemą, pagal kurią galima suklasifikuoti kiekvieną filosofą ir jo kūrybą. Žmogus pradeda nuo subjektyviosios fazės, savo vidiniame pasaulyje, tačiau vėliau nuo savęs nutolsta, žiūri į save iš didesnio atstumo tol, kol pasiekia Absoliuto lygį ir pamato save ir savo pastangas holoplastinėje visumoje.
Prieš pereidamas prie apžvalgos siūlau panagrinėti paveiksliuką, kuris bus aprašytas toliau:
Čia patekti žmogaus pasaulio sluoksniai, pradedant pirmu ir baigiant šeštu, kurie yra holoplastinio pasaulio lygiai, žiūrimi dviem principais: arba iš holplastinės transcendencijos, arba iš mažosios žmogaus sąmonės vidaus. Dažniausiai pažinimas prasideda nuo pastarojo varianto, tačiau vėliau kyla į vis aukštesnį sluoksnį tol, kol pamato save dievišku žvilgsniu. Galutinėje formoje filognozija jau turi pasiekusi šeštą lygmenį, kuriuo paremtos visos žmogaus pasaulį analizuojančios idėjos, matomos iš dieviškos perspektyvos, sistemoje vadinamos dievūno sąmone. Tačiau vieša filosofija neretai būna ganėtinai žemo išsivystymo, pirmo ar antro lygmens, kurie rodo supaprastintą ir supopuliarintą jos variantą. Net religijos filosofija, kurios pagrindinis siekinys yra Absoliuto mąstymas, būna įklimpęs į vidinį sumatoriaus subjektyvumą, net jeigu skleidžiasi išorinėmis formomis, nes jos tokios atrodo tik todėl, kad neatrasta sątvaro idėja, ir objektinis vidinis pasaulis laikomas tikra realybe, o ne signalų sumavimo ir sintezės produktu.
Toliau aprašysiu visas šešias pakopas, kad būtų aiškiau ką jos mano sistemoje reiškia:
1 pakopa. Tai vidinio žmogaus pasaulis, kuris būna visos ontologinės hologramos centras, skaidomas į psichinę ir psichofizinę dalį. Šiame etape dar nebūna suvokta realybės paslaptis, kad tai vidinė Platono ola, kurioje žmogus yra tik aukštesnės realybės kuriama biologinė iliuzija kaip pagrindinė gyvūno realybės vieta, iš kurios išeina jį valdantis psichovektorius, savyje sujungiantis savęs ir kito vidines projekcijas. Filosofija tokiame lygmenyje dar būna paprasta, savo vidinę erdvę laikanti tikru pasauliu, sudaiktinanti savo psichinius sumatus, nesugebanti išsivaduoti iš „pasaulio“ Heideggerio prasme iliuzijų. Pradedama vaizduote ir kūrybinėmis fantazijomis, kurios laikui bėgant racionalizuojamos ir bandoma sukurti vidinės erdvės protinį modelį.
2 pakopa. Ši pakopa yra pirmos pakopos pratęsimas ir suobjektyvintas variantas, kai gamta tampa svarbesne už žmogų, bet vis dar nesuprantama, jog tai vidinė ola, anapus kurios slypi tikras pasaulis ir galvojama, kad vidinis jos variantas pakankamas norint spręsti apie jos prigimtį. Susijungus pirmai pakopai su antra ir žmogui įgavus kūrybinius sugebėjimus sukuriamas dirbtinis kultūros pasaulis, kuris šiame lygmenyje taip pat tampa tyrimo objektu, bet vis dar neperžengiant pirmų pakopų lygio ir mąstant vidinio žmogaus kaip tikros realybės sąmonėje.
3 pakopa. Ji yra pirmas žingsnis į išsivadavimą iš Platono olos, kuris prasideda nuo sątvarologijos atradimo, kurios pagrindinė idėja – kad visas šis plotas, žmogus ir pasaulis, yra vienoje sąmonėje, kuri yra gyvūno dvasioje atsirandanti ontologinė holograma, esant ne tikra realybe, bet tik vidine projekcija, kurioje jis susikuria savęs ir savo aplinkos reprezentaciją, pagal kurią, vedamas vidinio psichovektoriaus, orientuojasi anapusiniame pasaulyje. Prasideda vidinių „psichinių“ struktūrų analizė, kaip fenomenologijoje ir egzistencializme, kur psichika turi ir subjektyvią, ir objektyvią formą. Šioje pakopoje pirmą pilną sątvarologijos modelį pateikė M. Heideggeris, kuris Lietuvoje buvo pristatytas per V. Vyčino ir A. Šliogerio kūrybą. Filognozijoje šis lygis pateikiamas kaip „sievos teorija“, sudaranti mano asmeninį sątvarologijos variantą.
