Pirmą kartą sątvarologinį civilizacijų medį viešinau „Drakono akyje“, septintame „Filognozijos pradmenų“ tome. Tryliktame tome, vadinamame „Dievo bažnyčia“, buvo pateiktas patobulintas variantas, naudojant keturis ir šešis kertinius filosofus. Jo esmė yra sątvarologinė ašis, iš kurios į kairę ir dešinę pusę atsišakoja du prometėjiški atsišakojimai, kur kairioji – silpnasis civilizacijos variantas, o dešinioji – stiprusis. Ašis sudaryta iš bazinio, gyvūninio sątvaro, matomo tik iš vidaus, tad atitinka juodojo drakono paradigmą. Po to, iš šio substancinio darinio, kurį vadinu ontologine holograma, ateina kultūrinis ir techninis atsišakojimai, kurie baziniame sątvare sukuria informacinį ir techninį išplėtojimą, gaunamą iš gnostinės ir techninės sintezės. Tačiau pasiekus Baltojo drakono stadiją, ši paradigma keičiasi, į ašinę padėtį dedant ne juodojo drakono sątvarologiją, kurios mano nagrinėjami atstovai yra A. Šliogeris ir F. Nietzsche‘ė, bet baltojo drakono sątvarologiją, kuri žmogaus vidinę olą žiūri ne iš vidaus, o iš išorės. Vidinėje perspektyvoje, ribinės realybės yra Niekis ir Esmas pirmuoju atveju, bei Valia viešpatauti ir Amžinas to paties sugrįžimas, antruoju atveju. Tai yra trečias filosofijos lygmuo, kuris yra bazinė sątvarologija, gerai išvystyta E. Husserl‘io fenomenologijos ir M. Heidegger‘io egzistencializmo. Tačiau pagilinus sumuojamos realybės lygį, žmogus atveriamas ne vien kaip vidinis sątvaro fenomenas, kuriame matosi tik fizinio kūno projekcija, bet ir matoma pilna jo sandara, kurioje yra išorinis, transcendentalinis apvalkalas, kuris viduje sukuria iš subjekto ir objekto sudarytą sietuvos olą.
Kitaip sakant, nauja civilizacijų medžio ašis aprašo žmogų iš holoplastinės realybės, kurioje juodojo drakono pasaulis yra vidinėje ontologinėje hologramoje atsiveriantis signalų ir substancijos sumatorius. Šioje perspektyvoje žinomos ne tik vidinės sątvaro struktūros, kurios egzistencializme vadinamos egzistencialais, bet ir išorinis pagrindas, kuris yra šio vidinio pasaulio kūrėjas. Šis požiūris žmogų leidžia aprašyti jo visumoje tiek kaip vidinę, tiek kaip išorinę struktūrą, tad gerokai išplečia vien juodojo drakono sątvarologiją, kuri neturi metafizinio gelmės proto, kuris geriausiai reiškiasi kaip transcendentalinės spekuliacijos. Tuo tarpu baltojo drakono sąmonė mato visą žmogų ir žino, kas jį kuria tiek vidinėje, tiek išorinėje dalyje. Tada iš šios baltojo drakono sątvarologijos ašies atsišakoja du papildomi atsišakojimai, kurie yra Dievo ir Šėtono bažnyčia, atitinkamai iš kairės ir dešinės pusės. Šiame skyrelyje aptariamoje modifikacijoje tai yra A. Šliogerio ir F. Nietzsche‘ės juodojo drakono sątvarologijos, kurios, iš dievūno perspektyvos, parodo kaip šie filosofai konfigūravo vidaus elementų rinkinį, kuris kuria tam tikrą iš vidaus ateinantį santykį su holoplastine išore. Kitaip sakant, holoplastinė sątvarologija yra visuma, kuri leidžia aprašinėti tiek sumatoriaus, tiek holoplastinę realybę, kuri parodo kokio nors konkretaus filosofo pakopą ir padėtį transcendentinėje visumoje. Taip filognozinė sątvarologija pakyla iki šeštos pakopos lygio ir realybės tyrimuose pasiekia kosmologinę ribą.
