Juodosios liepsnos idėja filognozijoje gali atrodyti labiausiai mistiška, todėl šiame skyrelyje apie ją pakalbėsiu šiek tiek daugiau. Kas tai yra galima matyti trijose perspektyvose: kaip žodžių junginį, kuris yra metafora ir nuoroda į anapusinę realybę; kaip logiką, kurioje rodoma mintis, aiškinanti gyvybės pamatinę struktūrą; ir kaip tikrovę, kuri yra anapus kalbos ir mąstymo, kaip dieviškos sievos dalis, glaudžiai susijusi su gyvybe. Eilinis skaitytojas dažniausiai pasilieka rašytinės kalbos lygyje ir nepasiekia giluminio terminų supratimo; kiti, kurie teksto idėjas ne tik žiūri, bet ir mąsto, pasiekia gilesnius lygius, ir tada atsiveria tikros, autentiškos teksto prasmės. Tam, kad šį procesą palengvinčiau, pateiksiu juodosios liepsnos idėjos paaiškinimą, leidžiantį prisiliesti prie dieviškos tikrovės žmoguje.
Prisiminus holoplastinę olos formulę, kurioje išorinė žmogaus dalis yra materiali ir dvasinė, matome, kad transcendentalinis žmogus dvilypis, susijęs tiek su Ultra, tiek su Infra substancijomis Feynmano medyje. Tačiau kaip konkrečiai šios dvi išorinės dalys sujungtos, dar niekur nebuvau aiškinęs. Tai, ką matau žiūrėdamas transcendentinį žmogų, nėra įrodytas faktas, tačiau hipotezės lygio idėja, kuri, jeigu ji teisinga, turi galimybę paaiškinti kaip susiformuoja dvasinė sietuva, sujungta su biologiniu organizmu. Bazinę kombinaciją galima rašyti kaip JL [P], kur JL reiškia „juodoji liepsna“, o P – „pirmapradis kūnas“. Realiame, transcendentiniame pasaulyje tai atrodytų kaip ląstelių sankaupa, kuri apgaubta energetine mantija, ateinančia iš giliosios hipostratos, kaip tų ląstelių apsauginis sluoksnis, saugantis nuo žalingo aplinkos poveikio, kuris ypač didelis iš dvasinės krypties ekosistemos, kur manoma paslėpta daug nematomų, energetinių gyvybės formų, galinčių tas ląsteles pažeisti. Ši mantija susijusi su dievišku klodu, kuris gaubia kiekvieną gyvą organizmą, nuo pat apvaisinimo momento.
Kadangi apvaisintos moteriškos ląstelės šis sluoksnis dar gana silpnas, ji turi augti motinos kūne, kurio mantija saugo užsimezgusį vaisių. Jo mantija būna susijungusi su motinos mantija iki pat gimimo momento, kurio metu mantijos atsiskiria ir organizmai tampa savarankiškomis būtybėmis. Kuo organizmas labiau išsivystęs, tuo jo mantija stipresnė ir geresnė apsauginė funkcija, bet pasiekus senatvę, ši apsauga darosi vis silpnesnė, ir kyla pavojus iš transcendentinių grobuonių bei parazitų ekosistemos, kurie sukelia ligas bei sutrikimus. Kadangi visi dieviškos sievos klodai susiję ir susijungę į vieną, bendrą visumą, kiekvienas materialus, organinis junginys būna apgaubtas dvasinės substancijos mantija, kurią ir vadinu juodąją liepsna. Kol organizmas dar neišsivystęs, mantija irgi yra paprasta, tačiau dalijantis ląstelėms ir augant organų sistemoms, ląstelės vis labiau persipina su mantijos substancijomis, kuriose pradeda formuotis dvasinės sietuvos kibirkštis, gyvame organizme atsakinga už sąmonės suformavimą. Taigi siela atsiranda iš mantijos substancijų, kuri vis sudėtingėjant ląstelių struktūrai, labiau persipina su organizmu, kol išsivysčius žmogui sistema tampa tokia sudėtinga, kad siela ir kūnas sudaro neatskiriamą visumą.
Tokiu būdu, tiek ląstelės, tiek išorinis jų apvalkalas yra susijęs su aplinką sudarančia didžiąja substancijų sieva, kurioje yra visos priemonės suformuoti gyvą organizmą. Manau, kad pradinis impulsas gyvybėje yra genetiškai programuojamos ląstelės, kurios augdamos inkorporuoja į save dvasines substancijos, tampančias gyvūne, informaciją sumuojančia sietuva. Kadangi organinė žmogaus dalis yra mirtinga, nes ji užsimezga, pragyveną savo biologinį gyvenimą ir numiršta – kyla natūralus klausimas, kas atsitinka su mantija. Juk ji taip pat susiformuoja iš realios aplinkoje esančios substancijos, tad kai pirmapradis kūnas nustoja funkcionuoti, mantija nuo jo atsiskiria, pasiimdama ir tą dalį sietuvos, kuri susijusi su dvasine realybe. Mantijos žemoji dalis, susijusi su biologiniu organizmu, tampa dvasiniu kūnu, o jos centras, dvasinė sietuva, tampa dvasinės gyvybės naująja sąmone, pritaikyta gyventi jau kitame dieviškos sievos sluoksnyje, labiau pasislinkusiame link Absoliuto. Tuo galima ir netikėti; kiekvienas renkasi savo idėjinį kelią, tačiau mano manymu tokia tikimybė pakankami didelė.
