Šiame skyrelyje šiek tiek paaiškinsiu skaičių simbolikos, susijusios su Feynmano medžio logika, apie kurią buvo užsiminta knygoje „Devynių vartų doktrina“, kuri yra dešimtas „Filognozijos pradmenų“ tomas. Kaip jau esu minėjęs Feynmano medis panašus į spektrinę juostą, kuri sudaryta iš dviejų polių, esančių Infra ir Ultra kryptimi. Ultra dalis yra fundamentinės substancijos, sudarytos iš smulkių kvantų ir aukšto dažnio, o Infra dalis atsiranda iš jos, jungiantis ir maišantis struktūroms, kurios tampa sudėtinėmis ir žemo dažnio. Įprasta laikyti, kad fundamentalioji dalis yra dvasinė, o išvestinė – iš dvasios emanuojanti materija. Pagrindinė šio skyrelio mintis yra santykio tarp Feynmano medžio ir žmogaus sumatoriaus aprašymas, sukuriantis schemą, įeinančią į 180 „Filognozijos pradmenų“ postulatų rinkinį. Jos paaiškinimui naudojama skaičių simbolika, kur Infra dalis žymima 666 ir reiškia „Žvėris“, o Ultra žymima 999 ir reiškia „Antižvėris“. Tai nėra tikras Feynmano medžio aprašymas, o tik logikos įvedimui reikalingos etiketės, kuriose žvilgsnis į jį iš sumatoriaus vidaus sumitinamas ir mistifikuojamas.
Pagrindinis principas yra, kad kuo sumatorius mažesnės aprėpties, tuo Feynamno medžio principas labiau iškreiptas, šį iškreipimą vadinant inversija. Kaip vyksta inversija priklauso nuo to, kokia kryptimi sumatorius medį suvokia: jeigu priartėja Infra dalis, kaip juodojo drakono sąmonėje, nutolsta Ultra dalis, o jeigu priartėja Ultra dalis – nutolsta Infra, taip sukuriant hipostratoje dvi skirtingas ekosistemas: materialios gyvybės arba dvasinių būtybių. Ir paskutinis variantas, yra holoplastinė sąmonė, kuri mato Feynmano medį tokį koks jis yra, suvokiant teisingą jo hierarchiją ir teisingą materijos ir dvasios padėtį. Kadangi žmogus yra juodojo drakono sąmonė, kurioje priartinta 666 kryptis, arba grubiosios materijos, iš kurios sudarytas gamtinis daiktiškumas, jis natūraliai, jusliškai pasislinkęs prie žemutinės medžio dalies ir kuria tokią pasaulio interpretaciją, kuri yra natūralios, dieviškos tvarkos inversija. Joje priartėja ta dalis, kurioje tikrovė pasirodo ne tokia, kokia yra tikrame pasaulyje, nes fundamentinės substancijos išimtos iš sąmonės, nors jos – pagrindinės. Tačiau net šioje sąmonėje įmanomas tikrovės atstatymas, kai Feynamno medžio inversija ir priartinimas prie materijos ištaisomas prote ir dvasinėje intuicijoje atstatant natūralią hierarchija, kuri senovėje buvo vadinama nušvitimu ir Dievo apreiškimu, mano teorijoje tapatinamu su Feynmano medžio Ultra kryptimi atsivėrimu.
Kol žmogus yra gyvūninis, tol jis susiliejęs su jusline gamta ir gamtiniu materialumu, tačiau kai pradeda didžiąją sievą mąstyti racionaliu mąstymu, jis pradeda suvokti nutolusios dalies svarbą, tampančia Dievu ir viso pasaulio fundamentu. Taip jusliškai artimesnė materija, o logiškai – dieviška transcendencija. Tai nereiškia, kad „Žvėrimi“ vadinama medžio kryptis yra kokia nors bloga, arba šėtoniška – visas kosminis medis yra dieviškas, tačiau yra vietos, kurios artimesnės Absoliutui, ir kurios yra daug tolimesnės, kaip jo kūrinys ir emanacija. Todėl, galima sakyti, kad net jeigu materiali gamta nėra tiesioginė Dievo apraiška, ji į Dievą nurodo netiesiogiai, kaip į savo gilumini fundamentą, todėl, net jeigu A. Šliogerio filosofijoje garbinamos Infra substancijos, jos nėra nedieviškos arba antidieviškos, nes viskas išeina iš to paties Absoliuto. Šioje vietoje dichotomija yra natūrali arba dirbtinė tvarka, o ne Ultra arba Infra struktūra Feynmano medyje.
