Jau daug kartų mano knygose buvo sakyta, kad filognozijos galutinis tikslas yra holoplastinis žinojimas apimantis visą didžiąją sievą, kuri regima išsivadavus iš sumatoriaus iškraipymų ir apribojimų. Šis žinojimas sąlygiškai žymimas tūkstančiu informacinių vienetų, kur vieno vieneto atidengimui reikalingi metai darbo. Tokiu atveju, judant numatytu greičiu, holoplastinis lygis būtų pasiektas per tūkstantį metų, skaičiuojant nuo maždaug du tūkstantųjų. Realiai koks greitis priklauso nuo proto lygio, tad jeigu jis mažesnis – judama lėčiau, o jeigu didesnis – greičiau. Kuklus atvejis – viena dalis iš tūkstančio per metus. Todėl filognozija negali būti vieno žmogaus gyvenimo užsiėmimu, kad būtų įvykdytas išskeltas tikslas.
Taip pat žinojimas buvo skaidomas į penkis lygius, kur žemiausias yra „piliečio lygmuo“, o aukščiausias – „baltojo drakono“. Apie šiuos lygius buvo rašyta tome „Dievo bažnyčia“. Tokiu atveju gaunama, kad judant numatytu greičiu tūkstantis vienetų dalinami į penkias dalis, po du šimtus, o tai reiškia, kad vieno lygio įveikimui reikia apie dviejų šimtų metų. Kadangi mano viešinama informacija yra darbo pradžia, ji susijusi su penkto lygio problematika, kuri turi pakloti idėjinius technologinės civilizacijos pamatus. Tai yra dichotomija tarp baltojo ir juodojo drakono civilizacijų, arba Dievo ir Šėtono bažnyčių, tarp kurių neišvengiamai reikės rinktis. Kitais žodžiais tariant, tai klausimai, koks turi būti natūralumo statusas arba koks santykis tarp žmogaus tikrovės ir tikrovės anapus žmogaus. Visi šie dalykai sprendžiami penktame, žemiausiame lygmenyje. Tai nėra paprastas savavališkas pasirinkimas, nes klausimai turi būti gerai ištyrinėti ir atsakymas pagrįstas įtikinamais argumentais. Aišku, nežinant visos tiesos apsispręsti būna sunku, tačiau norint pradėti judėti, reikia rizikuoti; ir kuo toliau šiuo keliu nueinama, tuo geresnis vaizdas atsiveria ir išryškėja pasirinkimų prasmė.
Reikia priminti dar vieną priemonių arsenalą, kuris buvo paminėtas „Filognozijos pradmenų“ pirmojo tomo pradžioje: tai tiesos procentas, veiklos mastas ir etiniai apribojimai, kaip saugumo priemonė, nuo nepageidaujamų technologinės civilizacijos vystymo pasekmių. Tiesos procentas rodo, kiek didžiosios sievos inkorporuota į žmogaus sąmonę, ir čia naudojama jau minėta priemonė, vadinama tūkstančio taškų matu. Tai reiškia, kad dabartinės filognozijos tiesos procento orientyras yra du šimtai taškų, kurie bus įvykdyti toje dalyje, kuri bus mano gyvenimo rėmuose. Tačiau tai bus tik teorinės tiesos procentas, kuri yra tik viena problemos dalis. Kita dalis yra veiklos mastas, priklausantis nuo technologinių raigų vystymo, įrodančio, kad teorijos yra teisingos, ir remiantis jomis galima vystyti veikiančias veiklos masto išplėtimo priemones. Tas veiklos masto lygis, kuris siekiamas įveikus penktos pakopos užduotis yra kosminė civilizacija, turinti tokias efektyvias priemones, kad galima sakyti, jog prasidėjo tikra transglobalizmo stadija žemės istorijoje. Tai reiškia, kad per du šimtus metų turi būti sukurtas antigravitacinis dinaminis elementas, į kosmosą pigiai ir saugiai leidžiantis kelti didelę masę. Mano dalis įvykio yra paruošti teorinę dalį, kiti turės įvykdyti praktinį technologinį problemos išsprendimą. Mano vertinimu, tai turi būti padaryta per du šimtus ateinančių metų, skaičiuojant nuo du tūkstantųjų. Ar tai įvykdyti lengva ar sunku, priklausys nuo teorinių idėjų lygio – kuo daugiau bus išspręsta čia, tiesos procento atskleidime, tuo lengviau pasiekiamas praktinis tikslas.