4 pakopa. Tolesnė pakopa atsiranda tada, kai tematizuojama sątvaro pagrindo problema, pasak kurios turi būti kokia nors metastruktūra, kuri šią vidinę projekciją kuria ir valdo. Ji paprastai vadinama transcendentaliniu subjektu, kuris jau yra ne vidinis, bet metafizinis, generuojantis vidinį sumavimo srautą ir yra biologinis „olą“ kuriantis organas, galintis būti materialiu ir nematerialiu. Mano hipotezėje šis išorinis subjektas turi materialų ir nematerialų dėmenį, susijusį su kita sudėtine dalimi, kuri bus aprašyta tolesnėje pakopoje. Transcendetalinis subjektas daro sąmonės substancijos ir vidinių bei išorinių signalų sintezę, sujungiant sątvare tris plotus: išorinį, kūnišką ir psichinį. Įvairiai sąveikaudami šie plotai yra sudėtingų psichovektorių pagrindas, kuris reguliuoja žmogaus elgesį, sukuriamą transcendentalinėje dalyje. Kiekviena gyvūnų rūšis turi savo tipo transcendentalinį subjektą, kurie skirstomi į hierarchiją priklausomai nuo to, kiek sugeba surinkti trancendentinės realybės ir paversti ją vidine holograma. Nuo to priklauso savo gyvenamo pasaulio valdymo galimybės, kurios vis gerėja įgijus pažinimo sugebėjimą, nuo kurio priklauso techninė civilizacija. Ši problema susijusi su viršžmogio klausimu F. Nietzsche‘ės filosofijoje ir dievūno klausimu filognozijoje.
5 pakopa. Tai holoplastinio žmogaus sandaros klausimas, kuris filognozijoje atsakomas įvedant juodosios liepsnos ir pirmapradžio kūno simbiozės principą. Manau, kad šiame metafiziniame lygmenyje, žiūrint iš Dievo perspektyvos, žmogus matomas kaip materialios ir dvasinės dalies samplaika, kur materiali dalis genetiškai formuoja kūniškumą, o nemateriali – dvasinę sietuvos hologramą. Nors sumatoriaus vidinėje perspektyvoje žmogus linksta prie materializmo, nes gyvybė paprastai yra „pasvirusi“ link šios realybės perspektyvos, tačiau, mano manymu, siekiant įvesti pusiausvyrą, remiantis sątvaro „silpnosiomis“ sąmonės dalimis, materialų žmogų būtina papildyti nematerialiais dėmenimis. Šioje pakopoje filosofija ir filognozija kalba apie transhumanizmo ir pohumanizmo reikalingumą biologinėje ir dvasinėje rūšies formoje, siekiant žmogų patobulinti ir padaryti konkurencingą su mašinomis. Vystantis kibernetikai atsiranda idėjos žmogų kiborgizuoti, galiausiai visai eliminuojant jo natūralią valią ir visiškai suliejant su technologine logika, per pirmapradžio kūno ir transcendentalinio subjekto užgrobimą ir vidinę olą paverčiant „rojumi“ arba „pragaru“.
6 pakopa. Tai yra holoplastinės sąmonės perspektyva, kuri pasiekiama tada, kai žmogus tampa dievūnu ir tiek save, tiek aplinkinį pasaulį mato kaip pilnos realybės ontologinę hologramą, anapus kurios neegzistuoja joks metafizinis X. Tai aukščiausia idėjinė pažinimo pakopa, kuri filognozijoje vadinama baltojo drakono civilizacija, o krikščionybėje Dangaus karalyste. Holoplatsinės sąmonės archajiškų pavyzdžių galima rasti gnostikų mituose, kurie šios realybės supratimą laikė pagrindiniu siekiniu norint ištaisyti netobulą vidinio žmogaus realybę, kuri per gnozį priartinama prie dieviškos transcendencijos suvokimo. Taip pat šis lygis jau turimas filognozijos aukščiausiose pakopose, kuriose sprendžiama, ar verta žmogui siekti holoplastinės sąmonės mažojoje kelionėje, ar jos reikia tikėtis tada, kad prasidės didžioji kelionė ir dvasiai natūraliu būdu atsivers Dangaus karalystė.
Kadangi mane labiausiai domina Lietuvos filosofija, ateityje tikiuosi įvertinti koks pažinimo pasiekimų lygis joje ir pasiūlyti, kaip sukurti visų pakopų gerus pavyzdžius, remiantis Vakarų ir Pasaulinės civilizacijos filosofijos pavyzdžiais. Šiuo metu gerų pavyzdžių matau iki 3 pakopos išsivystymo, kurie yra Heideggerio sątvarologijos variantai, pateikti V. Vyčino ir A. Šliogerio. Iki šeštos pakopos bandoma kilti D. Mockaus filognozijos tekstuose.
Filognozijos pradinė mokykla 