Kitas minėtas santykio variantas tarp sumatoriaus ir Feynmano medžio yra dvasinės būtybes, kuri natūraliai kaip pagrindinę realybę sumuoja dievišką substanciją, esančią artimąja, o materija tampa „transcendencija“. Tai visai kitokio tipo realybė, kuri būdinga anapusinei ir „pomirtinei“ ekosistemai, kurios Įstatymas yra dvasinės substancijos, o sumatorius kyla iš Absoliuto. Tai hipotetinė realybė, žmonių civilizacijoje aprašoma mito priemonėmis, kaip dvasinė gyvybė, kuri skirstoma į blogą arba gerą atšaką, kaip demonai ir dievai. Ši fantazijų metafizikos ir kultūrinės kūrybos sukurta mistinė tikrovė ilgą laiką valdė žmonių civilizacijas kaip pagrindinė su šiuo pasauliu susijusi realybė, kuri kišasi į žmonių gyvenimus, kuria metafizinius įvykius ir lemia likimus. Tikėta, kad su šiuo pasauliu galima kontaktuoti maginėmis priemonėmis ir naudojantis jo pagalba spręsti savo problemas. Iš dalies, tikėtina, kad ši sąveika tik įsivaizduojama, tačiau didelė tikimybė, kad transcendentinės ekosistemos yra tikros ir tarp regimo ir neregimo pasaulio yra tampri sąveika. Kadangi žmogus labiau „pasviręs“ savo sandaroje materijos kryptimis, jis dvasinėms būtybėms yra transcendencija, bet kiek jis turi dvasinių dalių, tiek per jas šis pasaulis gali daryti poveikį žmonių gyvenimui. Tai gali būti bendravimas ir kontaktai, o gali būti užgrobimai, sutrikimai ir ligos.
Tačiau tikra sumatoriaus sąveika su Feynmano medžio hierarchija įmanoma tik esant baltojo drakono sąmonei, kurioje didžioji sieva sumuojama pilnu sumavimu ir nėra nei priartinimo nei nutolinimo, o yra teisinga perspektyva, kuri apie transcendenciją parodo pilną tiesą. Tokiame sumatoriuje nėra metafizinio X, nėra transcendencijos, yra tik pilnas pasaulio matymas ir dievūno sąmonė, kuri vadovaujasi pilna išmintimi, remiasi giluminėmis technologijomis, kurių viena iš atmainų galimai yra biologinė gyvybė ir planetinės biosferos. Tokiu principu hipotetinė gyvybių hierarchija gali būti tokia: yra gyvybė kuri tiesiogiai išeina iš fundamentum I, paskui yra dvasinis pasaulis, pasislinkęs į Ultra kryptį, o iš šio pasaulio atsiranda dar žemesnė biologinė gyvybė, kuri turi mažesnės apimties sumatorių ir pasislinkusi link žemosios materijos krypties – tai yra gyvūnija ir žmonių rūšis. Pagal mano hipotezę, žmogui aukštesnis lygis atsiveria pomirtiniame pasaulyje, kuriame jis pereina į didžiąją kelionę ir tampa dvasine būtybe, matančia dvasinę realybę ir gyvenančia arčiau natūralaus Absoliuto. Tačiau kiek jam leidžiama prie Absoliuto priartėti – tik spėlionės ir fantazijos.
Filognozijoje, kadangi ji nėra kuriama su Baltojo drakono sąmone, būdinga materiali inversija, tačiau pasiekus racionalią išsivystymo fazę, protu tikra padėtis atstatoma ir Absoliutas tampa apmąstymo objektu net jam tiesiogiai žmogaus sąmonėje nesirodant. Taip atsiranda racionalioji teologija, fundamentą mąstanti natūraliu protu kaip pagrindinę realybę, ant kurios pastatyta visa visata. Taip pat metafizika įmanoma ir nereliginė, kuri visą Feynmano medį laiko substancijų telkiniais, nuo fundamentinio iki grubiausio, ir laiko kad technologijomis užvaldžius transcendenciją, jas galima vystyti iki tokio gylio, kad jos pasiekia dieviškus klodus. Tai vadinami taurieji technologiniai graliai, kuriuos draudžiama užgrobti ir naudoti netinkamu būdu, nes nuo jų priklauso visa gyvybė ir kosminė tvarka. Todėl sąveika su jais turi būti etiška ir atsižvelgianti į gyvybės poreikius.
Dėl šios priežasties ir laikau, kad ne visa tikrovė turi būti atskleista, kad galimybės neatsidurtų netinkamų sąmonių rankose ir tikrovės holoplastinės technologijos neatsidurti demoniškos gyvybės kontrolėje. Nes tokiu atveju žmnonijos lauktų pragariškos kančios ir Dieviškų įstatymų neatitinkanti santvarka. Taigi filgnozija kuriama laikantis šių principų, kuri gyvybei siekia tarnauti, o ne užgrobti ir pavergti. Tam, kad žemės civilizacija pasiektų aukštesnį lygį reikia plėsti jos veiklos mastą į kosminę erdvę, o tai įmanoma tik įvaldžius giliąją transcendenciją, kuri pasislinkusi į Ultrą kryptį Feynmano medyje. Tačiau kadangi taip pradedama artėti prie Absoliuto, tai – labai pavojinga. Tačiau laikantis saugumo reikalavimų yra tikimybė, kad žmonija padarys didelį proveržį ir taps kosmine civilizacija.
Filognozijos pradinė mokykla 