Remiantis tiesos sąvokos apibrėžimu, ji turi būti visiems viena, nes „daug tiesų“ yra loginis prieštaravimas. Jeigu tiesų daug, ta yra ne tiesa, bet kieno nors nuomonė arba perspektyva, kuri galioja tik ribotu galiojimu, o tiesa privalo būti visuotinė. Jeigu koks nors požiūris nevisuotinis, jis negali būti laikomas tiesa. Todėl linkstama tiesą iš sumatoriaus, arba sąmonės, realybės perkelti į holoplastinę realybę, nes sąmonės yra individualios, o holoplastinė realybė yra viena. Kiek žmogus uždarytas savo sumatoriaus oloje, tiek jis gyvena asmeniniame pasaulyje, kuris individualus, kuriame žmogus „vienintelis“ tikras; visi kiti tėra projekcijos priekinėje sąmonėje, nematančios tavo vidaus ir nesuprantančios tavo „tiesos“. Todėl, kad žmonės neišsibarstytų savo uždaruose pasauliuose, jie vienodinami, tam naudojant civilizacines istorijas, informacijos priemonėmis sukuriančias sąmonių kolektyvą. Tačiau šios priemonės efektyvumas ribotas ir tai tik laikinas sprendimas, pilnai sumatorių realybių nepadarantis universaliomis. Tad šioje vietoje matome tokius sumatoriaus „tiesos“ sluoksnius: biologinė / rūšinė tiesa; civilizacinė tiesa; ir asmeninė tiesa. Rūšinė tiesa programuojama genetikos ir ji vienoda, ar bent panaši, kiekvienam rūšiai priklausančiam individui; civilizacinė tiesa sukuriama dirbtinai naudojant visuotinį švietimą ir subendrintą istorijos naratyvą; individuali patirtis yra asmeninė gyvenimo informacija, kuri priklauso nuo biografinės trajektorijos. Kuriant tiesos iliuziją linkstama remtis visuotinybes terpėmis, kaip biologija ir civilizacija; o asmeninė patirtis, net jeigu ji tikra, atsiduria doksos kategorijoje.
Todėl, kalbant apie sumatoriaus sluoksnį, jeigu ir pavyksta sukurti tiesos būseną milijarduose sumatorių, tai dažniausiai tėra imitacinė tiesa, jeigu ji nėra susijusi su Absoliutu. Ta informacija ir principai naudojami organizuoti žmoniją, o ne reprezentuoti tikrovę, tad kol ji tai sugeba padaryti, ji laikoma tinkama priemone. Kadangi tai kolektyvinė būsena, ji priklauso nuo masinės sąmonės kūrimo ir veikimo priemonių, ir yra daugybė atvejų, kai atskiri individai iškrenta iš šio „tiesos režimo“, tačiau jeigu turima kritinė kiekybinė persvara, tai civilizacijai nekelia problemų. Tad jeigu tokia sumatoriaus tiesa netikra ir ši būsena sukuriama dirbtinai, tikra kiekvieno atskiro žmogaus būsena priklauso nuo jo išskirtinės padėties: gautų ezoterinių žinių, transcendentalinio subjekto didesnio išsivystymo, arba turint psichotroniškai išplėstą sumatorių. Net jeigu bendrais bruožais kiekvieno žmogaus genetika yra panaši, galimi individualūs atvejai, kai „rūšinės tiesos“ lygmenyje įvyksta genetinių proveržių ir žmogus gauna daugiau tikrovės negu statistinis vidurkis. Tada jis turi natūraliai aukštesnį sumatorių, kuriame jo asmeninė tiesa skiriasi nuo kolektyvinių būsenų, dėl to jis išsiskiria iš masės, tampa „nenormalus“, nes jam atsiveria kita tikrovė, negu kitiems žmonėms.
Dar viena galimybė, yra tikėjimas, kad egzistuoja labiau išsivysčiusios civilizacijos, turinčios aukšto lygio psichotronines technologijas, kurias įdėjus į žmogų, jo sumatorius išplečiamas dirbtinai ir gauna aukštesnio civilizacinio lygio informaciją negu bendra masė. Tokiu atveju sumatorius irgi tampa nenormalus ir priklausomai nuo aplinkybių žmogus atrodo arba genijumi, jeigu įvykdo kokį nors darbą, arba bepročiu, su medicinine diagnoze, jeigu nesugeba sinchronizuotis su vyraujančiu civilizaciniu kolektyvu. Ir paskutinis atvejis yra dirbtinė informacija, kuri yra kieno nors kūrybos produktas, nesantis absoliučia tiesa ir išsiskiriantis nuo kolektyvinės sąmonės. Tokia kūryba yra galima, nors jeigu labai toli nukrypsta nuo civilizacinių normų, tampa masėms nesuprantama ir nepriimtina. Tada, atsiradus ugdymo sistemos imitacijai, ta informacija kuria atsiskyrusią sektą, kuri programuoja sąmones kokia nors eretiška doktrina ir bando nugalėti vyraujančią normų sistemą. Kadangi nuo švietimo ir kultūros sistemos propaguojamų vertybių priklauso kolektyvo organizavimo priemonės, ši sistema kontroliuojama ir jai neleidžiama per daug nuklysti į klystkelius, laikant tokias informacijas „kliedesiais“, net jeigu jie niekuo nesiskiria nuo įtvirtintos civilizacijos, tik yra kitokie. Kadangi šie atvejai visi yra ne absoliuti tiesa, o tik jos imitacija, jos pagrindinė paskirtis, organizuoti žmones, o ne parodyti tikrovę, tad civilizacijos keitimas tikslingas tik tuo atveju, jeigu sena civilizacija išsisemia ir padaromi nauji stulbinantys proveržiai. Kiti atvejai – tik kieno nors asmeninės ambicijos arba noras užimti valdžią, padarant, kad civilizacija būtų vadinama jo vardu.
