Nors ezoterinė filognozijos dalis yra skirta tik man asmeniškai, ji nėra slapta ir jos esmė buvo paviešinta mano knygose ir tinklaraščiuose. Jos apibūdinimui geriausiai tinka žodžiai begalybės kelias ir devynių vartų doktrina. Kas tai yra koncentruotu stiliumi paviešinta tekstuose „Gyvenimų medis“ (2016), „Begalybės kelias“ (2016) ir „Keletas metodinių patarimų“ (2016), o taip pat knygose „Devynių vartų doktrina“ (2022), „Senoji dinastija“ (2023). Konkreti data, fiksuojanti tapimą adeptu mano gyvenime yra 2016-11-28, arba, kitaip sakant, artėja devinti metai, todėl svarbu ją prisiminti ir pažymėti. Viename iš nesenų tekstų esu parašęs, kad baltojo drakono sąmonės būsena, tapatinama su begalybės keliu, neprieinama šiame gyvenime, tad jos siekimas neturi prasmės. O po mirties – ji atsiveria savaime, žmogui patekus į Baltojo drakono civilizaciją, kuri ir yra „begalybės kelio“ tikslas. Tačiau žinojimas apie šią būseną labai svarbus jau šiame gyvenime ir tokiu būdu jis vystomas kaip baltojo drakono gnosis. Pasiruošimas nušvitimo įvykiui gyvenimo pabaigoje ir yra vadinamas devynių vartų doktrina, kuri yra pagrindinė mažosios kelionės struktūra.

Gnosis atveria du kelius, vedančius prie baltojo drakono nušvitimo: individualų ir rūšinį. Individualus kelias remiasi juodosios liepsnos teorija, pasak kurios žmogaus sumatoriaus olą kuria dvasinė substancija, o išorinis kūnas tėra signalų surinkimo ir analizės vieta. Kūnui mirus, sumatorius neišnyksta, bet persikelia į juodosios liepsnos „spektrą“ ir pradeda sumuoti holoplastinę realybę, taip žmogui įgyjant tikrą dvasinės būtybės formą. Kitas principas, kuris yra rūšies tobulinimo kelias, yra genealoginių linijų vystymas, vis labiau tobulinant ląstelinį organizmą tol, kol jis sugebės surinkti tiek daug signalų, kad sumatorius per įstatymą taps holoplastiniu visos rūšies mastu. Konkrečiai mano kelias yra pirmasis, susijęs su individualia programa, o tie, kas seka šio pasaulio vystymo idėja, renkasi antrąjį. Pavyzdžiui, vienas iš rūšies tobulinimo principo atstovų buvo F. Nietzsche‘ė, su savo viršžmogio doktrina. Šio filosofo knygose tarp pirmojo ir antrojo varianto yra konfliktas, nes jo manymu metafizinis principas iškreipia gyvybės klestėjimui reikalingas sąlygas ir veda prie rūšies degradavimo. Tuo tarpu rūšis vystoma tada, kai vertybės neprieštarauja gyvybiniams instinktams ir orientuoja žmogų į juslumą, o ne į anapusybę. Aš devynių vartų doktrinoje šio principo nepriimu, nes individas yra pirmesnė realybė už rūšį, kuri asocijuojasi su kibernetine / genetine biologija ir gyvybėje mato tik antrinę jos dalį, tuo tarpu ta dalis, kuri susijusi su dvasine kryptimi, visiškai ignoruojama.

Kita su absoliučiu žinojimu susijusi problema ta, kad baltojo drakono sąmonę siekiama įgyti jau šiame gyvenime, manant, kad ezoterinėmis priemonėmis galima išplėsti juodojo drakono sąmonę, tiek jos substancijoje, tiek informacinėje struktūroje. Tam naudojamos įvairios praktikos, pradedant haliucinogenų vartojimu ir baigiant meditacijomis, kontempliacija ir kt. metodais. Tačiau gyvūninę olą kuriantis transcendentalinis subjektas turi natūralų apribojimą, kuris ateina tiek iš fizinės, tiek iš dvasinės krypties, ir net jeigu pavyksta jo veikimą sutrikdyti ir pasiekti egzotiškų būsenų, tai nėra tikras nušvitimas. Filognozijoje nesu nusistatęs prieš eksperimentavimą, tačiau tai nėra pagrindinis principas. Kitas kelias siekiant nušvitimo yra informacinis, ieškant slaptų ezoterinių šaltinių, stojant į tokiais šaltiniais disponuojančias sektas ir pan. Netvirtinu, kad tokie šaltiniai neegzistuoja – labai tikėtina, kad elite jie turimi – tačiau daug organizacijų ir grupuočių inicijatams rodo tik imitacijas ir klastotes, kuriose nėra tiesos, o tik bandymas meluoti ir manipuliuoti, sureikšminant savo organizacijos statusą ir įspūdį. Kaip sakoma, kas ieško, tas randa, tačiau nemažai ir apgautų žmonių, kurie nusivilia ezoterika ir tampa jos kritikais bei demaskuotojais. Devynių vartų doktrinoje tvirtinama, kad nušvitimas šiame gyvenime labai retas ir daugumai neįmanomas, tad jo siekti – beprasmiška. Tačiau tobulinti savo sąmonę ir mąstymą yra vertingas užsiėmimas, tačiau jis reikalingas tam, kad būtų pasiruošta perėjimui iš šiapusinės į anapusinę būseną, nesiekiant anapus atverti jau šiame gyvenime ir suprantant, kad jis greičiausiai neatsivers, tačiau perėjus ribą tarp gyvybės ir mirties, tai – neišvengiama: čia „nenusivilia“ nė vienas. Tokia yra devynių vartų doktrinos esmė, kuri nesiekia nušvitimo šiame gyvenime, bet jam ruošiasi, kol tam ateis skirtas laikas.