Taip gaunama struktūra Šliogeris-Mockus-Nietzsche, kurie yra pozityvus juodasis drakonas, dievūnas ir negatyvus juodasis drakonas. A. Šliogeris yra Dievo bažnyčios atstovas, nes jis propaguoja natūralią tvarką ir natūralią transcendenciją, maksimaliai apribodamas vidinį žmogų, palikdamas tik išorinį sątvaro elementą. F. Nietzsche‘ė propaguoja žmogišką kūrybą, tačiau ją supranta tik kaip valią viešpatauti, kuri neigia išorinės realybės pranašumą ir siekia tapti jos valdovu ir šeimininku, o tai yra pilnas nusisukimas nuo natūralios tvarkos, kurią turi pakeisti žmogaus sukurta tvarka. Tad A. Šliogerio santykyje su transcendencija dirbtinė eksversija, arba invazija į transcendenciją, yra minimali, o F. Nietzsche‘ės filosofijoje ji turi būti maksimali, žmonijai metant iššūkį natūraliam fundamentui ir vietoj jo pastatant žmogų, kuris iš savo vidinės valios viešpatauti kuria naują, dirbtinį pasaulį, vykdantį invaziją į Dangaus karalystę. Dėl šios priežasties šį santykį laikau antidieviškų, arba naudojant mitinį archetipą – Šėtonišku. Žinoma tai tik metaforos lygio analogija, kuri neturi būti suprantama kaip okultinis satanizmas – ši terminologija tėra aprašymo priemonė. Ir centrinė dalis yra dievūno perspektyva, kurioje juodojo drakono sątvarologijos atveriamos kaip vidinė-išorinė realybė, parodanti pilną žmogų, atskleidžiant analizei ir aprašymui reikalingą struktūrą ir terminologiją. Ši sątvarologija mato žmogų iš Dievo perspektyvos ir visas jo vidines bei išorines dalis sujungia į harmoningą visumą, kuri leidžia teisingai suprasti ir paaiškinti visus jo struktūroje vykstančius procesus. Ši sątvarologija yra mano teorija, todėl vadinama D. Mockaus vardu.
Naudojant jau rodytas struktūrines formules, tai atrodytų taip:
Dievo bažnyčia – JL (S [MS]) P ← DH
Šėtono bažnyčia – JL (S [MS-R]) P ← DH
Nesunkiai galima suprasti, kad dievūno sumatorius žymimas DH, kuris yra holoplastinė priekinė sąmonė, tuo tarpu Dievo bažnyčios oloje mažoji sieva yra grynas substancinis žmogus, kuris nekuria gnostinės sintezės ir puoselėja natūralią, bežmogę tvarką, kuri prilyginama Dievo tvarkai. Tuo tarpu žmogaus-dievo kryptyje, mažoji sieva išplečiama gnostiniu patobulinimu, kurį siekiama auginti tol, kol žmogaus sąmonė pasiekia Dievo sąmonės lygį. Tai yra sistema nukreipta prieš Dievo tvarką, vietoje kurios siekiama įvesti žmogaus sukurtą techninį pasaulį, kuriame būti įkūnyta jo, o ne Kūrėjo valia. Pilna dievūno formulė būtų:
Holoplastinė sątvarologija – JL (S [DS]) P
Joje matome, kad vietoj mažosios sievos ola sudaryta iš didžiosios sievos, kuri sukuriama iš holopastinės dvasinės substancijos ir tokio pirminių signalų sujungimo, kuris įgalina sąmonę regėti visą dievišką transcendenciją, kurioje kaip visuma atsivertų ir apribotas, ir begalinis žmogus. Šis principas leidžia sukurti baltojo drakono sątvarologiją, kuri yra ašinė struktūra, iš kurios mąstoma visa žmogiška realybė, arba kitaip, naudojant filosofijos lygių sistemą, žiūrima iš šeštos pakopos žemyn link pirmos. Ši filosofija yra galutinis filosofijos variantas, kurį išsprendus ateina paskutioji civilizacija, kurioje žmogaus pasiekia aukščiausią išsivystymo lygį ir tampa pilnu realybės žinotoju. Tai dieviškas žinojimas, kurio siekia visos slaptos organizacijos, norinčios tapti pasaulio valdovais ir šeimininkais.
Baltojo drakono sumatoriaus ola suprantama ne vien kaip informacinė sintezė, kuri pilną žinojimą gauna dirbtiniu būdu. Greičiau tas žinojimas ateina iš natūralios substancijos, nes gyvūnas pasiekęs galutinę išsivystymo ribą, kurio lygis ateina iš „genetikos“, o ne iš informacijos apreiškimo žemesnio tobulumo sumatoriuje. Tam turi vystytis išorinės žmogaus dalys, tokios kaip dvasinė juodoji liepsna ir ląstelinis pirmapradis kūnas, kuris būtų toks pažangus, kad žmogus pasiektų galutinę ribą, ir visa transcendencija taptų regima natūraliai, o ne dirbtinėmis priemonėmis. Kokių sąlygų tam reikia ir kiek tūkstantmečių tai užtruktų – pasakyti labai sunku, tačiau bent jau teoriškai tokia galimybė egzistuoja. Ši sistema pilnai pasiekiama tik Baltojo drakono filognozijoje, kuri yra pirma žinojimo pakopa. Tuo tarpu mums, esantiems tik penktos pakopos, šis žinojimas užvertas, ir leidžiama susipažinti tik su elementariais principais. Lietuvoje šis lygis bus pasiekiamas tik tūkstančių metų eigoje, pasikeitus civilizacijai, kuri bus vadinama Baltojo drakono civilizacija, kuriai atvertas holoplastinis transcendencijos žinojimas. Tam pagrindai paklojami dabar, su „Filognozijos pradmenų“ projektu, kuriame daroma užuomina į tolimą ateitį ir šios mąstymo formos tolimas perspektyvas.
Filognozijos pradinė mokykla 