Specialiosios filognozijos pagrindinis klausimas yra gravitacijos teorija, kurios pagrindu siekiu parodyti savo naujo modelio veiksmingumą tiek aiškinant realybę anapus sumatoriaus, tiek darant naujus atradimus apie tikrovės principus. Ši tema pirmiausiai priklauso mokslui ir turi du pagrindinius modelius: Newton‘o ir Einstein‘o, tačiau aš bandau ją pamatyti kitaip, remdamasis holoplastinės teorijos sampratomis, kuriose į mokslą žiūrima tarsi iš šalies ir laikoma, kad jis yra tik vienas susiaurintas tikrovės matymo būdas, kurį išplėtus su filognozijos priemonėmis, situacija tampa daug aiškesnė, leidžia pamatyti didesnį jos spektrą. Ta vieta, apie kurią kalbama filognozijoje tiriant tikrovę, yra anapus žmogiško sumatoriaus, todėl ji tikra ir veikia pilnu veikimu ir tik dalis jos atsiduria sumatoriaus priekinėje dalyje, kaip modifikuotas vaizdas, turintis vaizdines ir garsines formas, o tai, kas lieka anapus jų, pasirodo kaip protu suvokiamas veikimas, nurodantis į nematomas substancijas. Mokslas bando tas substancijas interpretuoti racionaliu mąstymu, tačiau kadangi jis remiasi radikaliu empirizmu, jam anapusinę tikrovę suprasti labai sunku. Todėl fantastinės spekuliacijos atmetamos, ir silpnas jusles bandoma papildyti techniniais aparatais. Tačiau aš nemanau, kad spekuliacijos toks jau beviltiškas tyrimo būdas, nes, turint teisingą metodą ir modelį, daug dalykų galima suprasti ir racionaliu protu, gerokai peržengiančiu empirinį pasaulį.
Taigi pabandykime suprasti, kas yra gravitacinis laukas, supantis kosminius kūnus, nuo kurio priklauso jų sąveika ir vadinamoji dangaus kūnų, arba kosminė, mechanika. Pirmiausiai reikia suprasti, kas yra masę turinti materija. Pagrindinė teorija šiuo metu yra Higgs‘o lauko, kuris sąveiauja su tam tikromis dalelėmis tarsi koks jas gaubiantis krūvis, kuris sujungia tas daleles su Higgs‘o potencialu, sukuriančiu visus masės efektus kosminėje erdvėje. Yra kita dalelių rūšis, kuri su šiuo lauku nesąveikauja, todėl neturi masės, kuri stabdytų jų judėjimą ir jos juda milžiniku greičiu kosmine erdve. Kaip jau sakiau, aplink dangaus kūnus yra tam tikra substancijų maišymosi dėka susiformavusi zona, arba juosta, kuri veikia kaip dispersijos prizmė, kurioje Higgs‘o materija sluoksniuojasi, tankiausią sluoksnį formuojant žemiausioje padėtyje, o rečiausią aukščiausioje. Iš šio principo, – kad kiekviena Higgs‘o lauko sankaupa proprociškai turi savo natūralią padėtį – kyla Archimedo dėsnis, pagal kurį lengvesnę materiją dispersijos prizmė perkelia į viršų, o sunkesnę – nuleidžia į apačią. Tai yra objektas arba krinta, arba kyla verčiamas natūralios jėgos. Pavyzdžiui, oro pripūstą kamuolį panardinus į vandenį, jis iškyla į paviršių veikiant gravitacinės dispersijos mechanizmui, ir tai yra vadinama antigravitacija.
Mano hipotezė yra, kad šis mechanizmas veikia ir kitose substancijose, sudarančiose didžiosios sievos Feynmano medį, ir jį įvaldžius bei inžinieriniu būdu pritaikius transportui, būtų galima kilti į kosmosą nauju būdu, kuris būtų daug kartų pigesnis ir saugesnis už reaktyvines raketas. Kol tai tik hipotezė ir naujos substancijos – neatrastos, galima kurti spekuliatyvinius modelius ir žymėti logines būtinybes, kol atsiras priemonių atverti „tamsiąją materiją“ žmonių sąmonėse. Padarius antigravitacines „pagalves“ valdomu dinaminiu elementu, būtų galima sukurti levitavimo priemones, kurias sujungus su kroviniu, ar tai būtų daiktai, ar keleiviai, juos būtų galima pigiai skraidinti į kosmosą. Tai išspręstų tiek pakilimo, tiek nusileidimo problemą, sumažinant techninių priemonių sudėtingumą ir padarant jas gerokai saugesnes už tradicines priemones. Be šios technologijos sukūrimo, manau, Saulės sistemos lygio civilizacija bus silpna ir neefektyvi, dėl didelės kainos ir didelės avarijų tikimybės. Todėl ir pasirinkau gravitacijos temą kaip specialiosios filognozijos klausimą, bandydamas pagrįsti naujo modelio efektyvumą ir veiksmingumą, padedantį atsakyti į praktinius ir techninius klausimus tikrovės pažinime.