Manau, kad kiekvienas gyvas organizmas, ne vien žmogus, turi tokią dvasinę mantiją, kuri gaubia ląsteles nuo pat užsimezgimo, o paskui, joms vystantis suauga su jomis nematomais saitais, ir tai kokia yra sąmonė, priklauso nuo biologinės genetikos, kuri kuria įvairių tipų neišsivysčiusias ir išsivysčiusias psichikas. Mažiau išsivysčiusios turi mažiau sugebėjimu ir gyvena tik paprastus gyvūninius gyvenimus gamtoje, tačiau kai psichika išmoksta kurti dirbtinę realybę tiek savyje, tiek iš išorinių objektų, ji pakyla naują lygį, kuris pradeda artėti prie dievūno pakopos. Tačiau bet kokiu atveju, kiekvienas organizmas turi tą pačią bazinę sandarą, kurios viduje formuojasi individuali struktūra, priklausomai nuo to, kokiai rūšiai priklauso organizmas.
Kadangi tarp materialių ląstelių ir dvasinės mantijos yra tik silpnieji energetiniai ryšiai, nes tai skirtingų lygmenų substancijos, tuos ryšius galima nutraukti ir pirmiausiai jie išnyksta žmogui mirus. Paprastai tai atsitinka tada, kai organizmas būna pažeistas ir suveikia atsiskyrimo mechanizmas. Tačiau galima manyti, kad mechanizmas gali įsijungti ir neturint pažeidimo, tada mirtis gali atrodyti neturi jokios objektyvios priežasties. Tačiau tam reikia ypatingų sąlygų, ir toks įvykis pasitaiko labai retai. Dėl šios priežasties šio mechanizmo žinojimas gyvose būtybėse gali tapti pavojingu įrankiu, ypač transhumanizmo ideologijoje, tad informacija turi būti saugoma nuo netinkamo jos panaudojimo. Teisingas mantijos ir biologinio ląstelito atskyrimas – labai sudėtingas procesas, kurį neteisingai naudojant žūsta tiek fizinis kūnas, tiek siela.
Geriausias žinojimo panaudojimo principas yra leisti natūraliam procesas veikti be išorinio kišimosi, tada mirus biologiniam kūnui, didelė tikimybė, susiformuos dvasinė būtybė, kurios laukia gyvenimas didžiosios kelionės rėmuose, Baltojo drakono civilizacijoje, arba Dangaus karalystėje. Tokia yra juodosios liepsnos pagrindinė idėja, kuria remiamasi devynių vartų doktrinoje, skirtoje teisingai suformuoti mažąją kelionę, pasiruošiant kitam, anapusiniam gyvenimo etapui, kai dvasinis organizmo sluoksnis tampa atskira gyvybe, prisitaikiusia gyventi dvasiniuose pasauliuose. Filognozijos rėmuose pasisakau prieš dirbtines technologijas ir kišimąsi į šį procesą, išskyrus tuos atvejus, kai tai daroma teisingai, pasiekus galutinį, holoplastinį tikrovės lygį ir matant pilną proceso vaizdą, jo prasmę ir logiką. Dvasinės technologijos teisingai veikia tik tose gyvose būtybėse, kurios sugeba sumuoti Ultra gylio substancijos, ir jų sensoriumas sudarytas iš dvasinių substancijų. Tik tada galima išvystyti tinkamą dvasinių technologijų mokslą, ir jį naudoti ne prieš gyvybę, bet gyvybės labui.
Manau, kad pasiekus baltojo drakono civilizacijos lygį šis klausimas atsiskleidžia pilnu atsiskleidimu ir tada visos priemonės įkontekstinamos iš galutinės, absoliučios realybės perspektyvos. Tačiau kol civilizacijos yra juodojo drakono lygio, į šias idėjas reikia žiūrėti labai atsargiai, nes neteisingai jas naudojant, galima padaryti daug žalos, technologijas paverčiant „pragaro technologijomis“. Juodoji liepsna – kaip mantija ir kaip dvasinė sietuva – yra transcendentalinis subjektas, kurio paslaptis leidžiama žinoti tik turint aukštą moralinį lygį, nes šios priemonės priklauso tauriųjų technologinių gralių kategorijai, todėl negali tapti masinio naudojimo ir eksploatavimo objektu. Šios žinios laikomos šventomis, ir jas žinoti leidžiama tik tinkamai paruoštiems žmonėms. Pažeidus mantiją kyla pavojus dėl neigiamo išorinio poveikio, nes ji veikia kaip apsauginis mechanizmas, saugantis nuo parazitų ir grobuonių vidinę, biologinę dalį. Taip pat ji saugo psichiką, ir jeigu ši apsauga sutrinka, gresia įvairūs psichiniai pažeidimai bei negalavimai.
Filognozijos pradinė mokykla 