Tačiau pasitaiko atvejų, kai informacija nėra valios viešpatauti išraiška, o rodo tikrą, išplėstą sąmonę. Tai, kaip sakiau, gali būti biologinis pranašumas arba dirbtinės priemonės, sukuriančios tikrovės gilesnį pamatymą, technologiškai. Kadangi tokie atvejai individualūs, jie susiduria su dideliu masės pasipriešinimu ir valdžios, kuri kontroliuoja civilizaciją, persekiojimu, nes vieni mąsto iš riboto sumatoriaus ir kolektyvinių „pasaulio“ formų, o kiti nenori ardyti kultūrinių organizavimo priemonių, nes tada sutrinka pamatas, ant kurio stovi valdžios institucija. Jeigu informacija įrodoma kaip iš tikro vertinga, ji atsiduria elite ir tampa slapta ir tiriama uždarose programose. Kiti atvejai dažniausiai paprasčiausiai diskredituojami, kad negadintų kolektyvinės sąmonės formų. Priemonės su kuriomis bandoma trikdyti civilizacinę valdžią žmonių protams, būna susijusios su ezoteriniais judėjimais bei sektomis, todėl jie atidžiai sekami ir kontroliuojami, o jeigu per daug išpopuliarėja ir paplinta, sugriaunami iš išorės arba vidaus. Daugeliu atveju tai yra geras dalykas, nes tose informacijose nėra jokios tikros vertės, o tik noras užimti valdžią, tačiau pasitaiko, kad tokiu principu žlugdomi ir potencialūs lyderiai, kurie galėtų atnešti į tikrovę naują erą, kuri būtų geresnė už dabartinę. Tačiau valdžios olimpe atsidurti ne taip paprasta, ir priimami į establishment‘ą tik išskirtiniu atveju, dažniau valdžia idėjas bando pasisavinti, o jeigu nepavyksta – ištrina iš istorijos.
Daliai žmonių, būti kitokiais savo galvose, ir imituoti, kad žino galutinę tiesą, yra savotiška pramoga ir įdomi egzotika. Kiti tampa savo informacijos tikrumu tikinčiais fanatikais, kuriems atrodo, kad jie vieninteliai žino tiesą, o visi kiti yra paklydėliai. Dar kitiems – tai priedanga, už kurios stovi verslo arba valdžios užėmimo planas, arba kitaip sakant neturi nieko bendro su tauriais ir idealistiniais motyvais. Ir galiausiai pasitaiko atvejų, kai atsiveria tikra tiesa, kurie rodo aukštesnį transcendentalinio subjekto rangą, kuris mato daugiau negu visi ir gali parodyti naujus kelius, kuriuos verta integruoti į civilizacijos programą. Iš tikro žmonės yra nevienodi, jų savastis būna galingesnė arba silpnesnė, o tos priemonės, kurios dirbtinai sukuria kolektyvą, ne tokios veiksmingos. Tad tiesos iliuzija, išlaisvėjus visuomenei, pradeda eižėti ir atsiranda naujų idėjų, kurios būna tokio aukšto lygio, kad jas įmanoma įvesti į elitinių sąmonių organizavimo priemonių arsenalą. Tai gali atsitikti visose trijose išvardintose sumatoriaus tiesos vietose. Tereikia sugebėti įvertinti ar tai, kas siūloma yra vertingos idėjos ir kuria gėrį, ar yra blogio jėgų bandymas užimti valdžią planetoje. Tai iš fasadinių taktikų ir priemonių ne visada matosi, ir reikia gilesnės analizės. Pavyzdžiui, dirbtinio intelekto, robotikos, psichotronikos, autonomiškų automobilių, skaitmeninių pinigų ir kt. projektai, gali atrodyti siūlo gėrį, bet principas, kurį bando įvesti, sukuria neribotą elito galią, kuriai nėra pasipriešinimo ir tai gali pavirsti į paprastą valdžios užgrobimą, kuriame jie tampa dievas, o visa žmonija – šiukšline gyvybe.
Šiame kontekste siūlau pamąstyti ir apie filognozijos programą, kurią darau vieša ir laisvai prieinama, kad prieš naujos eros įsigalėjimą būtų įvesta informacija, neleidžianti planetoje įsigalėti negatyviam technologijų pažangos scenarijui. Tai priemonė, su kuria žmonija gali išsaugoti savo laisvę ir neleisti atsirasti vergovinei santvarkai, kurioje dauguma žmonių gyventų tik minimalios egzistencijos lygyje, kaip išnaudojamas resursas. Tai daroma leidžiant naujose erdvėse atsidurti kuo didesniam žmonių skaičiui.
Filognozijos pradinė mokykla 