Šis klausimas susideda iš trijų dalių: pirma, gravitacijos meachnizmo supratimo didžiojoje sievoje; antra, substancijų spektro išplėtimo, kurios reikalingos antigravitacijos techninei sintezei; ir trečia, raigo inžinierinio sprendimo, kuris sukurtų tranpsortui reikalingas antigravitacines pagalves, vykdyti valdom skrydžiui. Tikrovinė problemos dalis yra DS – RA (didžioji sieva ir raigas), o idėjinė arba idealioji dalis yra MS – R (mažoji sieva ir rišlys). Kitaip tai yra praktinė ir teorinė klausimo dalis, kurioje pirmiausiai sugeneruojamos idėjos, kurias paskui bandoma perkelti į tikrą pasaulį, ieškant priemonių ir techninių sprendimų, tikrinant kaip visa sistema veikia. Anksčiau buvo manoma, kad ši technologija neįmanoma, nes buvo apsiribojama Newton‘o arba Einstein‘o modeliais, kurių formulės buvo laikomos galutinėmis. Tačiau šias paradigmas padarius tik tarpinėmis, ir pamačius, jog egzistuoja ir kitų galimybių, darosi aišku, kad tezė, jog antigravitacija „prieštarauja mokslui“ – neteisinga. Vien dėl to, kad jis nėra pasiekęs holoplastinio lygio, o tai reiškia, kad visada egzistuoja nežinomas X, suteikiantis erdvės bet kokiai galimybei. Mano kuriama specialioji filognozija kaip tik ir remiasi šiuo X, ir teigia, kad bet kokią konvencinę paradigmą galima pakeisti dar geresne, vis daugiau atidengiant paslėptos hipostratos.
Ši hipotezė susijusi su vadinama tranglobalizmo idėja, pagal kurią technologijų galimybės pasiekė kritinę ribą, kai bus įmanoma gerokai padidinti žmonijos veiklos mastą vykdant ekspansiją kosmose. Ir ji atneš daug naujų galimybių, galinčių būti geromis ir blogomis. Filognozijos teorija, kurios pagrindas yra bioetika ir siekia padaryti, kad civilizaciją formuotų tik gerosios galimybės ir kad žmonijos vystymosi scenarijus išliktų pozityvus. Tai įstatau į Baltojo ir Juodojo drakono civilizacijų rėmus, kuriuose vystoma arba Dievo, arba Šėtono bažnyčios kryptis, laikantis pusiausviro bei nuosaikaus MS – DS sintezės kelio. Jeigu tai pavyks, šimtų ir tūkstančių metų eigoje žmonija pasieks tikrą kosminės rūšies išsivystymo lygį, pradėsiantį kosminės civilizacijos erą, kuri, manau, bus skirtsoma į ikikosminę ir pokosminę dalį. Kada šis galutinis proveržis įvyks – sunku pasakyti: kaip atskaitos tašką galima imti primus žingsnius: kaip raketos paleidimas, orbitinio palydovo paleidimas arba pirmas žmogaus skrydis į kosmosą, o tai būtų dvidešimto amžiaus ketvirtas, penktas dešimtmetis. Atskaitai galima naudoti ir rimtesnius proveržius, kurie kosmosą atvers tikru atvėrimu, sudarant sąlygas saulės sistemos kolonizacijai ir kiekvienam žmogui prieinamais skrydžiais, kaip įprastiniu transportu.
Specialiosios filognozijos dalyje pasisakau už šį transglobalizmą ir šiam tikslui kuriu holoplastinį tikrovės modelį, kurio tikslas priartinti naujos eros atėjimą, pakeičiant mokslines paradigmas, ir išvaduoijant mąstymą nuo tikėjimo mokslo neklystamumu. Neklysta tik holoplastinis mokslas, ir kol jis toks nėra, apimantis 100 proc. realybės, tol klaidos galimybė visada išlieka. Kitaip sakant, mokslas turi ne tiek formuoti sąmones, suteikiant joms statišką ir rigidišką formą, kiek spręsti praktinius klausimus, ir visos tos formos, kurios to padaryti negali, ir yra tik kultūrinė forma, skirta valdyti mąstymą, o ne pažinti tikrovę. Kaip rašiau 14 tome, tiesos vieta yra ne sąmonė, ne sumatorius, bet anapusinė realybė; o galvai galima suteikti bet kokių prasmių rinkinį, kurios, kol nėra holoplastinis gnosis, nebus tikras žinojimas ir tiesa. Tai yra pagrindinė idėja, skelbiama Filognozijos pradmenyse, tikintis pakeisti požiūrį į nusistovėjusias paradigmas ir pradėti civilizacijoje naują erą, kuri pagrįsta tikru žinojimu ir tikra tiesa. Kol kas ir filognozija yra tik pradmeninė, tačiau bėgant laikui ir suformulavus holoplastinės teorijos pagrindus, jos galimybės atrasti tiesą – žymiai pagerės.
Filognozijos pradinė mokykla 