Kaip jau buvo galima suprasti, filognozijos siūlomame žmogaus modelyje išsikristalizavo dvi tradicinės jo sampratos, priklausančios nuo to, kokia perspektyva dominuoja sątvare, ypač priekinėje sąmonėje. Pavyzdžiu imant paprastąjį žmogų, jo sumatoriuje dominuoja žemosios Feynamno medžio dalys, iš kurių sudarytas fizinis žmogaus kūnas, sumatoriuje atsiveriantis kaip pagrindinis jo komponentas, kuris akivaizdus. Visos vidinės, psichologinės ir dvasinės, žmogaus dalys yra tik numanomos, todėl ne tokios akivaizdžios kaip fizinis žmogus. Tačiau tai nereiškia, kad žiūrėjimas į jį tokiu kampu parodo tikrą jo sandarą ir kad religinės žmogaus interpretacijos, tikinčios nemirtinga siela ir dvasia, yra neteisingos. Žiūrint iš išorės, per priekinę sąmonę, jos nėra akivaizdžios, tačiau stebint save iš vidaus, intuityviai manoma, kad žmogus sudarytas ne tik iš grubios, kūniškos dalies, bet ir subtilios, dvasinės. Kadangi absoliuti perspektyva neturima, ir negalima duoti galutinio atsakymo į klausimą, kokia yra pilna žmogaus sandara, keliamos dvi hipotezės, kurias ir aptarsiu toliau, pateikdamas požiūrio struktūrinę išraišką.
I. P[S(MS)] – materialistinis žmogus
Nors tikėjimas, kad žmogus yra tik biologinis gyvūnas istoriškai nėra pirma žmogaus sampratos versija, nes maginėje ir mitinėje eroje buvo tikima anapusiniu gyvenimu ir nemirtinga jo dalimi, kuri akivaizdžiai nebuvo tapatinama su fiziniu kūnu, šią hipotezę laikysiu bazine, nes, kaip jau sakiau, ji žmogiškam sumatoriui yra natūrali, nes jis yra pasviręs link Infra dalies Feynmano medyje. Dėl šios priežasties materialistinis požiūris į žmogų yra artimas, nes jis arti grubios materijos; o dvasinės dalys yra tolimos, nes sątvare, jos užsimaskavusios ir neakivaizdžios ir norint pasiekti šį supratimą, reikia vystyti protą. Šiame požiūryje gamta suprantama kaip dėsnių valdoma materijos samprata, kuri kuria biologinę gyvybę išskirtinai per fizinį ląstelitą, kuris, kaip matome formulėje, ir yra sumatoriaus substratas. Kadangi ląstelitas yra mirtingas, ir tai akivaizdžiai matoma pasibaigus žmogaus gyvenimui, mirtinga ir sąmonė, kuri išnyksta nutrūkus energetiniam procesui smegenyse ir visa vidinė ola su susikaupusia informacija ir tapatybiniais asmens konstruktais dingsta visam laikui. Lieka tik išoriniai kūriniai, vaikai ir atsiminimai kitų žmonių sąmonėse, kurie, jeigu užfiksuojami, gali istorijoje išlikti pakankamai ilgą laiką. Keliant klausimą, ar tokiame žmogaus aiškinime įmanoma Baltojo drakono civilizacija ir žmogaus evoliucija, galima manyti, kad tai priklauso nuo pirmapradžio kūno vystymo galimybių, kuris būtų sugebantis suformuoti daug daugiau realybės surenkantį sumatorių. Taip pat, vietoje pomirtinio gyvenimo, galima siekti biologinio ilgaamžiškumo / nemirtingumo, kuris atitiktų materialistinę dievūno versiją. Tai reiškia, kad visa filognozijos Baltojo / Juodojo drakono teorija įmanoma ir žmogų preliminariai laikant biologiniu, mirtingu organizmu, kurį galima, ilgalaikėje perspektyvoje, tobulinti natūraliai, arba technologiškai, sekant transhumanizmo modeliu.