Trečias kriterijus yra etinis apsiribojimas, kuris susijęs su pradžioje sprendžiamais klausimais, ypač, koks santykis tarp žmogaus ir anapusinės tikrovės: ar žmogus turi maksimaliai užvaldyti anapusinę tikrovę, ar turi jai suteikti pakankamai teisių veikti nepriklausomu, natūraliu veikimu? Nuo šių klausimų prasideda filognozijos projektas, ir kuo daugiau jis pajuda į priekį, tuo geresnė perspektyva atsiveria, kuri pagrįsta ne tik norais ar fantazijomis, bet ir tikra, atverta tiesa. Rėmai, kuriuose buvo svarstomi šie klausimai, daug kur jau aptarti, nes pirmi aštuoniolika tomų jau beveik užbaigti. Pagal naudojamas schemas pasirinkimų nedaug, nes naudojama dvipolė schema, kur vienas polius yra žmogus / žmonija, o kitas, transcendentinė didžioji sieva, tarp kurių galima nustatyti tris santykių tipus: vieno iš polių dominavimą, principu „arba žmogus, arba transcendencija“ ir pusiausvyra, kur santykis apibrėžiamas sąmonės pasidalinimu per pusę, kur teises turi tiek viena, tiek kita pusė, ir remiamasi teisingumo principu. Etikos požiūriu geriausias variantas būtų pusiausvyra, kurioje turi būti derinamas juodasis ir baltasis drakonas, bei Dievo ir Šėtono bažnyčia. Remiantis dar Aristotelio žinotu principu, kraštutinumai yra yda, o dorybė yra aukso vidurys. Tačiau tai nėra tuščios abstrakcijos, bet turi būti susieta su konkrečiu turiniu ir filognozijos atskleista informacija apie mažąją ir didžiąją sievą.
Tokiu principu, „Filognozijos pradmenų“ pradžia yra tiesos procentas – du šimtai taškų, veiklos mastas – kosminė civilizacija su antigravitacine technologija ir naujoji etika, susiejama su filognozijoje atveriama informacija ir sprendžia klausimą, ką daryti, kad žinojimas netaptų neetiškų technologijų priežastimi. Viena iš tokių technologijų yra sąmonės valdymo priemonės, kurias vadinu pragaro technologijomis, o kita – prieš gyvybę nukreipta genetika, kuri kuria eksperimentinę gyvybę ir nesuteikia jai lygių teisių su natūraliais gyvais organizmais. Kitaip sakant, minimaliai pirmam lygiui įveikti reikia vieno genijaus, kuris sugebėtų išspręsti antigravitacinio raigo problemą ir leistų žmonijai peraiti į naują etapą. Kituose lygiuose problemos jau didesnės, kurioms spręsti reikės vis geresnio intelekto, su kuriuo bus įveiktos kitos kliūtys. Manau, kad ketvirto lygio pagrindinė problema bus sąmonės klodų atskleidimas ir dirbtinės sąmonės sukūrimas, leisiantis kurti sąmonę, arba plotinį sumatorių, turinčius robotus. Tačiau, mano vertinimu, vystymą geriausia pradėti savo pastangas orientuojant į išorę, kad žmogus geriau suprastų, kas yra tikrovė, pasitvirtintų filognozijos schemos ir būtų įrodyta, kad modelis tinkamas tikrovės tyrinėjimui.
Visi parodyti parametrai yra orientaciniai; ir jie nereiškia, kad negalima ar neįmanoma užduotis įvykdyti anksčiau arba greičiau. Tačiau tam reikia aukšto intelekto, kuris yra retenybė, ir kiek tokių galimybių atsiranda neprognozuojama ir priklauso nuo atsitiktinumo. Daug tikimasi iš dirbtinio intelekto, tačiau manau, kad ilgą laiką jis sugebės tik apibendrinti ir kopijuoti žmonių sukurtą informaciją, tad originalios idėjos bus žmonių, o DI efektyviausias bus didelio duomenų kiekio apdorojime. Žinoma, ateityje tai gali pasikeisti, tačiau šiuo metu situacija kol kas tokia. Nemanau, kad tas laukiamas „genijus“ bus dirbtinis intelektas, kuris užims žmogaus vietą ir įvykdys filognozijos užduotį. Iki aštuoniolikto tomo, maždaug 2035+ metų, bus pasiekta teorinė dviejų šimtų taškų dalis, kurioje bus galima dirbti pirmą šimtą metų, o antras šimtas metų bus skiriama praktiniam klausimui, kurį įveikus prasidės tikra transglobalizmo era žemėje. Be abejo, sistemą galima vystyti daugeliu krypčių vienu metu, tačiau manau, kad pagrindinė ašis pradžioje yra kosminis transportas. Įveikus šia kliūtį, žmonių rūšis pereis į technologinės rūšies fazę tikru galutiniu perėjimu, kuriame bus peržengti biologiniai apribojimai ir žmonijos veiklą lems ne ji, bet protu sukurtos technologijos. Filognozijos tikslas šiame istoriniame procese yra sujungti visus tris minėtus principus, kur svarbiausia yra teisingai išspręsti etinę dalį, nes nuo to priklausys, kiek bus saugios technologijos ir ar jos nebus panaudotos gyvybės išnaikinimui.
Filognozijos pradinė mokykla 