Įolintai sąmonei anapusinis pasaulis pilnai uždarytas, turima tik informacija, aiškinanti tikrą žmogaus ir realybės sandarą. Kol žmogus gyvena, šios informacijos pilnai pakanka, nes dievūnu žmogus tampa po mirties arba rūšis taps dievūnais žemės civilizacijos istorijos pabaigoje. Todėl devynių vartų doktrina skirta asmenybės vystymui ir savo dvasios artinimui prie holoplastinės būsenos, kuri ateina pasibaigus gyvenimui. Dėl šios priežasties ezoterinė filognozija netampa nusivylimo priežastimi, nes ji nesiūlo neįmanomų dalykų, nei kaip dovanos, nei kaip nerealistinių svajonių stimulas. Tačiau žmogaus susidievinimo troškimas neištrinamas iš jo prigimties, ir jo tenkinimui atsiranda įvairių siūlomų priemonių, kurie ezoterikai nepadeda, o tik trukdo, nes sukuria neišvengiamo nusivylimo būseną, kuri gadina ezoterinių judėjimų įvaizdį, sukuriant „šarlatanų“ reputaciją. Filognozijoje nieko panašaus nesiūloma ir ji vystoma kaip asmeninis eksperimentas, o ne kaip masiniam vartojimui skirtas produktas. Todėl, nors mano pėdomis sekti neuždrausta, tačiau niekam ir neprivaloma, nes šis kelias asmeninis, skirtas vienam žmogui. Kiekvienas pasiekia tik tokį lygį, kokiam yra skirtas, ir čia jokių „magiškų receptų“ niekam pasiūlyti negaliu.

Filognozijos priemonės daugiau informacinis gnosis, nes nenaudoja jokių išskirtinių metodikų, kaip meditacija, kvėpavimo pratimai ir pan. Gal kiek daugiau dėmesio skiriama sapnams, kurių tyrinėjimas gali duoti daug vertingų įžvalgų apie transcendentalinį subjektą. Tačiau šiuo metu disponuojama informacija nėra holoplastinė, nes visa realybė nėra atverta, tik kažkoks aukštesnis etapas, skirtas pažengusiems protams. Tai reiškia, kad net po devynių metų dar nepasiekta pabaiga ir kad šis procesas truks visą gyvenimą, siekiant įvertinti kokios įolintos sąmonės galimybių ribos. Standartinė struktūra ant gyvenimo vaivorykštės atrodo taip: 33 + 33 + 33 + 1, kur gyvenimas dalinamas į tris dalis po trisdešimt tris metus, ir paskutiniai vieni metai yra išsiolinimo ir begalybės metai. Jeigu žmogus gyvena trumpiau, ši schema uždedama ant tokio metų skaičiaus, kiek žmogus gyvena. Žinoma, svarbiausias yra trečias etapas, nes jis, kaip jau esu aprašęs, priklauso ezoterinei filognozijai. Tad jis, pagal parodytą schemą, turėtų prasidėti po 66 metų, tačiau daug kam atsiveria daug anksčiau. Mano atveju tai įvyko turint maždaug keturiasdešimt metų amžių.

Kaip jau sakiau, devynių vartų doktrina skirta ne visiems, nes ji neatitinka įolintos sąmonės pasaulio logikos ir gyvybės plano, kaip pastebėjo F. Nietzsche‘ė, todėl daugumai siūlau laikytis standartinio varianto šį pasaulį laikant pagrindine realybe, kurioje vystoma ne asmeninė perspektyva, bet rūšinis žmogus. O rinktinės asmenybės gali eiti savo individualiu keliu, veikdami prieš srovę, jeigu numatytas toks gyvenimo likimas. Kad mano kelias nėra klystkelis įrodo tai, kad šis olinis pasaulis nėra nuvertinamas, ir net pilnai nuo jo nusisukus galima padaryti naudingą darbą, kuris įeina į filognozijos programą. Tačiau tai nėra pagrindinis tikslas, ir devynių vartų doktrinoje siekiama begalybės būsenos, kuri ateina tada, kai jai skirta.

• baltasis drakonas