II. JL[S(MS)] – spiritualistinis žmogus
Spiritualistiniame žmogaus modelyje laikoma, kad žmogus nėra tik biologinis ląstelitas, sudarytas iš pirmapradžio kūno, bet tikima specialia dvasine substancija, kuri filognozijoje metaforiškai vadinama juodąja liepsna. Tikrovėje juodoji liepsna yra tik substancijos rūšis, kuri Feynmano medyje priskiriama prie Ultra lygio, tad grubiame sumatoriuje nesumuojama. Tačiau loginiu išprotavimo ir dvasine intuicija tikima, kad ji yra atsakinga už sąmonės olos susiformavimą gyvūne. Tai holograminė substancija, kuri, manau, vargu ar susiejama su primityvia Mendelejevo materija ar artimaisiais eteriais, ir darau prielaidą, kad ši žmogaus dalis yra daug gilesnė hipostrata, tik netiesiogiai susijusi su konvencinėmis materijos formomis. Šiame modelyje tikima, kad iširus materialiai žmogaus daliai, nemateriali dalis gyvuoja toliau, ir tai yra jo „nemirtingumo“ pagrindas. Tikima, kad juodoji liepsna gali daryti nuo fizinės materijos nepriklausomą substancijų ir signalų sintezę, kurioje sumatorius gaunamas ne gyvūninis, bet viršgyvūninis ir tai yra ta pakilimo į Aukštutinę karalystę galimybė, kurioje jis gyvena savo didžiosios kelionės fazėje, kol kažkada šiai užsibaigus – susilieja su Absoliutu. Jeigu ši būsena ir nėra pilnas dievūnas, įstatytos į sumatorių realybės yra daug aukštesnės už Žemutinę karalystę, ir gyvenimas yra visiškai kitokios kokybės, turint kitokią „civilizaciją“. Tai natūrali Baltojo drakono civilizacijos versija, kuri galima kaip transcendentinė ekosistema, esanti virš biologinės gyvūnijos ir sudaranti metafizinį gyvybės dėmenį. Galima manyti, kad tai nėra tik natūralus, gamtinis principas, nes ši galima civilizacija yra daug kur technologinė, tačiau technologijos daug pažangesnės ir gilesnės, ypač natūraliomis atrodančių sistemų kryptyje, kurias gyvūninis sumatorius suvokia kaip „gamtą“. Šį principą įrodyti daug sunkiau negu ankstesnį, tačiau, mano manymu, jis įtikinamesnis, tad asmeniškai filognozijoje laikausi juodosios liepsnos doktrinos. Tačiau filognozijoje galimi abu variantai, ir abiem atvejais išpildomas Baltojo drakono tikslas: pirmu – daugiau technologiškai, o antru – natūraliai. Kita vertus, materializme technologijos daugiau stokos, o spiritualizme – pertekliaus, tad daug kartų gilesnės ir pažangesnės.
Be abejo, kiekvienu iš atvejų civilizaciniai modeliai daug kuo skirtųsi, net jeigu abiem atvejais tikslai panašūs. Tačiau esant skirtingoms priemonėms ir galimybėms, darbas turėtų būti organizuojamas kitaip: materializme daugiau akcentuojant dirbtinumą ir technologijas, o spiritualizme – natūralumą ir dvasinę evoliuciją. Biologinis žmogus apsiriboja Žemutine karalyste, o prasitęsimas ar galimybių išplėtimas įmanomas tik sutvirtinant biologines galimybes genų inžinerija, ląstelių perprogramavimu, nanotechnologijomis ir pan. Dvasinio žmogaus teorijoje žmogus visas Aukštutinės karalystės priemonės turi natūraliai, tik reikia teisingai jas išnaudoti, supratus visą evoliucijos principą. Net jeigu dvasia pagal sumatoriaus struktūrą yra tolimesnė realybė, ji ne tokia jau nerealistinė ir žmogų žiūrint iš Absoliuto perspektyvos – pakankamai argumentų, rodančių apie ne tokią žemą holoplastinio žmogaus prigimtį. Gyvūninėje būsenoje tai gali būti suprasti sunku, ir kol kas priemonių priartinti juodąją liepsną prie vidinės olos paviršių nedaug, tačiau ateityje, manau, pasiūlysiu ir praktinių metodų. Be abejo, šis suartėjimas su dvasiniu transcendentaliniu subjektu visada įvyksta artėjant prie gyvenimo pabaigos, tačiau manau, kad save patyrinėti metafizinėje dalyje galima ir jaunesniame amžiuje, ypač per sąpno sąmonę ir sapno būsenas. Ezoterinėse filognozijos teorijose šis principas vadinamas transoriumo atsivėrimu, kuris įvyksta „žmogaus ovyje“ esančiame maždaug galvos srityje, kur būdravimo būsenoje turimas psichologinis žmogus. Miego metu šis ovis pilnai išsivalo, ir į jį gali ateiti būsenos ir vaizdiniai, susiję su transoriniu žmogumi, kuris yra tas mįslingas metafizinis subjektu, kuris galimai turi ryšį su aukštutine karalyste, arba bent yra slenkstis link jos.
Aprašytas principas jau yra aukštasis žmogiškumas, tačiau kol gyvenama Žemutinėje karalystėje, galima tik siekti aukštesnio žinojimo, domintis dvasiniais senovės ir šių laikų tekstais, lavinant sątvarą per gnostinį / informacinį jo išplėtimą. Tačiau vis labiau artėjant prie gyvenimo pabaigos, atsiveria dvasinės akys, kurios suteikia mažosios kelionės užbaigimui reikalingą supratimą, paruošiantį pakilimui į Baltojo drakono civilizciją, kuri krikščionybėje buvo vadinama Dangaus karalyste. Tai reiškia, kad ji kaip „Šambala“ ar „Atlantida“ ne egizistavo kažkada, bet egzistuoja visada ir net šiuo metu, tik jos kitas ekosistemos gylis transcendencijoje ir kita gyvybės forma. Jeigu šios „karalystės“ taip pat turi ir „materialią‘ reprezentaciją, tai tik tiesioginiu pavaldumu ir technologiniais ryšiais, per kuriuos ji būna atsivėrusi Žemutinėje karalystėje ir ją valdo, turint realizuotą, holoplastinį jų susiliejimą. Šis principas buvo žinomas teosofijoje; aš laikausi panašaus požiūrio.
Filognozijos pradinė mokykla 